Europos čempionatus prisimenant: Pranas Lubinas - Lietuvos krepšinio Krikštatėvis

Pranas Lubinas. Turbūt ne visiems šis vardas sako daug, o galbūt kai kas iš Jūsų jį girdi tik pirmąjį kartą. Tačiau žmonėms, besidomintiems krepšiniu ne pirmus ir net ne dešimtus metus, šis vardas turėtų sakyti daug. Ir labai daug.

Vienas geriausių visų laikų Lietuvos praeities krepšininkų buvo pagrindinė figūra 1939 metais vykusiose Europos pirmenybėse Kaune. Pagal laimėtus titulus niekas čempionate negalėjo prilygti Pranui: jis 1936 metais vykusiose olimpinėse žaidynėse buvo JAV krepšinio rinktinės kapitonas. P.Lubino bijojo visa Europa. Dar prieš turnyrą sklido kalbos apie nematytą vidurio puolėjo techniką, fantastiškus dėjimus į krepšį.

Būtent P.Lubinas tapo čempionato herojumi ir lietuvių didvyriu. Finale paskutinėmis rungtynių sekundėmis pataisęs netaiklų komandos draugo metimą, Pranas išplėšė pergalę Lietuvai, kuri vietą ant antrojo garbės pakylos laiptelio paliko Latvijos krepšininkams - 37:36. Po čempionato latviai padavė protestą, jog P.Lubino metimas buvo jau pasibaigus rungtynių laikui, tačiau mūsų kaimynai nieko iš to nepešė. Kartu su 1939 metais laimėtu aukso medaliu, lietuviai pratęsė pergalingą žygį po Europą, 1937 pradėtą Rygoje.

"Centro" pavardė minima buvo ir po pasibaigusių pirmenybių, kai užvirė aistros dėl Lietuvos rinktinės herojaus dvigubos pilietybės bei milžiniško ūgio.

Nėra jokių abejonių, jog Pranas Lubinas labai daug prisidėjo prie krepšinio populiarinimo Lietuvoje. Jo žaidimas įkvėpė ne vieną krepšininką, pokario metais tapusį ryškia žvaigžde Europoje. Už tai bei už Europos auksą legendai buvo, yra ir bus dėkingi dauguma krepšinio gerbėjų.

1939-aisiais P.Lubinas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, o jo ryšiai su Lietuva ilgam nutrūko. Įvairiausi karai neleido krepšininkui grįžti į Senąjį žemyną, nors ir dabar čia yra likusių jo giminaičių. Paskutiniais "centro" gyvenimo metais atsinaujino ryšiai su artimaisiais, pas jį apsilankydavo svečiai iš Lietuvos. Bet 50 metų, praleistų be ryšių su Lietuva, P.Lubino lietuvių kalba tapo kur kas skurdesnė nei ankščiau.

Lietuvos krepšinio Krikštatėvio pravardę gavusio P.Lubino jau nebėra gyvųjų tarpe.

Nors ir netekęs daugumos lietuviškų žodžių, amerikiečių pažinotas Franko J.Lubino (angliškai Frank J.Lubin) vardu sutiko duoti interviu daugiau kaip prieš dešimtmetį leistam žurnalui "Krepšinio pasaulis" (1989 metų pirmasis numeris). Tinklalapis Eurobasket.lt pateikia jums didžiąją dalį interviu, kuriame susipažinsite su praeityje garsiu krepšininku.

- Gerbiamasis Lubinai, taip jau atsitiko, kad kai kurie Jūsų biografijos faktai mums yra gana gerai žinomi, kiti - mažiau, o dar kiti išvis nežinomi. Todėl būtume dėkingi, jeigu savo biografiją papasakotumėt Jūs pats.
- Gimiau 1910 metų sausio 10 dieną Los Andželo rytinėje dalyje, Belvederio rajone. Mano tėvas Konstantinas kilęs nuo Vilkaviškio, motina Paulina Vasiliauskaitė - nuo Vabalninko. Krepšinio varžybose pirmąjį kartą dalyvavau mokydamasis priešpaskutinėje Linkolno vidurinės mokyklos klasėje. Iki tol labiau domėjausi lengvąja atletika, beisbolu, amerikietiškuoju futbolu, bet kaip tik tuo metu smarkiai ištįsau. Todėl sutelkiau savo dėmesį į krepšinį ir netrukus jau žaidžiau mokyklos rinktinėje, o paskutinėje klasėje net buvau išrinktas į miesto moksleivių simbolinę rinktinę "All Cily". Tais pačiais 1927 metais pradėjau studijuoti garsiame UCLA (Kalifornijos universitetas Los Andžele - aut. past.). Stipendijų tuo metu nemokėdavo, tad stūmiausi pats, šeimos padedamas. Žaidžiau "fuksų" komandoje, o vėliau likusius trejus metus - pirmojoje UCLA ekipoje. Ketvirtajame kurse 1931 metais buvau išrinktas į Vakarų pakrantės simbolinę rinktinę "All Coast". Tuo metu profesionalų komandų nebuvo, o krepšinį labai mėgau, tai baigęs studijas ėmiau žaisti AAU (Mėgėjiško Sporto Sąjunga - aut. past.) varžybose. Patikėsite ar ne, bet AAU čempionatuose dalyvavau per 30 metų! Daugiau kaip 20 kartų buvau Pietų Kalifornijos čempionas ir tiek pat kartų buvau išrinktas į "All Star" rinktinę.

[nuotrauka1]- Jūs tapote ne tik pirmuoju lietuvių kilmės sportininku, iškovojusiu olimpinį auksą, bet patekote ir į krepšinio istoriją kaip pirmojo olimpinio krepšinio turnyro nugalėtojas. Prašau papasakoti apie tai plačiau.
- 1936 metais "Universal Pictures" (kino studijos pavadinimas - aut. past.) komanda, kurioje aš žaidžiau, užėmė antrąją vietą AAU čempionato finaliniame turnyre Denveryje. Mus pakvietė dalyvauti atrankiniame turnyre Niujorke, kur mūsų varžovai buvo AAU čempionė "Globe Oilers" komanda iš Makfersono (Kanzaso valstija), penkios įvairios studentų čempionato divizionų komandos ir pajėgiausia UMCA (Jaunųjų krikščionių asociacijos - aut. past.) ekipa. Turnyro nugalėtojas turėjo atstovauti Amerikai Berlyno olimpinėse žaidynėse. Mums sekėsi rungtyniauti ir finale įveikėme AAU čempionus - 44:43. Taigi aš tapau JAV olimpinės rinktinės kapitonu. Tačiau du iš devynių mūsų komandos žaidėjų dar prieš atkrintamąsias varžybas buvo diskvalifikuoti už nusižengimą mėgėjiškumui, todėl treneris Jimmy Needle'as nusprendė sudaryti JAV olimpinę rinktinę lyg iš dviejų komandų - iš mūsiškių septyneto ir šešių "Globe Oilers" žaidėjų bei vieno krepšininko iš Vašingtono universiteto.

Berlyne JAV rinktinei didesnių problemų nebuvo, ir mes, tarsi valso žingsniu, skriejome iki finalo, lengvai nugalėdami visus keturis varžovus. Treneris J.Needle'as manė, jog negalima vienu metu į aikštę išleisti skirtingų komandų žaidėjų, nors jie būtų ir labai pajėgūs. Jo nuomone, svarbiausias pergalių "laidas" - tarpusavio susižaidimas, todėl ir Berlyne JAV rinktinei pakaitomis atstovaudavome tai mes, tai Makfersono "Globe Oilers" krepšininkai. Vieną dieną žaisdavome mes, kitą - jie. JAV rinktinė buvo pranašesnė už kitas komandas, bet ir jai gerokai trukdė tai, kad Hitleris žaidynėms nebuvo pastatęs sporto salės. Mes nebuvome pratę žaisti tokiomis sąlygomis - atviroje, žvyro pripiltoje duobėtoje aikštėje. Ypač sunku buvo finale, kai JAV komanda žaidė su Kanada. Prieš rungtynes visą dieną lijo, tiksliau - pliaupė. Aikštelė skendėjo 5-6 cm vandens sluoksniu. Apie kamuolio varymą negalėjo būti nė kalbos. Nenuostabu, kad po pirmojo kėlinio rezultatas buvo vos 15:4 JAV naudai. O tuo metu dangus visiškai "prakiuro". Žaidė dvi geriausios pasaulio komandos, o per visą antrąjį kėlinį jos vos po du kartus įmetė į krepšį. Na, bet nieko nepadarysi... Vis tiek nugalėjo stipresnieji - 19:8, ir mes tapome olimpiniais čempionais. Tiesa, olimpinį aukso medalį gavau gerokai vėliau - po kelių mėnesių man jį paštu atsiuntė į Kaliforniją. Mat pagal J.Needle'o "pamaitinį grafiką" finalinių rungtynių dieną teko žaisti ne "Universal Pictures" komandos žaidėjams, o kitam septynetui. Tad tą dieną apdovanojimai buvo įteikti ne mano komandai, o tiems septyniems, kurių kapitonu buvo Billas Wheatley. Buvo apmaudu apdovanojimo ceremoniją stebėti iš toli... 2 Psl.>> Visas straipsnis