INTERVIU: M.Paulauskas: "Noriu būti reikalingas" (FOTO)

Straipsnis peržiūrėtas: 2199
Arūnas ABROMAITIS, "Vakaro žinios", 2009-12-27 Atgal   Kita naujiena


Tituluočiausias Lietuvos krepšininkas Modestas Paulauskas neatsisako minties aprašyti savo gyvenimą knygoje. Tačiau knyga kol kas neturi pabaigos. Seniai baigta tik žaidėjo karjera, o visiškai pasitraukti iš krepšinio M.Paulauskas dar neketina.

 


Prieš didžiąsias šventes dera kalbinti didžius žmones. Visi, kas bent kiek išmano krepšinio istoriją, žino, kad M.Paulauskas yra vienas iš tokių. Kažkada jis vežė į Lietuvą medalius iš olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų. Dabar treniruoja kuklų Šakių klubą “Zanavyką” ir vaikus mokykloje. Vaidmenys kuklesni, bet vis tame pačiame lietuvių dievinamame žaidime.

Tik vienas klubas

- Esate iškovojęs daugybę titulų. Ar yra viena ypatinga pergalė, įsiminusi labiau už visas kitas?

- Kai prisimenu tas pergales, kiekviena atrodo labai brangi. Yra gradacija - olimpinis medalis, pasaulio čempionato, Europos. Tačiau aš nenorėčiau išskirti nė vieno. Man labai brangūs ir du TSRS čempionato bronzos medaliai, ir pats pirmasis - Lietuvos jaunių čempionato medalis. Tai buvo didelė šventė. Taip kad aš neskirstau apdovanojimų pagal reitingus. Žinoma, olimpinis auksas Miunchene buvo iškovotas ypatingomis aplinkybėmis (finalo mače su JAV pergalė išplėšta paskutinę sekundę, - red. past.). Tačiau ir kitur buvo ypatingų aplinkybių. Kai su TSRS jaunių rinktine 1964 m. Neapolyje tapome Europos čempionais, likimas leido mums likti gyviems. Reisas, kuriuo turėjome skristi, bet neskridome, patyrė avariją. Būtume užsimušę. O mes laimėjome čempionatą. Visada buvo likimo barjerų.

- Didžiausi jūsų laimėjimai susiję su TSRS rinktine. O nugalėti Europos turnyruose ar TSRS čempionate jums taip ir nepavyko. Nesigailite, jog visą karjerą praleidote viename klube?

- Tapti TSRS čempionu buvo praktiškai neįmanoma, dominavo Maskvos CASK. O Europos turnyruose “Žalgiris” mano laikais apskritai nedalyvavo. Bet man tikrai negaila, kad visada atstovavau vienam klubui. Turėjau pasiūlymų ir iš CASK, ir iš Leningrado “Spartak”. Tačiau mano svajonė buvo žaisti “Žalgiryje” ir žaisti iki galo.

Neuždirbti milijonai

- Oficialias atsisveikinimo rungtynes sužaidėte būdamas 32 metų. Šiais laikais krepšininkai žaidžia daug ilgiau. Ar ne per anksti pasitraukėte?

- Sunku dabar pasverti. Mes žaisdavome TSRS čempionate, Lietuvos pirmenybėse, vasarą važiuodavau į turnyrus su rinktine. Dar būdavo Tautų spartakiados, Lietuvos spartakiados. Nenorėčiau sureikšminti to, kad krūviai buvo dideli. Tiesiog pajutau, jog jėgos senka. Ne man yra žaisti blogai, sėdėti ant atsarginių suolelio ir išeiti trims minutėms. Visada norėjau žaisti gerai ir siekti maksimalių rezultatų. Pajutau, kad akumuliatorius truputį nusėdo. Jau 1973 m. buvau padžiovęs sportbačius, bet mane įkalbinėjo ir keleriems metams grįžau į aikštelę.

- Pasižymėjote didele fizine jėga. Nūdienos krepšinis kaip tik ja ir paremtas. Gal dabartinis žaidimo stilius jums tiktų geriau nei tuometinis?

- Kaip yra, taip yra, nieko nepakeisi. O apie tai, kad gimęs vėliau būčiau iš krepšinio užsidirbęs daug pinigų, visai nenoriu kalbėti. Džiaugiuosi tuo, ką turiu. Būtų nereikalingas sveikatos gadinimas svarstyti, kaip būtų gerai turėti milijonus ir ką su jais daryčiau.

- Pinigai sporte pradėjo vaidinti labai didelį vaidmenį. Ką jūs manote apie tokius dalykus, kaip teisės dalyvauti pasaulio čempionate pirkimas už pinigus?

- Šiandien sportininkai tik apie pinigus ir kalba. Pinigai yra pagrindinis variklis. Kvietimų pirkimai apskritai yra kažkokia nesąmonė. Žiūriu į tokius dalykus labai neigiamai. Tai ne sportinis principas, o spekuliacija.

Sugrįžimas į “Žalgirį”

- Jūsų žaidėjo karjera buvo įspūdinga, o trenerio karjera susiklostė daug kukliau. Kodėl?

- Turbūt toks likimas, buvau sutvertas žaisti krepšinį, o ne treniruoti. Trenerio darbo žemesniu lygiu iki šiol neatsisakiau. Bandau neatsiskirti nuo krepšinio. Negalėčiau sėdėti užsidaręs namie ir skaičiuoti metus, kiek dar liko kalendoriaus lapų.

- Treniruojate “Zanavyką”, dirbate mokykloje su vaikais, o neseniai tapote dar ir “Žalgirio” gerbėjų klubo prezidentu. Kas paskatino tai padaryti?

- Vėl sugrįžau į “Žalgirio” komandą, nors gal ir simboliškai. Tai padaryti paskatino noras būti reikalingu. Juo labiau kad “Žalgiris” yra mano gyvenimas, mano vaikystė, jaunystė. Dabar turiu daug pareigų, bet viskas yra gerai.

- Gyvenate Šakių rajone, netoli sienos su Rusija. Provincijos ramybė patinka labiau nei didmiesčių šurmulys?

- Labai pripratau prie tos ramybės. Man jau greitai bus 65-eri, amžius irgi diktuoja norą gyventi ramiai. Svarbiausia turėti šeimą, šiltus namus.

- Dabar Lietuvoje labai populiaru leisti biografines knygas. Gal ir jūs paseksite šia mada?

- Kad apie mane jau išleista knyga. Ji pasirodė tarybiniais laikais, pačiais žydėjimo metais. Ten galbūt nėra pabaigos. Jei kils minčių, gal ir pabandysiu jas sudėti į knygą. Tokios minties visiškai neatsisakau.


DOSJĖ

Modestas Paulauskas

Gimė 1945 m. kovo 19 d. Kretingoje.

Titulai: 1972 m. olimpinis čempionas, 1967 ir 1974 m. pasaulio čempionas, 1965, 1967, 1969 ir 1971 m. Europos čempionas.

Pareigos: Kauno “Žalgirio” gerbėjų klubo prezidentas, Šakių “Zanavyko” treneris.

Pasidalink su visais: Delicious
"Vakaro žinios"
aka_LAZIO [+5]
Komentarų: 414 IP: 
Data: 2009-12-28 00:10
atsakyti  
Na, pats esu iš Šakių ir kažkada ėjau į treniruotes pas jį, kažkur apie pora metų. Susirinkdavom ir žaisdavom. Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti, kiek jis davęs mums patarimų per pora metų. Dirbti su jaunimu jam sekasi ne kaip. O kaip treneris jis RKL lygio. Dėl praeities pasiekimų, bei tokios meilės krepšiniui, be jokios abejonės - tik geriausi žodžiai apie jį, bei tik didžiausia pagarba.
Geras! Blogas!
Connor [+5]
Komentarų: 2656 IP: 
Data: 2009-12-27 20:31
atsakyti  
Kaip apie treneri tai ivairiu atsiliepimu esu girdejas,bet kaip zmogui ir zaidejui tik pagarba jam
Geras! Blogas!
Komentavimas sustabdytas