Įspūdžiai patirti per pirmuosius metus E tribūnoje

Viskas prasidėjo 2009 metų kovo 7 dieną, kuomet pirmąsyk atėjau į Kauno „Žalgirio“ fanų tribūną. Dar kaip dabar atsimenu T. pasakojimus apie tribūną, įkalbinėjimus važiuoti į išvykas ir panašius dalykus. Tačiau pradėsiu viską nuo pradžių.

Pirmąsyk į Kauno sporto halę įžengiau būdamas 7-erių metų. Tai buvo pirmosios mano matytos „Žalgirio“ komandos rungtynės, pirmasis matytas finalas ir pirmasis triumfas, kurį mačiau savo akimis. Tuomet dar buvau mažas, o ir palaikymas buvo visai kitoks.

Tik prieš pusantrų metų pradėjau domėtis fanscena, tuo kas vyksta E tribūnoje ir kitokiais dalykais. Pradėjau vaikščioti į visas namų rungtynes, kurios tik vykdavo Kaune ir žaisdavo mylima komanda.

Pasibaigus žiemai, visai netyčia, sužinojau ir apie Green White Boys grupuotę, kuri aktyviai palaikė komandą netik namų rungtynėse, tačiau ir svečiuose. Pirmosios rungtynės – Kauno „Aisčiai-Triobet“ prieš Kauno „Žalgirį“. Palaikymas tose rungtynėse buvo lygus nuliui, tačiau aktyvus T. raginimas prisijungti tikriausiai įstrigs visam laikui. Nors jau anksčiau buvau nusprendęs, kad noriu būti tribūnoje ir palaikyti komandą, tačiau T. šnekos dar labiau skatino pasilikti.

Vos kelios dienos tribūnoje, o štai ir pirmoji išvyka. Dar vienas dalykas, kurio niekada neužmiršiu. Vilniaus „Lietuvos rytas“ tuomet pralaimėjo „Žalgiriui“, tačiau dėl tam tikrų priežasčių taip ir nepamačiau rungtynių. Ne kiekvienas galėtų pasigirti tuo, kad sumoka pinigus ir į areną taip ir neįžengia. Siemens arenos mitą sugrioviau tik prieš maždaug mėnesį laiko, kuomet vykau į dar vienas rungtynes su „Lietuvos rytu“. Pastebėjimas: jeigu aš patenku į areną – pralaimim, jeigu ne – laimim. Reikės galbūt daryti išvadas .

Po nelabai smagios išvykos į Vilnių, sekė pirmoji kelionė už Lietuvos ribų. BBL finalinis ketvertas – Tartu. Buvo keista ir kartu įdomu. Likus dar savaitei iki rungtynių E. turėjo atsakyti į maždaug 100 įvairiausių klausimų (ką imti valgyt, kiek pinigų imti, kur nakvosim, ar nestums niekas () ir pan.). Dvi dienos Estijoje prabėgo kaip viena puiki akimirka, tačiau kaip bebūtų gaila komanda finale pralaimėjo vilniečiams, tačiau nuotaikos važiuojant namo tikrai nesugadino. Tai buvo paskutinė 08/09 metų sezono mano išvyka, nes dėl finansinių problemų neteko nuvykti nei į vienas finalo rungtynes.

Atrodo sezonas baigėsi, tačiau tapti Green White Boy‘su yra ne tik tribūnos reikalai. Kiekvieną saulėtą, laisvą ir šiltą vasaros dieną leisdavau su naujais draugais krepšinio aikštelėje ar sodyboje prie alaus bokalo. Tai išties puikūs patyrimai, nuotykiai ir naujas pažintys. Tai turi patirti kiekvienas, kuris bent kiek palaiko „Žalgirį“ ir kuriam yra priimtinas aktyvus komandos palaikymas.

Prasidėjus naujam sezonui buvo vilčių nepraleisti nei vienos išvykos, tačiau po vieno iš vakarėlių visos iliuzijos dingo, kuomet teko praleisti du mėnesius namuose be rungtynių. Tačiau tai nesužlugdė noro palaikyti komandą ir vėl grįžau į halę . Pirmieji patepimai ruošiant choreografijas rungtynėms, pirmieji nuotykiai arenoje ir už jos ribų.

Prieš pat Šv. Kalėdas teko vėl nukeliauti į Estiją, tik šįsyk į Taliną. Dviguba išvyka, kuri bent jau man yra pati geriausia kokioje esu buvęs. Dviejų žmonių pogas, kuris užvedė visą tribūną (ane Jonava?), Siras ir venesuelietis, kuris nedavė ramybės P.. Įspūdžių patirtų šios išvykos metu neįmanoma nupasakoti žodžiais. Tokius dalykus reikia pačiam patirti ir tokie dalykai tikrai nepasikartoja antrąkart.

Tęsiam toliau įsimintinų nutikimų aprašymą. 2010 metų vasario 01 diena. Mano gimtadienis. 18 gimtadienis. Kuomet nesitiki nieko – lieki nustebintas taip, kad atsigauti prireikia poros savaičių, o atsiminimai nuolatos priverčia šypsotis. LUKOFKĖ’18. Už šį renginį esu dėkingas Gretai ir visiems, kurie padėjo jai organizuojant šį renginuką. Padėka ir tiems, kurie neatsisakė dalyvauti (40 žmonių, normaliai?) ir ačiū Rugilei už Coca Colą 5 ryto .

2010 metų kovo 30 diena. Dešimtoji išvyka. Išvyka į Alytų. 10 išvykos turbūt nelaukia joks naujokas, o tribūnos senbuviai trina delnus dar mėnesį prieš šį įvykį ir gadina nervus iki pat ceremonijos. Tiesa, šį ritualą laikiau kaip pramogą, tačiau labiausiai bijojau vieno dalyko… Kraujo. Kraujo buvo, tačiau ištverti pavyko, nors turbūt ėjau ilgiausiai iš visų dešimtukininkų kol grįžau į savo sėdimąją vietą.

Svarbiausi nuotykiai jau Jums žinomi, o kas bus toliau tai ir pats nežinau. Gyvenu tuo kas man patinka – krepšiniu. Jeigu žmogus paklaustų kodėl verta prisijungti, atsakyčiau paprastai – ateik ir pamatysi. Iš tiesų tai yra neišdildomi įspūdžiai. Išvardinau pačius įsimintiniausius įvykius, tačiau tai nereiškia, kad jų buvo tik tiek. Dar verta prisiminti ir italų (Sienos „MdP“) fanų pasitikimo ir laiko leidimo kartu su jais. Verta prisiminti ir visas 12 išvykų, kuriose iki šiol buvau. Verta būtų pasigirti ir tuo, kad visai neseniai tapau vienu iš GWB valdžios narių, tačiau manau, kad tuo girtis bus galima tuomet, kai pats pradėsiu skaityti, jog esu to tikrai nusipelnęs.

Dėkoju visiems žmoniems, kurie kartu su manimi atėjo į tribūną. Dėkoju tiems, kurie padėdavo kuomet būdavo problemų. Dėkoju visiems, kurie įvertino tai ką padariau tribūnoje ir dėkoju visiems, kurie kartu su manimi palaiko komandą. Tai pirmi, tačiau tikrai ne paskutiniai metai E tribūnoje.