Šaro dėka žingsnį į priekį žengęs D Maskoliūnas: "Žalgiris" yra genijaus rankose

Stebuklingas Kauno „Žalgirio“ žygis Eurolygoje ir užimta trečioji vieta sudomino ne tik šalių, su kurių komandomis žalgiriečiai kovojo, bet ir mažiau krepšiniu besidominčių valstybių žurnalistus.

Vienas iš jų – Lenkijos portale Polskikosz.pl dirbanti Aleksandra Golec, pakalbinusi ilgus metus šioje šalyje dirbusį dabartinį „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio Šarūno Jasikevičiaus asistentą Darių Maskoliūną, rašo Alfa.lt.

Įžaidėjo pozicijoje žaidęs lietuvis į Lenkiją išvyko iškart po 1999-aisiais kartu su „Žalgiriu“ laimėtos Eurolygos bei iš viso šioje šalyje pražaidė šešerius savo karjeros metus. Tapęs treneriu, D. Maskoliūnas 2013-2015 metais taip pat dirbo Lenkijoje, vadovaudamas Sopoto „Trefl“ komandai.

Kalbėdamas su A. Golec 47-erių specialistas atskleidė, kas lėmė jo sprendimą vyriausiojo trenerio pareigas vėl iškeisti į asistento rolę, o taip papasakojo ir apie milžinišką pasiekimą Eurolygoje užfiksavusį „Žalgirį“.

– „Žalgiris“ po beveik dviejų dešimtmečių pertraukos grįžo į Europos elitą. Kas tai lėmė?

– Tai yra didelio noro pasekmė, o taip pat ir atskirų žmonių organizacijoje profesionalumas. Tas fantastiškas kelerių metų darbas Kaune davė savų vaisių. Klubą, kuris kelerius metus skendėjo skolose, prikėlė direktorius Paulius Motiejūnas, o rezultatai atėjo kartu su genialiu pagrindiniu treneriu ir visu trenerių štabu.

Šaras gavo didelę laisvę rinktis, jo sprendimais buvo pasitikima visais 100 proc. Praėjęs sezonas irgi buvo sėkmingas, todėl norėjome išlaikyti komandos branduolį ir prie jo pridėti pajėgius legionierius. Per pastaruosius kelerius metus atlikome didelį darbą.

Kaune turime vieną tikslą, kuris visus vienija ir siekiame to žinodami, kad visi savo darbą atlieka labai nuoširdžiai. Ir klubas, ir sirgaliai juda viena linkme, tačiau žinoma, labai padeda tai, kad komanda yra tikro genijaus rankose.

– Kodėl Š. Jasikevičius, buvęs tokiu geru žaidėju, tapo ir puikiu treneriu?

– Dar kai Šaras rungtyniavo, visi žinojo, koks jis yra ypatingas. Krepšininkai, turintys tokį žaidimo pojūtį ir supratimą yra tikra retenybė. To negali išmokti, tai tiesiog yra Dievo dovana. Kaip įžaidėjas Šaras matė net ne vieną, o kelis varžovų ėjimus į priekį.

Dabar jau būdamas treneriu jis perduoda savo ypatingą viziją žaidėjams. Patikėkite, ne visada lengva suprasti žmogų, kuris nagrinėja krepšinį taip neįprastai. Tačiau tai įkvepia ir žaidėjus.

Šaras labai daug iš jų reikalauja, bet visuomet pradeda nuo savęs. Jis itin gerbia savo žaidėjus, daug su jais kalba, tad šie nori tapti tokiais, kaip jis. Tačiau išliko ir riba tarp trenerių ir žaidėjų – krepšininkai jaučia mums pagarbą, nors rūbinėje daug juokaujame ir švenčiame kartu. Svarbiausia nepamiršti savo vaidmenų komandoje.

– Ar D. Maskoliūnui darbas su Š. Jasikevičiumi taip pat yra papildoma motyvacija? Juk tapote penkeriais metais jaunesnio kolegos asistentu.

– Tokia situacija man yra ne žingsnis atgal, o net kelis žingsniai į priekį. Šaras yra unikalus, jei tik gali jam padėti. Man tikras malonumas semtis iš jo žinias ir rašytis įvairius jo sumanymus. Jaučiu, kad dabar esu žymiai geresnis treneris nei tada, kai atvykau dirbti į „Žalgirį“ kartu su Šaru.

– Komanda turi aiškų lyderį trenerio vaidmenyje, tačiau tokio lyderio reikia ir aikštėje. Ar kada galvojote, kad Kevinas Pangosas padarys tokį progresą ir ar matote jo panašumų su Š. Jasikevičiumi?

– Matėme didelį Kevino potencialą, o dėl to ir sudarėme su juo sutartį dviem metams. Pirmieji jo metai Kaune buvo vidutiniški, tačiau būtent tada jis atliko tą nematomą darbą, treniravosi individualiai ir tapo geresniu žaidėju. Dėl to jis man primena Šarą, tad patariu – mokykitės iš jo.

– „Žalgirio“ sėkmė tik dar labiau ypatinga įvertinus, kiek prie jo prisidėjo lietuviai – Edgaras Ulanovas, Artūras Milaknis ir geležinis Paulius Jankūnas.

– E. Ulanovas yra universalus puolėjas, kuris turi ir didelį arsenalą puolime. A. Milakniui numatyta vieta mūsų schemose, jis išnaudojamas vis efektyviau. Tuo tarpu P. Jankūnas yra viso klubo legenda, jo patirtis ir žaidimo lygis padeda laimėti individualias dvikovas, tad vien jo buvimas aikštėje prideda jauniems žaidėjams pasitikėjimo savimi.

– Matėme vaizdus iš Kauno, kaip buvote sutikti po sugrįžimo iš Belgrado. Ar atmosfera panaši į tą, kai prieš 19 metų parvežėte į Kauną čempionų titulą?

– Tuomet mes triumfavome Eurolygoje, tad negalima lyginti šių dviejų švenčių. Tačiau sirgalių emocijų nepaslėpsi, Kaunas buvo alkanas aukščiausio lygio pergalių. Eurolygos finalo ketverto nepalyginsi su LKL ar šalies taure.

Didžiausia šventė buvo tada, kai nukovėme Pirėjo „Olympiakos“ ir laimėję ketvirtfinalį patekome į finalo ketvertą. Tai buvo nuostabu. Daug fanų nuvyko į Serbiją, daug jų sutiko mus oro uoste, o tūkstančiai susirinko Rotušės aikštėje.

Esame laimingi suteikę jiems tiek gerų emocijų. Nebuvome pastumdėliai Belgrade, nors esame komanda su vienu mažiausių biudžetų Eurolygoje. Tačiau pinigai sporte nėra svarbiausias dalykas, o Kaunas reikia tuo didžiuotis.