Žibėnas stebėjosi Trinchieri poelgiu ir darė išvadą dėl "Ryto" pavasario sindromo

Viduryje čempioniškos spaudos konferencijos žmonos skambučio sulaukęs Giedrius Žibėnas prašė jos luktelėti tris minutes, bet Vilniaus „Ryto“ treneris naktį anksti namo tikrai negrįš, rašo Krepšinis.lt.

Jei pernai sezoną uždarė monologu, po kurio neatsakė nė į vieną žurnalisto klausimą, šįkart 40-metis specialistas nematė reikalo slėpti savo minčių jokiomis temomis.

Pasiekęs revanšą ir atėmęs čempionų taurę iš Kauno „Žalgirio“, G. Žibėnas džiūgavo dar labiau nei 2022-aisiais, kai pirmąsyk triumfavo Lietuvos krepšinio lygoje (LKL).

Tik prireikė laiko norint atgauti kvapą – trečiadienį „Rytas“ laimėjo titulą po tokios kovos, kokia ir dera finale.

Pergalė namuose 88:87 leido užbaigti seriją su „Žalgiriu“ bendru santykiu 3:1.

„Nieko nėra smagiau kaip laimėti būnant laikomam autsaideriu. Antras titulas mums per trejus metus, o pernai išslydo iš rankų tik penktų rungtynių pabaigoje. Šiandien sirgalių ant rankų nešama komanda parodė neįtikėtiną charakterį, mūsų mentalitetas buvo toks, kad rytojaus nėra.

Visą sezoną sunkiai per skausmus augome, buvo nemalonių atkarpų, bet niekada nesugriuvome, laukėme šio finalo. Labai tikiuosi, kad kiekvienam žaidėjui šis žiedas visomis prasmėmis padės ateityje“, – tokia įžanga spaudos konferenciją po paskutinių LKL sezono rungtynių pradėjo G. Žibėnas, nepraleidęs progos pastebėti, jog „Žalgiris“ Vilniuje išlieka nelaimėjęs nei pernai, nei šiemet.

Paskutinis Andrea Trinchieri auklėtinių bandymas tai padaryti vyko sudėtingomis sąlygomis, nepaisant to, svečiai liko arti tikslo.

„Twinsbet“ arena trečiadienį buvo beveik sausakimša – mačą stebėjo 9,1 tūkst. žiūrovų.

Ir, kitaip nei būdinga LKL grandų mūšiams šioje arenoje, tribūnos šįkart buvo nusidažiusios išvien raudonai – neskaitant svečių gerbėjų sektoriaus, žali lopinėliai jose buvo menkai pastebimi.

Tokioje scenoje rutuliojosi veiksmo trileris su nenuspėjama pabaiga.

12 taškų iš eilės lemiamame kėlinyje sukrovęs Lukas Lekavičius buvo grąžinęs „Žalgirį“ ant balno.

Bet paskutinį žodį tarė naudingiausias finalo serijos žaidėjas Marcusas Fosteris, pralaužęs prieš tai taškus pelniusio Dovydo Giedraičio gynybą žaisdamas vienas prieš vieną.

Kauniečių atsakymui buvo likusios 7,7 sek., ir iniciatyvos vėl ėmėsi L. Lekavičius. Tačiau jo tritaškis skriejo pro šalį.

Jau nuaidėjus šeimininkų pergalės fanfaroms visas „Žalgirio“ trenerių štabas ir komanda atkakliai reikalavo paskutinių momentų vaizdo peržiūros. Buvo prabėgę apie dešimt minučių, ir „Ryto“ sirgalių uždegtų fakelų dūmai jau pradėję sklaidytis, kai teisėjas Gytis Vilius galiausiai sutiko keliauti prie ekrano. Bet nieko naudingo titulą praradusiems žalgiriečiams arbitrai jame neįžvelgė.

Tad niekas neatims septinto LKL nugalėtojų titulo iš „Ryto“. O „Žalgirį“ finale vilniečiai įveikė pirmąsyk nuo 2010-ųjų.

– Jums tai – ketvirtas sezonas „Ryte“. Ar jis buvo sunkiausias emociškai? – buvo paklaustas G. Žibėnas.

– Ačiū už klausimą. Vienareikšmiai – taip, visomis prasmėmis. Kiek šiemet įdėjome papildomo darbo, kiek reikėjo bemiegių naktų... Esu dėkingas visam štabui, labai sąžiningai atidirbome, tikrai nusipelnėme titulo. O žaidėjai – šiandien buvo šaltos galvos ir karštos širdys, jie irgi nusipelnė to, ką turi dabar.

– Kokios mintys skriejo jūsų galvoje, kai L. Lekavičius metė paskutinį metimą?

– Kaip nesusikeitėme dengiamaisiais, kas užpjovė. Vėl mačiau mus rytoj pusę devynių ryto renkantis į rungtynių peržiūrą, iš naujo ruošiantis kitam mačui, važiuojant į priešo teritoriją, žaidžiant lemiamas rungtynes penktadienį. Tuomet – tik šeštadienis laisvas, nes sekmadienį jau reikia į rinktinę. Labai nesinorėjo tokio scenarijaus.

Bet toks krepšinis – L. Lekavičius visos serijos metu tritaškius mums metė kone 80 proc. tikslumu, kažkada turėjo pramesti.

– Ar galite palyginti pirmą ir antrą savo čempiono titulą?

– Manau, kaip „Žalgiriui“ smagiau finalą prieš mus laimėti, taip ir mus daug saldžiau laimėti prieš juos. Kai nugalėjome Panevėžio „Lietkabelį“, daugeliui mūsų, įskaitant ir mane, tai buvo pirmas titulas. Aišku, šventėme. Bet šis titulas – nepamatuojamas. Žaidėme su Eurolygos komanda, prieš tai strigome pusfinalyje... Esu tuščias viduje, labai sudėtinga rinkti žodžius.

– Ar jautėte, kad šioje serijoje kovojate ne tik dėl titulo, bet ir dėl savo darbo vietos „Ryto“ komandoje?

– Nežinau, ar tos kalbos – varžovų įtaka, ar kažkas į ugnį norėjo įmesti. Mano sutartyje yra numatyta galimybė pratęsti bendradarbiavimą kitam sezonui – tad klausimas ne man, o vadovybei, kuri spręs.

– Ar buvo kažkokių žiežirbų su varžovų štabu po rungtynių?

– Reikėtų varžovų trenerio klausti. Pernai pralaimėjęs penktas rungtynes Kaune nuėjau ir pasveikinau kiekvieną „Žalgirio“ komandos narį. Tiek visą štabą, tiek žaidėjus, tiek kitą personalą. Šiandien man varžovų treneris to neleido padaryti.

– Treti metai, kai „Rytui“ vasara prasideda pakiliau nei prieš tai ėję ruduo ir žiema. Ar turite tam logišką paaiškinimą?

– Turiu. Turbūt mūsų klaida – pradedant nuo trenerių, kad sezoną pradėjome neturėdami visos komandos. Trūko susižeidusių dviejų pagrindinių žaidėjų: Martyno Echodo ir Gyčio Radzevičiaus. O FIBA Čempionų lygos formatas – specifinis, labai svarbios kiekvienos rungtynės, svarbu laimėti grupę, kad vėliau nereikėtų žaisti papildomų etapų. Turint tai omenyje, reikia turėti pilną sudėtį nuo pat sezono pradžios, nerizikuoti tikintis, kad galbūt kažkas kažkaip pavyks.

– Ar realu išlaikyti čempioniškos komandos branduolį kitam sezonui?

– Nebuvo laiko apie tai daug kalbėti. Pastarąjį mėnesį gal ir reikėjo pradėti, bet atkrintamųjų serijos buvo tokios atkaklios, kad miegui ir taip laiko trūko. Ką gi, nuo rytojaus pradėsime. Jeigu kas nors klaustų manęs, aš sakyčiau, kad turime išsaugoti kuo daugiau branduolio, nes gerų rezultatų reikės nuo pat kito sezono pradžios. Praverstų dar koks nors patyręs žaidėjas, nors, kalbant apie patirtį, per šį sezoną jos tikrai gavome.

– Ar jūs jaučiatės esantis tas žmogus, kuris sugrąžino „Rytą“ į LKL aukštumas?

– Kai užeinate į „Jeep“ areną pro tarnybinį įėjimą, iškart dešinėje pusėje yra klubo biuro durys. Einant koridoriumi toliau – trenerių štabo kabinetas. Galiausiai prieiname prie rūbinės, kur priklauso pagrindiniams šio titulo „kaltininkams“. Kiekvienas žmogus, kuris šiais koridoriais vaikšto, yra vienodai nusipelnęs tų dviejų titulų.

Po paskutinio mačo rūbinėje pasakiau žaidėjams, kad juos myliu, ir, jeigu tik čia liksiu, tuos žodžius kartosiu iki pat kito sezono pradžios, kai tą titulą reikės pradėti ginti.

– Kokiais pagrindiniais aspektais šių metų finalo serija su „Žalgiriu“ skyrėsi nuo pernykštės?

– Pernai irgi žinojome, kad „Žalgiris“ pažeidžiamas, tik labai didžiulis faktorius buvo namų aikštės pranašumas. Nors į paskutinį mačą tada važiavome be jokio spaudimo ir tik pačioje pabaigoje pritrūko ar patirties, ar geresnio trenerio sprendimo.

Šiemet, pradėję dviem pergalėmis, jau nenorėjome iki tų penktų rungtynių prieiti. Matydami tokį užnugarį, raudonas tribūnas, žinojome, jog neturime jokios teisės pralaimėti.

– Ar dabar džiaugiatės, kad vadovybė prieš sezoną nusprendė svarbius mačus žaisti didžiausioje Vilniaus arenoje?

– Nenoriu per daug išsiplėsti, mes – darbuotojai, turime gerbti vadovybės pasirinkimą. O ji vertina daug kintamųjų.

 

– Po dešimtmetį trukusio visiško „Žalgirio“ dominavimo Lietuvoje, kokiomis kryptimis dabar yra labiausiai pasistiebęs „Rytas“ kaip organizacija?

– Čia gilūs klausimai. Buvome pripažinti labiausiai bendruomeniška organizacija, tai daug pasako. Sezono metu nelūžtame, kai ateina blogos atkarpos, nebūna didelės panikos. Tai – didelės organizacijos bruožas. Vienas kitą palaikome ir neleidžiame sulūžti, kai sunku.

– Tapote antruoju „Ryto“ treneriu po Rimo Kurtinaičio, laimėjusiu LKL du kartus. Džiugu?

– Laimėjo ne treneris, o komanda. Bet visąlaik smagu lygiuotis į tokius trenerius, smagu laimėti būnant lietuviu – mat girdžiu kalbas, kad užsieniečiai pradeda viską Lietuvoje valdyti. Nors, aišku, mes irgi turime užsienietį, kuris žiauriai padeda (asistentą iš Graikijos Georgą Dedą – „Delfi“).

– Ką galite pasakyti apie tuos žmones, kurie čempionais tapo pirmą sykį – M. Fosterį, Justiną Gorhamą?

– Tai – žaidėjai, kurie tuščiai žodžiais nesimėto. Justinas dar vasarą pasakė, kodėl grįžta į Vilnių, Marcusas irgi garsiai minėjo, kad turi neužbaigtų reikalų. Smagu, kad jie tuos žodžius gali paversti realybe. Malonu dirbti su tokiais profesionalais.

Lyginant su praėjusiu sezonu, Marcusas primažino savo ego. Visokių dienų būna, Marcusą labiausia domina svarbiausi mačai, tad reikėjo padirbėti ties eilinėmis rungtynėmis. Bet jis gerbė mus ir komandą. O Justinas noro turi net per daug, ir dažnai tai būna vienintelė jo problema.

– Pirmąsyk čempionu tapo ir Martynas Echodas, nors jis „Rytui“ atstovauja iš viso jau šešerius metus.

– Čia – išvis atskira istorija. Išvažiavo vienam sezonui, ir mes kaip tik tada laimėjome. Manau, tai buvo neteisinga jo atžvilgiu, tad dabar labai džiaugiuosi dėl Martyno.

Taip pat dėl Arno Veličkos – nors šioje serijoje žaidė mažiau, viso sezono metu buvo labai svarbus krepšininkas. Be Arno neturėčiau Europos jaunimo čempionato sidabro, nes jis kadaise pataikė tą beprotišką metimą į rusų krepšį.

Smagu matyti, kad šios komandos branduolys – vis dar lietuviškas, o amerikiečiai irgi pasiruošę mirti dėl komandos ir apie jokias atostogas negalvoja. Tokia kombinacija šiemet atnešė mums žiedus.

– Nugalėjus „Lietkabelį“ prieš dvejus metus čempionų taurė neatlaikė pergalės vakarėlio, ko tikėtis šį kartą?

– Girdėjau, kad įteikdamas taurę mūsų kapitonui Margiriui Normantui LKL prezidentas Remigijus Milašius ragino taip daugiau nebesielgti (juokiasi – „Delfi“).