Į "Ryto" lyderius besibraunantis Radzevičius: jau laikas kai turiu rodyti geriausią krepšinį

Gyčio Radzevičiaus karjeros kelias buvo gana nuoseklus ir tikėtas: dominavęs Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) jis 2018-aisias persikėlė į Utenos „Juventus“ gretas, o ten praleidęs du sezonus žengė dar žingsnį į priekį – prisijungė prie gimtojo Vilniaus „Ryto“ ekipos.

26 metų 197 cm ūgio puolėjui prireikė metų, kad jis ryškiausiomis spalvomis atsiskleistų Utenoje. Taip pat prireikė metų ir tam, kad labiau įsitvirtintų „Ryte“ ir turėtų rimtesnę rolę Giedraus Žibėno auklėtinių gretose.

Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) per 26 minutes jis šiuo metu pelno po 9 taškus, atkovoja 5,9 kamuolio, atlieka 1,6 rezultatyvaus perdavimo ir renka 14,7 naudingumo balo.

Efektyvumu G.Radzevičius „Ryte“ nusileidžia tik dominuojančiam aukštaūgiui Ivanui Buvai, renkančiam po 20,9 naudingumo balo.

Pats puolėjas džiaugiasi, kad sulaukia didžiulio G.Žibėno pasitikėjimo, o gaunamos minutės kelia pasitikėjimą savimi ir pačiam žaidėjui. Ypatingą pasimėgavimą G.Radzevičiui kelia tai, kad šis turi progą sėkmingai atstovauti savo miesto ekipai.

„Sezonas nei labai puikus, nei nuviliantis. Bandome atrasti savo žaidimą. Yra ir smagių pergalių, ir pralaimėjimų, bet viskas eina į gerą pusę ir svarbiausia, kad būtume geriausiai pasiruošę lemiamoms kovoms“, – pokalbį su LKL.lt svetaine pradėjo G.Radzevičius.

– Neseniai tarp jūsų minimų smagių pergalių atsidūrė ir triumfas Kaune – kiek didelę reikšmę, ypač emociškai, ji turėjo „Ryto“ ekipai?

– Labai smagu nugalėti „Žalgirį“, bet iš kitos pusės, tos pergalės labai nesureikšminame. Turime toliau dirbti, nes ši pergalė nieko neduoda – tai nebuvo lemiama kova. Ant laurų užmigti negalime. Faktas ir tas, kad „Žalgiris“ turi problemų, pasikeitimų, dar neranda savo žaidimo – ir dėl to pergalė nėra tokia saldi, kokia galėtų būti, kauniečiams rodant geriausią krepšinį. Bėdų turėjome ne tik mes, bet ir jie – dėl to tapo kiek lengviau kautis.

–  Esate vienas tų žmonių, kurie „Ryte“ žaidžia nebe pirmus metus: praeitą sezoną stebėjote, kaip komandą transformavo Giedrius Žibėnas. Ką galite papasakoti apie šį procesą?

– Pasikeitė tikrai nemažai kas: atsirado taisyklės, treneris ėmė sustatyti žaidimą ir komunikuoti, ko nori iš mūsų. Tuo metu lengva nebuvo, nes visi matėme, kur ir kokie buvome. Giedrius rodo didelį pasitikėjimą visais žaidėjais, paaiškina jų roles, užduotis, tad mūsų žaidimas – didelis jo nuopelnas.

– Kaip galėtumėte apibūdinti šį trenerį kaip asmenybę ir palyginti su anksčiau karjeroje sutiktais specialistais?

– Panašaus trenerio, kuris propaguotų tokį stilių, ko gero nesu turėjęs. Kalbant apie jį kaip žmogų, Giedrius visada palaiko, yra pozityvus, pasiruošęs padėti kiekvienam žaidėjui. Jei jis mato, jog galima apsieiti be rėkimo, jis visada paaiškins gražiai. Žinoma, jei reikia – ir užrėks.

– Pozityvumas atrodo gana palanki savybė jaunesniems žaidėjams – kad ir jums pačiam, norint, kad šie nebijotų klysti, kuomet žengia į aukštesnį lygį karjeroje.

– Sutinku. Aišku, reikia visko: ir griežtumo, ir atlaidesnio požiūrio, bet ši savybė tikrai yra svarbi.

– Jums tai – antrasis sezonas „Ryte“. Kiek stipriai jaučiatės pasikeitęs, lyginant su praėjusiais metais, kuomet tik prisijungėte prie komandos?

– Net nežinau, galbūt kiekvieną sezoną įgauni daugiau patirties ir imi į žaidimą vis daugiau pajungti galvą (Šypsosi). 26 metai – jau tas amžius, kai turiu rodyti geriausią savo žaidimą. Turiu būti ne tik geriausios fizinės formos, bet ir rodyti savo supratimą aikštelėje.

– Prisiminus praeitą sezoną, kiek sunkus ar lengvas jums buvo perėjimas į „Ryto“ ekipą?

– Nepasakyčiau, kad lygių skirtumas buvo labai didelis. Galbūt daugiau reikšmės turėjo situacija, kadangi patekau pas trenerį, kuris ne iki galo žinojo, kaip mane išnaudoti. Rolė buvo neaiški, žaidybinio laiko gaudavau nedaug – tai buvo sudėtingiausia.

– Kuomet, viena vertus, galėjote būti pakylėtas minties, jog prisijungiate prie „Ryto“ ekipos, tačiau galiausiai rimtesnės rolės ten negavote – kaip psichologiškai sekėsi priimti šį momentą?

– Tikrai nebuvo lengva, nes pats nežaidi, komanda pralaimi. Spaudimo buvo daug: ir iš žiniasklaidos, ir sirgalių, ir aplinkos. Laikas buvo sunkus, bet visada stengiuosi kiek įmanoma atsiriboti nuo neigiamų emocijų, dirbti toliau, suprasti, jog blogas periodas vis tiek kažkada pasibaigs, ateis laikas, kai žaisti turėsi. Jis ir atėjo. Dabar matau, kad laikas, kurį teko išlaukti, buvo to vertas.

–  Kuris perėjimas jums asmeniškai buvo sunkesnis: iš NKL į Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ klubą ar iš Utenos ekipos į „Rytą“?

– Abi situacijos labai panašios. Atrodo, pereini į kitą lygį ir jautiesi pasiruošęs žaisti. Gal atėjus į Uteną buvo sunkiau: reikėjo laiko įprasti prie greičių, spartesnio sprendimų priėmimo.

– Ką naujo tenka patirti ir išgyventi, atstovaujant sostinės ekipai, ko neteko patirti būnant Utenos klubo dalimi?

– Būdamas „Ryto“ dalimi esi aukštesniame lygyje, daugiau akių tave mato, o taip pat kitas dalykas tas, jog esu vilnietis. Užaugau su šita komanda, gal kartais kritiką priimu labiau, nes noriu gero savo miesto ekipai.

– Ką jaučiatės labiausiai patobulinęs ir pakeitęs savyje per šiuos kiek daugiau nei metus „Ryte“?

– Visko pridėjau po truputį: tiek gynyboje, tiek sprendimų priėmime, tiek patirties įgavimas davė savo. Kadangi „Ryte“ kiek mažiau žaidžiu su kamuoliu, stengiuosi būti agresyvus, bandyti kamuolius atkovoti po lenta.

– Kuo šis antrasis sezonas sostinėje jums atrodo kitoks nei praėjęs?

– Viskas daug ramiau, mažiau permainų komandoje, viskas aišku iš trenerio pusės, visi žinome savo roles, jaučiame stratego pasitikėjimą. Tai ir duoda gerą rezultatą.

– Žiūrėdamas į save iš šono, kaip manote, kiek savo potencialo aikštelėje parodote, o kiek dar jo yra likę rezerve?

– Manau, kad viską pagerinti dar tikrai įmanoma, tiek iš fizinių savybių, tiek žaidybinių momentų. Nesu nei labai jaunas, nei labai senas ir jaučiu, kad tikrai galiu pridėti nemažai kur.