"Ryto" puolėjas Ivanauskas – apie ryšį su Lietuvą, idealą krepšinyje ir pusbrolį Dulkį

Vilniaus „Rytas“ šių metų pradžioje paskelbė apie permainas puolimo grandyje ir naujoko Rapolo Ivanausko atvykimą. Sostinės ekipos sirgaliai tada suko galvas ir nežinojo, ko tikėtis iš šio beveik visą gyvenimą JAV praleidusio lietuvio krepšininko.

Tiesa ir pats 23 metų 206 cm ūgio puolėjas apie Vilniuje jo laukiantį naują karjeros etapą žinojo nedaug – Lietuvoje R. Ivanauskas bendrai yra trečią kartą gyvenime, o atvykti į profesionalią komandą gimtinėje, kaip sako pats krepšininkas, jis nesitikėjo taip anksti.

„Visada palaikiau ryšį su Lietuva, nes žinojau, kad kažkada čia grįšiu. Negalvojau, kad taip greitai čia žaisiu, bet žinojau, kad grįšiu“, – kalbėdamas su LKL.lt pasakojo krepšininkas.

Dabar R. Ivanauskas – pilnavertė „Ryto“ dalis. Vidutiniškai aikštelėje jis praleidžia po beveik 8 minutes, o dvikovoje prieš Kėdainių „Nevėžį-Optibet“ per 14 minučių jis pademonstruoti pasitikėjimą savimi, pataikyti tris tritaškius ir viso pelnyti 13 taškų.

Tiesa, beveik visą gyvenimą JAV mokyklose ir universitetuose rungtyniavusiam krepšininkui dar reikia laiko priprasti prie europietiško krepšinio. Bet kaip sako pats žaidėjas, jam užteko vos kelių savaičių suprasti, kad Lietuva – tikrieji jo namai, o „Betsafe-LKL“ čempionatas – puiki vieta tęsti dar tik prasidedančią profesionalią karjerą.

„Tikrai gerai čia jaučiuosi. Sunku buvo atskristi, nes labai seniai buvau Lietuvoje. Reikėjo laiko susipažinti su Vilniumi, su savo gyvenama vieta, žinoma, ir su komanda. Bet dabar viskas žymiai geriau ir jaučiu, kad aš grįžau namo“, – pasakojo R. Ivanauskas.

– Rapolai, koks jūsų ryšys su Lietuva, kaip jį palaikydavote, kai gyvenote JAV?

– Mano šeima čia. Tėvai gyvena Čikagoje, bet mano seneliai gyvena Alytuje ir Šilutėje, Vilniuje yra mano pusseserė, su ja praleidžiu nemažai laiko. Visada palaikiau ryšį su Lietuva, nes žinojau, kad kažkada čia grįšiu. Negalvojau, kad taip greitai čia žaisiu, bet žinojau, kad grįšiu.

– Galima vadinti šį jūsų sugrįžimą netikėtu?

– Tikrai nesitikėjau, kad taip greitai grįšiu. Pabaigiau sezoną su universiteto komanda ir galvojau, kad sportuosiu namuose su savo treneriais iki pat vasaros. Būtų sunku surasti komanda sezono metu. Bet mano agentas kalbėjo su „Rytu“, jiems reikėjo žaidėjo mano pozicijoje, visa tai tapo gera galimybe.

– Vieno interviu metu minėjote, kad tikrai stipriai skiriasi JAV ir Europos krepšinis. O kurį savo žaidimo elementą čia, Europoje, norėtumėte pagerinti artimiausiu metu?

– Aš galvoju, kad čia, Europoje, žaidėjai ir komanda žaidžia žymiai protingiau. Žvelgiant į tai, man reikia geriau žaisti gynyboje, tikrai. JAV mes dirbame puolimui – metimui, greičiui, judesiams, mažiau dėmesio skiriame gynybai. Ties čia reikės padirbėti, o su puolimu viskas turėtų būti gerai.

– O kuris stilius – demonstruojamas JAV, ar Europoje – jums patinka labiau?

– Manau, kad po kelių mėnesių, galbūt po poros metų, tai bus europietiškas krepšinis. Galvoju, kad JAV man sekėsi gerai, bet ten buvo labai greitas žaidimas. Ten daugiau atletiškumo, o čia reikia bent kelių mėnesių tam, kad suprasčiau bendrą krepšinio IQ.

– Koks jūsų akimis yra treneris Giedrius Žibėnas?

– Man jis labai patinka. Jis labai protingas, labai ramus, kaip treneris. Turėjau daug trenerių, kurie garsiai rėkia, nori būti egoistiški, bet mūsų treneris tikrai nėra toks. Atrodo, kad jis žino, ką jis daro. Kol kas nepralaimėjome, tai... (šypsosi – aut.).

– Ar savo karjeroje turėjote trenerių, su kuriais visiškai nerasdavote bendros kalbos?

– Nesakyčiau, kad buvo tokių žmonių, dėl kurių nebenorėjau žaisti krepšinio. Bet visi, kurie žaidžia krepšinį profesionaliai, turėjo trenerių, su kuriais nelabai norisi draugauti. Visi tokių turėjome.

– Kiek jūsų giminaitis Deividas Dulkys padėjo jums apsisprendžiant dėl žaidimo Lietuvoje ir kiek šis žmogus turėjo įtakos bendrai jūsų karjerai?

– Kai aš buvau labai jaunas, Deividas žaidė viename JAV universitete. Žiūrėdavau, kaip jis žaidžia, jis man labai padėjo, norėjau būti toks kaip jis, norėjau žaisti NCAA. Jis man labai padeda ir dabar – tiek su kultūra, tiek su kalba. Tikrai labai padeda, bendraujame beveik kiekvieną dieną. Net ir sprendžiant dėl atvykimo į Lietuvą jis tikrai mane pastūmėjo, sakė, kad tai geras šansas.

– Atrodo, kad beveik visą karjerą jus lydi skaičius 25. Kokia šio skaičiaus istorija?

– Nėra svarbios priežasties. Juokinga istorija – bandžiau ir kitokius numerius, turėjau 10, 11 ir 14. Bet kai atvykau į antrą savo universitetą, buvo likę du numeriai: arba 25, arba 45. Pagalvojau, kad nenoriu būti 45, juk aš nesu centras. Tada turėjau porą labai gerų sezonų ir pagalvojau, kad tai mano numeris.

– Kas yra jūsų idealas krepšinyje?

– Kai buvau labai jaunas, daug žiūrėdavau į Dirką Nowitzkį. Man labai patiko jo žaidimas, turėjo gerą judesių arsenalą, bandydavau jo judesius atkartoti. Kaip žmogus jis man irgi labai patinka.

– O iš lietuvių?

– Žiūrėdavau daug lietuviško krepšinio, kai rinktinė varžydavosi Olimpinėse žaidynėse ar Europos čempionatuose. Man patiko Šarūno Jasikevičiaus žaidimas, taip pat labai patiko Linas Kleiza. Sakyčiau šie du žmonės.

– Ką jūsų akimis gali šiame sezone nuveikti dabartinis „Rytas“?

– Artimiausiu metu žaisime prieš daug gerų komandų. Būtų gerai laimėti šias rungtynes ir pažiūrėti, kaip mums seksis eiti iki finalo.