Į "Žalgirį" grįžta vienas triumfo Eurolygoje architektų

Į Gino Rutkausko telefoną sekmadienį dar plaukė žinutės, sveikinančios su Krasnodaro „Lokomotiv“ pergale prieš Maskvos CSKA, bet tuo metu patyręs krepšinio vadybininkas jau ruošėsi pirmai dienai naujame darbe. Tiesa, nauja jam buvo tik darbo vieta – Kauno „Žalgirio“ viceprezidentu tapęs G. Rutkauskas grįžo į klubą, kuriame praleido kone du dešimtmečius.

„Kaip sakė Paulius Motiejūnas, buvau išėjęs trumpų atostogų“, – pirmadienį sulaukęs DELFI skambučio nusijuokė G. Rutkauskas.

Jei septynerius su puse metų, kuriuos praleido Rusijoje, išties galima taip pavadinti, per tą laiką pasikeitė daug kas.

Buvęs „Lokomotiv“ klubo viceprezidentas, Krasnodarą palikęs praėjusį mėnesį, dar klaidžioja po „Žalgirio“ areną, kur įsikūrusi ir to paties pavadinimo komandos administracija. Kuomet jis dirbo daugkartinių Lietuvos čempionų ekipoje, ši varžovus priimdavo triskart mažesnėje Kauno sporto halėje.

„Įdomus deja vu: žmonės lyg ir matyti, pažįstami, bet jie – tarsi kitame apvalkale. Kadaise dirbau halėje ir buvusioje „Kaustos“ salėje, o dabar grįžau į naują areną, kurioje man dar praverstų navigacija. Sakyčiau, kad tos rogės, į kurias vėl sėdu, man labiau naujos nei senos“, – svarstė G. Rutkauskas.

„Žalgiryje“ jis dirbo nuo 1990 metų, todėl pamena, kaip dabartinis vyriausiojo trenerio Gintaro Krapiko asistentas Šarūnas Jasikevičius su komanda keliavo į turnė po Australiją dar prieš išvykdamas studijuoti į JAV.

Patį G. Krapiką G. Rutkauskas pažįsta jau 20 metų, Robertas Javtokas žaidė Maskvos „Dinamo“ klube, kuriame krepšinio specialistas iš Lietuvos ėjo sporto direktoriaus pareigas, o kuomet pastarasis dar darbavosi „Žalgiryje“, tokie krepšininkai kaip Vytenis Lipkevičius atstovavo A. Sabonio krepšinio mokyklos komandai.

1998-2007 metais G. Rutkauskas buvo Kauno klubo generalinis direktorius ir su juo šventė svarbiausias pergales atkūrus šalies nepriklausomybę: 1998-aisiais laimėjo Europos taurės varžybas, o po metų – ir Eurolygą.

Persikėlęs į Rusiją lietuvis iš pradžių dirbo „Dinamo“ ekipoje, vėliau vadovavo Rusijos profesionaliajai krepšinio lygai (RPBL), o nuo 2012 metų perėjo į „Lokomotiv“.

Tapęs „Žalgirio“ prezidento ir direktoriaus P. Motiejūno dešiniąja ranka, G. Rutkauskas bus atsakingas už sporto klausimus.

„Kuruosiu sportinę pusę, rūpinsiuosi krepšinio piramide nuo jaunimo iki profesionalų. Kuo galėdamas padėsiu Pauliui savo patirtimi, kurią sukaupiau per 25 metus“, – teigė naujasis „Žalgirio“ viceprezidentas.

– Komplektuojant komandos sudėtį, jūsų vaidmuo nuo šiol bus vienas svarbiausių. Ar negąsdina klubą slegianti skolų kupra? – DELFI paklausė G. Rutkausko

– Bijai vilko – neik į mišką. Jeigu rinkčiausi darbo vietą tik pagal finansinę situaciją, problemų rasčiau visur. Rusijoje – didžiulė krizė dėl rublio kurso, Balkanų šalyse klubai vos suduria galą su galu, net Vokietijos, Prancūzijos, Italijos čempionatuose yra sunkumų. Kiek žinau, „Žalgirio“ problemos yra sprendžiamos, skolos tikrai mažėja. Tačiau kai susirenka pilna arena, ji galvoja ne tik apie skolas, bet ir tikisi rezultato ar bent jau gražaus žaidimo, jei pasiekti pergalę šiai dienai neįmanoma. Yra puikaus jaunimo, yra dar labai stiprių veteranų, todėl suteikti gerų emocijų žmonėms tikrai galima.

Žinoma, po Vladimiro Romanovo eros liko gili duobė, bet ji dabar tvarkoma. Žmonės kažkodėl galvoja, kad per metus turi nebelikti dešimtmilijoninių skolų. Naivu taip manyti. Skolos yra ir bus dar trejus ar ketverius metus – tai buvo garsiai pasakyta.

– Jūsų nuomone, ar dabartinė „Žalgirio“ sudėtis gali būti konkurencinga Eurolygos TOP-16 etape?

– Jeigu ji ten pateko, vadinasi, taip. Juk už gražias akis niekas „Žalgirio“ ten neįkėlė. Mačiau visas kauniečių rungtynes Eurolygoje – jie atrodė visai neblogai. Manau, kad ši komanda pasiekė labai daug, ir čia dar ne pabaiga. Ji dar pakovos, nors, žinoma, nereikia tikėtis kažkokio stebuklo.

– „Žalgirio“ gerbėjai jus turėjo įsiminti pirmiausia dėl tokių krepšininkų kaip Anthony Bowie ar Tyusas Edney. Kaip manote, kada galėsite prisivilioti į Kauną ne vieną panašaus kalibro žaidėją, o bent kelis?

– Sunkus klausimas. Nepamirškite, kad tuomet lietuviškoji komandos dalis kartu žaidė bent ketverius metus treniruojama to paties specialisto – Jono Kazlausko. Be to, pasistiprinti legionieriais mums padėjo NBA lokautas, per kurį į rinką pasipila krūva laisvųjų agentų.

Manau, kad mums vis dėlto reikia ieškoti užslėptų deimančiukų, kurie dar nėra išreklamuoti, ir iš jų atrinkti tris ar keturis žaidėjus, galinčius pagelbėti lietuviams. Bet pirmiausia reikia peržiūrėti jaunimo ruošimo politiką. Mano galva, ji truputėlį sušlubavo. Žiūriu, kad jau latviai gali mus šiuo aspektu aplenkti, nes turi visą būrį jaunų žaidėjų, kvėpuojančių į nugarą.

Pamenu, kaip „Žalgiris“ laimėjo Eurolygos jaunimo turnyrą – tada komandoje žaidė Adas Juškevičius, Vytenis Lipkevičius, Žygimantas Janavičius, Donatas Motiejūnas, Vladimiras Štimacas. Varžovus jie daužė 50 taškų skirtumu – ir italus, ir ispanus. O dabar buksuojame. Mano pirmas darbas bus išnagrinėti sistemą ir pabandyti suprasti, kas yra blogai.

– Rusijoje legionierių sutartyse atlyginimas paprastai būna susietas su rublio kursu dolerio ar euro atžvilgiu. Ar dabartinė krizė gali sugriauti Rusijos krepšinį?

– Sunku kažką pasakyti, nes viskas dabar keičiasi per vieną dieną. Klubų biudžetai – galingi, bet staiga „taukšt“ ir griūva per pusę. Pats buvau išvykęs į dešimties dienų kelionę, ir per tą laiką pinigai nuvertėjo perpus.

Panaši situacija buvo 2008 metais, kai dirbau Maskvos „Dinamo“ klube. Tada visiškai sustojo statybų verslas, kuris mus rėmė, ir komanda buvo ant išnykimo slenksčio. Bet didysis penketas – Maskvos CSKA, Maskvos srities „Chimki“, „Lokomotiv“, Kazanės „Uniks“ ir „Gazprom“ remiamas Sankt Peterburgo „Zenit“ – turėtų atsilaikyti. Didžiosios kompanijos, kurios remia klubus, eksportuoja žaliavas į užsienį, pajamas gauna doleriais, todėl, manau, neturėtų mažinti paramos. Problemų gali kilti toms komandoms, kurios išlaikomos iš biudžeto.

– Rusijoje dirbote ne tik klubuose, bet ir vadovavote naujai įkurtai PBL lygai. Pasisėmėte ir autentiškos rusiškos patirties, susijusios su, pavyzdžiui, teisėjavimu?

– Dėl teisėjavimo ta lyga ir buvo įkurta. Kol viską valdė Rusijos krepšinio federacija, laimėtojai paaiškėdavo tarsi kažkam nematoma lazdele mostelėjus. Vieną dieną įvyko revoliucija, per federacijos posėdį visi atsistojo ir perėjo į šalia buvusį viešbutį, kuriame sutarė įkurti savo lygą. Klubai vadovu išrinko mane, nes buvau iš šalies, nevietinis, neutralus ir turintis nemažą patirtį – dalyvavau kuriant Šiaurės Europos, Baltijos lygas, Eurolygą. Kelis mėnesius dirbau dieną naktį, buvau vienas. Neturėjome biuro, todėl susitikimai vykdavo kavinėse mieste, kuriame gyvena vos ne 20 milijonų žmonių. Buvo įdomu, bet tuomet atėjo kitas monstras – VTB lyga – ir teko užleisti vietą.

– Kodėl atsisveikinote su „Lokomotiv“ klubu?

– Plačiai to nekomentuosiu, bet, viena vertus, pasiilgau namų. Ir pernai, ir užpernai galvojau, kad reikia kažkada baigti. Taip susidėliojo, kad grįžau dabar. Palikau klubą labai geroje situacijoje. Sekmadienį visi dar siuntė man žinutes, sveikindami su pergale prieš CSKA. Manau, kad trečiadienį bus ir pergalių rekordas Europos taurės turnyre, nes „Lokomotiv“ laimės 14 ar 15 kartą iš eilės.

– Ar nebūtų lengviau klubus pakeisti tarpsezoniu?

– Taip būtų labiau įprasta. Bet atvažiavęs vasarą turi iškart griebti jautį už ragų. Nors man darbas tikrai nėra naujas, vis dėlto dabar turėsiu kelis mėnesius susipažinti su esama padėtimi. Vasarą, manau, jau bus galima padaryti korekcijų. Kiekviena situacija turi savų pliusų ir minusų.