"Žalgirio" vadovas Motiejūnas – apie (ne)įmanomą lyderių išlaikymą, Jokubaičio talentą ir skaudžią pandemijos kainą

Kauno „Žalgirio“ generalinis direktorius Paulius Motiejūnas kalbėdamas su LRT RADIJO sporto laida „Čempionų pietūs“ skaičiavo, kiek ilgai Europos krepšinis jaus pandemijos pasekmes. Anot P. Motiejūno, Europos klubai vasarą biudžetus rinko per daug optimistiškai ir tai atsilieps ateityje. „Žalgirio“ vadovas kalbėjo ir apie komandos šio sezono tikslus, priežastis, kodėl nėra ir nebus naujokų, bei galimybes ir kitą sezoną Kaune matyti svarbiausius komandos žaidėjus.

„Žalgiris“ pirmą Eurolygos ratą užbaigė su 10 pergalių ir 7 pralaimėjimais. Tai nustebino tiek krepšinio ekspertus, tiek kauniečių sirgalius ir užtildė nemažai kritikų, kurie jau rašė atleidimo lapelį Martinui Schilleriui, kai kauniečiai buvo įkritę į šešių iš eilės nesėkmių duobę.

LRT RADIJO laida „Čempionų pietūs“ su P. Motiejūnu kalbėjosi prieš pastarąsias kauniečių rungtynes Eurolygoje su Maskvos srities „Chimki“, o šį interviu klausytojai išgirdo ketvirtadienį. Laida „Čempionų pietūs“ eteryje transliuojama ketvirtadieniais 14 val. 30 min.

Šios laidos garso įrašą galite paklausyti ČIA.

– „Žalgiris“ sezoną pradėjo užtikrintai – penkiomis pergalėmis per šešerias rungtynes, tačiau buvo nemažai kritikos žaidimo stiliui, buvo matyti aiškių klaidų ir silpnųjų pusių. Vėliau buvo šešių nesėkmių duobė, kuri atrodė tikrai gili. Kiek pirmojo rato pabaiga ir pasiektas rezultatas jus nustebino? Turbūt nepasakysite, kad prieš sezoną tikėjotės dešimties pergalių?

– Kai nustebina iš gerosios pusės, visada smagu. Kiek? Sunku pasakyti, bet džiugu, kad pavyko sugrįžti į pergalių kelią. Tos dešimt pergalių yra tikrai geras įvertinimas už tą sunkų darbą, kurį tiek treneriai, tiek žaidėjai įdeda.

– Ar galima sakyti, kad toje šešių pralaimėjimų serijoje į gera išėjo sirgalių nebuvimas arenoje – treneris galbūt jautė mažesnį aplinkos spaudimą?

– Niekada nepasakysiu, kad mums netrūksta sirgalių. Spaudimas tikrai buvo, būtų buvęs didesnis mums visiems, bet mes visi suprantame, kad žaidžiame dėl sirgalių. Aš kitaip pasakysiu: gal sirgaliai būtų davę palaikymo ir spaudimo žaidėjams, būtume buvę labiau susitelkę.

Aš tikrai niekada nepasakysiu, kad mums gerai be sirgalių, net kai krintame veidu žemyn. Kai jie pasako, kad darome ką nors negerai, mes tai priimame kaip paskatinimą, o ne kaip papildomą spaudimą. Tiek treneris, tiek žaidėjai, tiek pati administracija nori laimėti, mes pakankamai to spaudimo susikuriame.

– Eurolyga vyksta tuščiose arenose, ta atmosfera prieš mačą, kai, atrodo, „Žalgirio“ arenoje girdima skrendanti musė, tikrai turi slėgti prie sausakimšų arenų pripratusius žaidėjus. Kiek svarbu yra dabartinė „Žalgirio“ nuotaika komandos viduje, kai rungtynių metu atsarginių suolas girdisi labai garsiai, galima girdėti ir jus palaikantį komandą? Pradžioje sezono to nebuvo, ar galima sakyti, kad žaidėjai turėjo to išmokti?

– Tikrai taip. Mes esame viena labiausiai nukentėjusių komandų dėl sirgalių nebuvimo. Mums patiems tai yra motyvacija – tu matai ateinančius žmones, srautą, emocijas ir įsikrauni, žaidėjai įsikrauna. Be to, ir varžovai jaučia spaudimą, kurį sukelia mūsų sirgaliai. Tai dviguba nauda.

Kai to nėra, sunku. Pradžioje būdavo labai keista, bijodavai kalbėti, nes viskas girdisi. Bet kaip jūs sakote, paskui persilaužėme, pripratome, supratome. Mes akcentavome, kad nesant sirgalių mes vienas kitą turime dar labiau palaikyti. Priprato žaidėjai ir įvyko lūžis.

– Ko reikėjo, kad žaidėjai suprastų ir atsirastų palaikymas vieno kitam, koks matomas pastarosiomis rungtynėmis?

– Čia gal tas lietuviškas mentalitetas, kad nelabai rodome emocijas, kad galbūt atrodo negerai jas rodyti. Daug aiškinti nereikėjo, reikia tiesiog pripažinti, kad yra kitaip.

Atrodo, išeini ir darai savo darbą taip pat, bet visada sakau, kad prie sirgalių žaidžiame 20 proc. geriau, nes jaučiasi, kad kažkas už tavęs stovi. Reikėjo priminti, kad visi turime vienas už kito stovėti. Tai negali būti tik pasakymas „Pirmyn, pirmyn“ ir tylus palaikymas. Tai turi vykti emocijų perdavimu, nes emocijos užkrečia, perduodamos vienas kitam, išreiškus palaikymą garsiai, tai duoda kur kas daugiau.

– Jūs prieš Eurolygos sezoną niekada garsiai neskelbiate komandai iškelto tikslo nei pergalių, nei vietos prasme, bet sporte apetitas visada kyla bevalgant. Ar galime sakyti, kad dabar jau nebegali būti kito tikslo kaip atkrintamosios varžybos?

– Mes niekada tikslų garsiai nekeliame, nes suprantame, kad čia yra Eurolyga – čia bet kas gali nugalėti bet ką. Buvo pralaimėjimų serija, jeigu būtume išsikėlę tikslą ir įvardiję, sakykime, TOP 8, labai greitai gali nuleisti rankas ir pasiduoti manydamas, kad tas tikslas jau nepasiekiamas.

Čia vėl galiu padėkoti Šarui, kuris mus išmokė, kad visada einame ir galvojame apie kitas rungtynes, einame, tarsi jos būtų lemiamos. Apie tą didelį kalną negalvojame, tik turime jį kažkur galvoje. Jeigu įsivardiji tikslą, tarkim, aštuntukas, prasideda skaičiavimai, ką čia įveiksime, prieš ką reikia laimėti, kam galime pralaimėti.

– Įdomu, kad iš dešimties pergalių pirmajame rate devynios pasiektos prieš komandas, kurios yra už aštuntuko ribų, o vienintelė pergalė prieš pirmo aštuntuko komandą buvo grumiantis su „Bayern“. Ką parodo toks rezultatas? Kad „Žalgiris“ yra pajėgus būti bent ant aštuntuko slenksčio?

– Kad mes pajėgūs – niekada neabejojau. Nei žaidėjai, nei treneris tuo neabejoja, tačiau turime daug dirbti, kad tai įrodytume. Aš labiau žiūriu į tai, kad nenugalėjome komandų, kurias galėjome nugalėti: rungtynės su Madridu, su CSKA rungtynės taškas į tašką. Tai rodo, kad kautis galime, bet dar turime paaugti, dar labiau stengtis.

– Martinu Schilleriu patikėjote jūs, tai atrodė labai rizikingas sprendimas, bet mes matome gražų komandos žaidimą, besikeičiantį trenerį, kuris per pusę sezono akivaizdžiai paaugo. Kur jūs, kaip komandos vadovas, matote didžiausią trenerio augimą per tą laiką, kiek jis yra Kaune?

– Nuo pat pradžių treneris parodė, kad nori mokytis. Kai turėjome darbo pokalbius, vėliau diskutavome, turėjome tą patį norą – augti. Tai nesikeičia ir per pergalių seriją, ir per pralaimėjimų seriją.

Nežinau, neišskirčiau vieno dalyko, kur labiausiai paaugo. Jis susipažįsta su LKL, su Eurolyga, jam viskas nauja, patirtis didėja. Svarbiausia, ką mes visada akcentuojame, yra neužmigti ir toliau ieškoti, kur galima tobulėti. Man svarbiausia, kad toje pralaimėjimų serijoje treneris nepalūžo, neužsidarė savyje ir nepradėjo vienas kovoti, mes visada dirbome kaip komanda, likome kaip kumštis.

– Koks M. Schilleris yra žmogus, kai išeina iš treniruotės, kai baigiasi rungtynės ir tenka bendrauti kasdieniais darbo reikalais?

– Labai paprastas, net nežinau, kaip apibūdinti: ramus, profesionalus, intelektualus, galime pasikalbėti visomis temomis. Tiek apie skirtingus krepšinio stilius, labai įdomu, diskutuojame apie NBA vystymąsi, kaip mes galime patobulėti, ką nors naujo padaryti. Jis turi šeimą, mėgsta pasportuoti, pabėgioti.

Apibūdinčiau kaip žmogų, su kuriuo lengva bendrauti, kuris yra intelektualus, galima kalbėti įvairiomis temomis. Man labiausiai patinka ta ramybė ir kad susėdus galima apie daug ką padiskutuoti.

– „Žalgirio“ žaidime labai ryškiai spindi Marius Grigonis, galime jį užtikrintai vadinti Eurolygos žvaigžde. Seniai taip buvo, kad „Žalgiris“ turėtų tokį ryškų lyderį. Ar galite atskleisti, kokie yra klubo ir žaidėjo įsipareigojimai, iki kada galioja sutartis su Mariumi ir ar po tokio sezono, net ir su sutartimi, „Žalgiris“ yra pajėgus išlaikyti iki tokio kalibro užaugusį Marių?

– Nemanau, kad šansų daug, pasikeitimų tikrai bus. Nesutikčiau, kad neturėjome lyderio, tuos ketverius metus lyderis buvo už aikštės. Mes ir sakėme, kad Šaro kaip lyderio nepakeisime, ieškojome lyderio aikštėje.

Sutartį turime, regis, dar trejiems metams, bet visada yra išėjimai. Jeigu sezonas taip vystysis ir Marius toliau taip sėkmingai žais, šansų, kad čia liktų, tikrai nedaug. Jau dabar yra didžiulis susidomėjimas, bet tai normalu, tokia yra Eurolyga.

– Žinome Šarūno Jasikevičiaus istoriją, kaip jis jaunas „Žalgiriui“, kaip pats sakė, buvo per prastas, paskui net kažkiek pyktį laikė. Yra ir M. Grigonio, to paties Tomo Dimšos istorijos, kurie kažkada nebuvo „Žalgirio“ lygio, išvyko rungtyniauti svetur, bet liko ryšys, nelaikė pykčio ir pasiekę tam tikrą lygį sugrįžo. Kur yra priežastys, kad pavyksta išlaikyti ryšį?

– Nežinau, kaip buvo anksčiau, bet sakau, kad yra keli keliai patekti į „Žalgirį“. Vieni pasirodo užsienyje, kiti per LKL, vienetams pavyksta į komandą patekti tiesiai iš NKL. Visada į tuos išėjimus žiūrime normaliai, T. Dimšos ir M. Grigonio atveju prisiliečiau prie to, mačiau, kad kitur yra geresnės sąlygos tobulėti.

Visiems jauniems žaidėjams tai sakome: nesvarbu, kur jūs žaisite. Jeigu žaisti gerai ir būsite verti, mes jus paimsime. Nereikia manyti, kad nepaėmus turi būti pykčiai arba kad išėjus nebebus galima grįžti. Imame geriausius žaidėjus, kurie tuo metu mums tinka.

Stebime visus, tą patį T. Dimšą, tikime, kad jis gali grįžti. Mums svarbiausia, kad žaidėjai tobulėtų, o tam vietų yra skirtingų. Visada jų lauksime grįžtančių, jeigu jie bus tokio lygio.

– „Žalgiris“ visada turėjo stiprių lietuvių, visada į juos žiūrėdavo. Ar matote kitose komandose lietuvių, kurie galėtų papildyti „Žalgirį“ kitą sezoną?

– Kad papildys, tikrai. Tik klausimas, į kokią poziciją. Labai smagu, kad turime lietuvį žaidėją, kuris tempia komandą. Norėtųsi, kad tokių būtų daugiau.

Ar papildys pirmo septyneto žaidėjas, ar 11–12 žaidėjas – didelis skirtumas. Tų, kurie galėtų ateiti ir būti 11-as, 12-as ar net 13-as, 14-as, tikrai yra, bet labiau ieškome tų, kurie ateitų į pirmą septynetą. Tokių nėra daug, todėl vis labiau stengiamės auginti savo jaunimo komandą. Eurolygos lygio žaidėjo užauginimas yra sudėtingas procesas.

– Viduryje sezono Eurolyga apklausia komandų vadovus ir šiemet apklausoje net 61 proc. klubų vadovų didžiausia Eurolygos kylančia žvaigžde, kitaip tariant, geriausiu jaunuoju žaidėju įvardijo Roką Jokubaitį. Kiek jus nustebino toks Roko progresas?

– Ar tokio tikėjausi? Turbūt ne. Jis ėjo į priekį, kasmet jo žaidimas gerėjo, kreivė kilo, bet kad taip šaus į priekį, tikrai netikėjome, bet labai džiaugiamės. Prie to prisideda tai, kad jis turėjo gerą mokyklą, dirba nesustodamas, vasarą irgi dirbo, stengėsi tobulėti ir tas darbas atsipirko.

– Apie Roką kalbama kaip apie ateities NBA krepšininką, jis jau buvo padavęs paraišką dalyvauti šių metų naujokų biržoje. Gal jūs esate su juo kalbėjęs, ar jo svajonė yra NBA, o gal labiau pirmo ryškumo Eurolygos klubas?

– Taip tiesiai nekalbame, labiau kalbos būna per agentą, Roko atveju esame bendravę su tėvu. Normalu, mes suprantame ir net skatiname, kad jo tikslas būtų NBA. Jeigu tu esi šalia, apie tave kalba, tu gerai žaidi ir tavimi domisi, kodėl reikėtų sakyti „ne, aš ten nenoriu“? Ypač tokio amžiaus krepšininkui tai turėtų būti tikslas. Visada sakome: daryk viską, kad ten papultum. Kuo daugiau lietuvių NBA – tuo visiems geriau.

– Sunku greitai atsiminti lietuvį, kuris būdamas 20 metų lemtingomis rungtynių minutėmis žaistų, pasitikėtų savimi ir imtųsi iniciatyvos. Kokios būdo savybės padeda Rokui nesutrikti, išlaikyti šaltus nervus?

– Turbūt esate skaitę, kad tiek Šaras, tiek kiti, kas su Roku dirbo, akcentuoja jo galvą. Čia tas nelietuviškas „pasikėlęs nepasikėlęs“. Jis žaidžia dėl to, kad jam patinka krepšinis, ir jis dirba, investuoja į tai, kad būtų geresnis. Jis nesustojo vasarą, dabar papildomai ateina dirbti. Jam nesvarbu, kad jį kažkur renka Eurolygos atstovai, ką rašo spauda. Kai tavo akcentas yra žaisti krepšinį, žaisti gerai ir tobulėti, lengva šaltu protu mesti metimus, nes iki to tu padarei viską, ką reikėjo. Jeigu ateitų žmogus, kuris būtų pratinginiavęs ir manytų, dabar man pasiseks arba nepasiseks, įtampa būtų didesnė.

Noriu akcentuoti jo darbą, žinojimą ir visų trenerių skatinimą, kad tu gali tai daryti, niekas tavęs nebaus, tada atsiranda ir pasitikėjimas. Šitą mišinį padarius nėra ko abejoti savo metimais ir kad gali nulemti rungtynes, nesvarbu, kad tau 20 metų. Visada sakau, kad Luka Dončičius darė tas pačias klaidas, niekas jo nebausdavo ir taip atsirado pasitikėjimas.

– Kalbame apie „Žalgirio“ lyderius, šioje pergalių serijoje ypač ryškiai spindi ir Paulius Jankūnas, žaidžiantis geriausią atkarpą nuo finalo ketverto sezono. Pastaraisiais metais buvo nemažai kapitoną nurašančiųjų, siuntusiųjų į pensiją. Pauliaus sutartis baigiasi po sezono, ar jau kalbėjote apie ateities planus – jis dar žais „Žalgiryje“ ar jau bus viskas?

– Kalbame nuolat, Paulius pats nuspręs. Kad jo keliai bus susieti su „Žalgiriu“, manau, visi suprantame. Aš pradėjau dirbti su juo, ar jis žais, ar dirbs, tai priklauso nuo jo. Labai džiaugiamės, kad jis ir vėl yra tas komandos ramstis, koks buvo anksčiau.

– Dar vienas komandos lyderis Nigelas Hayesas užėmė trečiojo numerio poziciją iškritus Steve`ui Vasturiai ir yra turbūt antras svarbiausias žmogus komandoje po M. Grigonio. Ar tai dar vienas krepšininkas, kurį po sezono išlaikyti bus beveik neįmanoma?

– Negražu taip sakyti, bet Steve`o trauma padėjo jam atsiskleisti ir atsirasti šiai galimybei. Treneris irgi sakė nemanęs, kad bus tokia nauda. Kalbėjome apie tokią poziciją, bet niekada nesitikėjome, kad Nigelas taip šaus į priekį.

Kalbant apie ateitį man apskritai sunku ką nors pasakyti, nes finansinė situacija Europos krepšinyje yra labai neaiški. Vasarą, kai formavome komandą, manėme, kad bus sirgaliai. Galvoti apie kitą sezoną yra labai sudėtinga, nežinome, koks bus mūsų, koks bus kitų komandų biudžetas. Kad kalbėsime su savo lyderiais ir norėsime juos išlaikyti – šimtu procentų, bet turime žinoti, kokie bus kitų klubų pasiūlymai, ir tada žiūrėti, ar galime pateikti ką nors panašaus.

Kad Nigelas bus vienas mūsų prioritetų, aišku kaip dieną. Puikiai pritapo Kaune, mūsų komandoje, yra vienas lyderių.

– Vienas LKL vadovų prognozavo, kad Lietuvoje krepšininkai turės susitaikyti su kone 1 000 eurų „paprastų žmonių“ algomis. Žinoma, Eurolygoje lygis ne tas, bet ar koronaviruso pandemija iš tikrųjų sumažino algas, ar viskas liko, kaip buvo – vieni nukentėjo, o milijonieriams nei šilta, nei šalta?

– Manau, daug klubų neįvertino, kad situacija bus tokia bloga. Atrodė, kad virusas greit praeis ir rudenį grįšime į normalią situaciją. Todėl dauguma Eurolygos komandų formavo biudžetus manydamos, kad tokio kritimo nebus. Dabar matome, kad pandemija visus paveikė daugiau, nei buvo manoma.

Jaučiasi ta įtampa, šią vasarą kainos nekrito tiek, kiek turėjo, nes visi manė, kad išplauksime. Bet kitą sezoną, manau, žaidėjų atlyginimai tikrai bus paliesti. Jau dabar yra ženklų, kad net didieji – ispanų futbolo klubai, tas pats „Fenerbahče“ – mato rimtą situaciją ir supranta, kad turi keistis. Čia ne tik krepšinyje, visame sporte.

Sutartys su rėmėjais, televizijomis buvo ilgalaikės, kažkaip amortizavosi po praėjusio nutraukto sezono. Kai negrįžome į normalias vėžes, esu tikras, kad biudžetai turės mažėti.

– Rinkdami komandą įsigijote Patricio Garino. Dėl traumos jis, galima sakyti, atkrito ir nėra aišku, kada galės žaisti visa jėga. Jeigu ne pandemija ir ne tuščios salės, greičiausiai būtume sulaukę pastiprinimo?

– Taip, vienareikšmiškai. Turėjome kelis vardus, jau buvo prasidėjusios derybos net tada, kai žaidėme su puse arenos ir rinkome pinigus. Būtume rizikavę stiprindami komandą, kad galėtume tikėtis geresnių rezultatų, kol P. Garino pasveiks. Bet uždraudus sirgalius nutraukėme visas derybas.

– Jūs pats buvote „Žalgiryje“ tais laikais, kai vadovai pirko žaidėjus į minusą, ir matėte, kaip tai gali baigtis. Galime sakyti, mokotės iš praeitis klaidų?

– Tikrai taip. Tas jausmas nemalonus, bet turbūt be šitų pamokų būčiau užlipęs ant to paties grėblio. Tu matai, kad reikia, treneriai nori, visi supranta, kad yra skylė, norisi padėti, bet žinai, kur tai nuveda. Žinant, kokia dabar yra situacija, atrodo negražu prieš sirgalius, komandą, rėmėjus sakyti: „Einame ir taip į minusą, tad eikime dar daugiau.“ Todėl nekilo rankos daryti šių žingsnių.

– Tas klausimas jums gal ir atsibodo, bet kiek „Žalgiriui“ kainuoja ši pandemija? Nevyksta renginiai ir „Žalgirio“ arenoje, kuri komandai yra didelis pajamų šaltinis. Ar gali būti, kad tai atsilieps ne tik šiam sezonui, bet ir ateinančiam, net jeigu jame jokių apribojimų sirgaliams nebebus?

– Faktas, kad atsilieps. Arenoje niekas nevyksta, biudžetas buvo 9 milijonai, o dabar niekas nevyksta. Vasarą turėjome kažkiek renginių, truputį žaidėme prie sirgalių, o dabar – viskas. Nuostoliai milžiniški, yra žmonių atleidimų, praradimai milijoniniai. Ne tik komandos, ypač arenos. Kalėdiniu laikotarpiu renginiai vykdavo kas antrą dieną ar net dešimt dienų iš eilės.

Kada grįšime į vėžes? Vieni sako, kad 2024 metais, kiti – kad dar vėliau. Sunku prognozuoti, visada noriu žiūrėti optimistiškai. Sunkiausia mums kontoroje tai, kad norime dirbti, čia turbūt visiems žmonėms tas pats – visi nori eiti ir daryti savo darbą, o negalima. Tai labai vargina, yra emociškai sudėtinga, bet turime išlaukti.

– Ar yra kalbų su Eurolygos žaidėjų asociacija, kad nesant pajamų iš bilietų net ir tos sutartys, kurios pasirašytos anksčiau, būtų sumažintos ar 10, ar 20 procentų? Juk visi sėdime vienoje valtyje.

– Tai vyksta, bet tai daro Eurolyga. Kas kartą, kai kalbame, pabrėžiame, net neabejoju, kad tai įvyks, tai yra skausminga, bet turime suprasti. Juk mažinimas yra ne tam, kad pinigus skirtume kur nors kitur, kad pasikviestume kitų žaidėjų, o tam, kad išgyventume. Administracijos darbuotojai irgi yra susimažinę algas, kaip ir bet kur kitur. Būtų nelogiška, jeigu žaidėjai liktų išskirtiniai, ir aš kalbu apie visą sportą.