D.Zavackas: pasitaiko atvejų kai galiu žaidėjams patarti ir aš

Šį interviu parengė LKL akademijos praktikantas Vaidas Jukavičius. LKL akademija – socialinis projektas, skatinantis prisidėti prie LKL klubų veiklos. LKL akademijos tikslas – suteikti studentams galimybę panaudoti savo žinias įgyvendinant LKL ir vietos bendruomenių projektus marketingo, komunikacijos, viešųjų ryšių ir renginių organizavimo srityse ypatingą dėmesį skiriant socialiniams projektams. Organizuodama šį projektą, LKL siekia atkreipti klubų dėmesį į perspektyviausius studentus, kurie po praktikos galėtų tęsti darbą klubuose. 

Klaipėdos „Neptūne“ krepšininko karjerą pradėjusiam ir jau daugiau nei metus klube sporto direktoriaus pareigas užimančiam Donatui Zavackui šis naujas karjeros etapas prieš pradedant dirbti atrodė lengvesnis.

Apie norą likti krepšinyje po sportininko karjeros D. Zavackas yra minėjęs dar būdamas žaidėju, o gavęs progą šį naują iššūkį priėmė ir 2017 m. spalio mėnesį pasirašė sutartį su „Neptūnu“.

Kaip sporto direktorius Donatas prisideda prie visos komandos tobulėjimo iš sportinės pusės. Pradedant nuo jaunų žmonių ugdymo, peržiūrų, iki bendravimo su agentais bei rūpinimosi komanda.

D. Zavackas prisideda prie „Neptūno“ organizuojamo socialinio projekto „Drauge mes stipresni“, kurio tikslas dirbti kartu su socialiai jautriomis grupėmis, mažinti socialinę atskirtį bei ugdyti toleranciją. Taip pat kartu su „Neptūno“ žaidėjais dalyvauja įvairiuose susitikimuose su moksleiviais.

Duodamas interviu LKL akademijos praktikantams D. Zavackas teigė, kad žmonėms, norintiems dirbti sporto srityje, pirmiausia reikia turėti daug motyvacijos, kaip ir bet kuriam sportininkui, o tada viskas yra įmanoma.

– Ar jaudinotės prieš pradėdamas šį naują sporto direktoriaus karjeros etapą? Galbūt anksčiau įsivaizdavote save būtent tokioje pozicijoje?
– Tikrai sunku pasakyti. Tai, kad norėjau likti su krepšiniu, yra faktas. Kažkada dar žaisdamas „Neptūne“ tikrai buvau minėjęs, kad norėčiau likti krepšinio srityje: būti asistentu, treneriu ar dirbti organizacinį darbą. Todėl pasitaikė tokia proga, gavau pasiūlymą ir viskas taip vėliau susidėliojo.

– Garsėjote kaip karštas ir emocionalus krepšininkas. Ar dabar pavyksta išlikti ramiu priimant svarbius klubo sprendimus?
– Manyčiau, kad pavyksta. Aikštelė yra aikštelė: ten gali būti emocionalesnis, daug žaidėjų mėgsta žaisti su stipriomis emocijomis. O kalbant apie kasdieninę veiklą, tai nemanau, kad esu toks karštakošis, nes kiekvieną sprendimą visada stengiesi tinkamai įvertinti. Tad aikštelę ir organizacinį darbą suprantu kaip du atskirus dalykus.

– Kaip įsivaizdavote savo naują karjerą? Galbūt yra dalykų, kurie nustebino?
– Nebuvo taip, kad kažkas labai nustebintų, kadangi pats krepšinyje esu ilgai, tai vis tiek įsivaizdavau, kaip viskas vyksta. Tačiau galbūt būdamas žaidėju maniau, kad visi tokie organizaciniai klausimai išsprendžiami daug lengviau ir paprasčiau, o atėjęs dirbti pamačiau, kiek yra mažų niuansų, apie kuriuos būdamas žaidėju net nepagalvoji ir nesusimąstai. Viskas prieš tai atrodė labai paprasta ir lengva, o po to pamačiau, kad taip nėra.

– Kokie yra Jūsų santykiai su pačiais klubo krepšininkais? Ar žaidėjai paprašo patarimų?   
– Mūsų santykiai tikrai neblogi. Kalbant apie žaidimą, tai pats dažnai pasakau, kaip vienus ar kitus žaidimo epizodus galima spręsti. Būna, kad jaunesni žaidėjai paklausia, ką daryti vienu ar kitu atveju, bet tam daug įtakos turi trenerių kolektyvas. Tačiau būna ir tokių atvejų, kad ir aš galiu patarti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje žaidėjams elgtis.

– Kadangi minėjote, kad planavote ir po sportininko karjeros likti krepšinio srityje, ar dabar esate laimingas? Koks tai jausmas vis dar turėti galimybę būti šalia krepšinio?
– Jausmas tikrai geras! Juk praėjo tiek metų nuo sporto mokyklos laikų, kai pradėjau žaisti krepšinį. Nuo dešimties metų mano visas gyvenimas sukasi apie šią sporto šaką. O baigus profesionalią karjerą ir likus darbuotis klube, yra neatsiejamas ir tikrai malonus jausmas. Kadangi pats pereini į kitokią sferą: tu jau nebesportuoji, o paprasčiausiai užsiimi tais dalykais, kurie daugiau padeda patiems krepšininkams priimti sprendimus. Kaip ir minėjau, jog tam tikrais atvejais netgi asmeniškai galiu patarti: kur ir kada išvažiuoti, kaip susidėlioti grafikus, nes pats esu visą tai praėjęs ir suprantu, kas ko nori. Manau, kad ir patiems treneriams iškilus sunkumams yra lengviau surasti bendrą sprendimą.

– Pitsburgo universitete įgijote ekonomikos bakalauro laipsnį. Kokių pagrindinių dalykų išmokote studijuodamas Amerikoje?
– Mano specialybė, kurią baigiau, nėra labai susijusi su paties krepšinio žaidimu. O kalbant apie visą mano praktiką ir įgūdžius, visi jie yra sukaupti būnant įvairiuose klubuose ir matant viską iš vidaus. Kadangi esu žaidęs daugelyje skirtingų klubų, tai tuos organizacinius dalykus tikrai suprantu. Na, o kalbant apie universitetą, tai jis davė tokį bendrąjį išsilavinimą, kuris vis tiek visada praverčia, pavyzdžiui, dabar laisvai galiu kalbėti angliškai su žaidėjais, treneriais ar kitų klubų atstovais. Manau tikslingiausia būtų galima sakyti, kad būtent išsilavinimas man davė bendrą supratimą apie įvairius dalykus.

– Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurių svajonė yra dirbti krepšinio srityje?
– Esu ne vieną kartą minėjęs jauniems žaidėjams - pirmiausia turėtų būti noras. Didžiulis noras siekti savo užsibrėžtų tikslų. Žmonės, norintys dirbti su krepšiniu, turi labai norėti, o per norą daugelis tikslų yra įgyvendinami. Gal tai įvyks ne iš pirmo karto, bet palaipsniui tikslų siekimas vis tiek priveda prie galutinio taško.