Dukart olimpinė čempionė A.Rupšienė – kamuolio virtuozė, mylėjusi krepšinį (interviu)

Lietuvos krepšinio legenda, Monrealio ir Maskvos olimpinių žaidynių, 1971 ir 1975 m. pasaulio, 1972, 1976 ir 1978 m. Europos čempionė, 1976 m. geriausia Lietuvos sportininkė Angelė Rupšienė šiandienos gyvenimu negali skųstis. Ji gauna sportininkų rentą, jaučiasi sveika, gyvena Vilniuje, vairuoja automobilį.

Legendinei krepšininkei įspūdingi laimėjimai neužsimiršo, ypač pergalė Monrealio olimpinėse žaidynėse, kai moterų krepšinis pirmą kartą buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą ir Sovietų Sąjungos rinktinė, kurioje žaidė ir Angelė, tapo pirmosiomis olimpinėmis čempionėmis.

„Tas olimpinis medalis man labai brangus, kadangi jų pasaulyje turi tik 12 krepšininkių. O Maskvos olimpinės žaidynės buvo jau ne tos, nevisavertės, nemažai šalių jas boikotavo, neatvažiavo amerikiečiai. Tačiau vis dėlto olimpinės žaidynės lieka olimpinėmis“, – teigia olimpinė čempionė.

A. Rupšienė iki šios dienos negali pamiršti ne tik pergalių, bet ir kitų su krepšininkės karjera susijusių dalykų. Apie savo karjerą ir jos vingius olimpinė čempionė papasakojo LTOK.LT svetainei.

– Jūsų talentas atsiskleidė 1968-aisiais, kai, būdama 16-os, patekote į legendinę Vilniaus „Kibirkšties“ komandą ir pirmą kartą tapote Lietuvos čempione. Ar pirmasis aukso medalis moterų grupėje jums neapsuko galvos ir kaip buvote sutikta mokykloje?

– Tikrai neapsuko. Tada mokiausi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje, kurią lankė ir Vytautas Kernagis, Algimantas Puipa, Gediminas Kirkilas, plaukikė Valė Burkauskaitė. Vienas dainavo, kitas filmavo, aš žaidžiau, kiti dar kažką darė. Tada mes dar nebuvome garsūs, visi lygūs.

– Nuo tada prasidėjo jūsų kelias į didįjį krepšinį. 1970-aisiais jau patekote į tuometinės Sovietų Sąjungos jaunių rinktinę ir po metų tapote Europos jaunių bei pasaulio moterų čempione. Svaiginantys laimėjimai, o jums – tik 19. Kaip paauglė jautėsi rinktinės senbuvių būryje?

– Jaučiausi normaliai, tačiau man daugiausia problemų kėlė prasta rusų kalba, nes mokėjau vos kelis žodžius. Mokykloje buvau reta viešnia, nes, atstovaudama įvairioms Lietuvos rinktinėms, daug laiko praleisdavau treniruočių stovyklose, varžybose. Baigiant mokyklą, man netgi buvo sudarytos sąlygos laikyti vos vieną gimtosios kalbos egzaminą, o nuo kitų dalykų buvau atleista.

Bet atlaikiau, pamažu išmokau kalbėti rusiškai. Tačiau nemoku nei vokiečių, nei anglų kalbų. Mano 21 metų anūkas Gytis puikiausiai kalba angliškai, bet, kaip sakoma, laiko negali atsukti atgal.

– Kokia jums buvo karjeros pradžia vienoje stipriausių pasaulio rinktinių? Žaidėte ar mokėtės iš komandos draugių ant atsarginių suolelio?

– Su Uljana Semionova rinktinėje buvome jauniausios, tačiau ją į aikštelę išleisdavo dėl aukšto ūgio (215 cm). Už kitas žaidėjas buvome 7–8 metais jaunesnės. Reikėjo laukti savo eilės. Matydama žaidžiančias pirmo ryškumo krepšininkes, gavau nepakartojamų pamokų.

Kai mane išleisdavo, didelės įtampos ar streso nejausdavau, nes nekantriai laukdavau savo eilės, verždavausi į kovą. Per abejas olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus visos gaudavome pažaisti, niekada taip nebūdavo, kad tu esi lyderė, o tu – atsarginė.

Monrealyje vidutiniškai tekdavo žaisti po 18 minučių, pelnydavau taškų. Per Maskvos olimpines žaidynes jau buvau rinktinės kapitonė ir rungtynių išeidavau žaisti pagrindiniame penketuke.

– Į rinktinę atėjote pati jauniausia, o išėjote būdama pati vyriausia – 28-erių. Kaip pavyko net dešimt metų išlikti elite?

– Labai mylėjau krepšinį, dėl jo galėjau viską atiduoti. Tačiau reikėjo prie daug ko derintis, mokytis. Visko buvo. Išmokau netgi dainuoti rusiškas dainas, žinojau Alos Pugačiovos, Sofijos Rotaru, Muslimo Magomajavo dainų repertuarą.

– Rinktinėje buvote žemiausia (ūgis – 168 cm) ), bet viename kambaryje būdavote nuolat apgyvendinama su viena aukščiausių pasaulio krepšininkių, savo vienmete Uljana Semionova, kuri, beje, gimė Zarasuose Latvijos rusų šeimoje. Kaip abi sutardavote, ar esate geros draugės ir dabar?

– Nuo pačios pirmosios dienos, kai tik patekome į rinktinę, mes puikiai sutardavome. Kai su Uljana užsienyje išeidavome pasivaikščioti į miestą, negalėdavome atsiginti nuo sirgalių, į Uljaną visi žiūrėdavo kaip į kažkokį stebuklą. Ypač daug prisiminimų iš viešnagės Japonijoje, būtų galima storą knygą parašyti.

Kuo toliau, tuo labiau Japonijoje būdavome apgyvendintos jau ne tokiuose geruose viešbučiuose, ir Uljana atsidurdavo kebliose situacijose dėl lovų, tualetų.

Buvau jos nuvykusi sveikinti su 60-uoju jubiliejumi. Pastarąjį kartą su Uljana buvau susitikusi 2017-aisiais Joniškio krepšinio muziejuje. Ji turi didelį automobilį ir asmeninį vairuotoją, tačiau Uljanai sunku leistis į keliones, nes turi sveikatos problemų.   

–Turint tokią krepšininkę kaip ji, turbūt nebuvo sunku dominuoti?

– Uljana tikrai buvo didžiulis rinktinės ramstis. Ne veltui ji – pirmoji ne JAV krepšininkė, priimta į Krepšinio šlovės muziejų Springfilde (JAV). Stulbinantis ir jos asmeninis rekordas – 1975-aisiais per vienas rungtynes pelnė 54 taškus.

– Sovietų Sąjungos moterų rinktinė karaliavo pasaulyje, neturėjo lygiaverčių varžovių. Iš kur tiek energijos, virtusios pergalėmis?

– Siaubingi fiziniai krūviai ir geras maistas. Skambės neįtikėtinai, bet vien per mankštą tekdavo bėgti 40 minučių krosą. Po to – dvi treniruotės per dieną. Vienintelė paguoda – geras maistas tarp jų. Mus labai gerai maitindavo, stovyklose ant stalo niekada netrūkdavo juodųjų ikrų, kitų tais laikais patiekalų-deficitų.

– Kai 1971-aisiais sukūrėte šeimą su saksofonistu Juozu Rupša, tikriausiai buvote turtinga nuotaka?

– Turtinga nuotaka tada tikrai nebuvau. Rinktinėje iš pradžių gaudavau mažiausią atlyginimą (kiekvieną mėnesį – 150 rublių), o tik pabaigoje – didžiausią (350 rub.). Tačiau už ačiū žaidžiau „Kibirkštyje“. Turtingesnė tapau po Monrealio olimpinių žaidynių, tada net vyriausybinę „Volgą“ nusipirkau.

Daug istorijų turėjau su savo pirmąja mašina „Zaporožiečiu“. Ko tik ji nematė! Ir su Gediminu Kirkilu po Žvėryną pavažinėdavome, kartą netgi aštuoni į ją sutilpome. Dabar mašiną irgi turiu, bet stengiuosi dažniau vaikščioti pėsčiomis.

Mano vestuvinis gyvenimas nebuvo laimingas, muzikanto ir sportininkės keliai po trejų metų išsiskyrė. Sumainius aukso žiedus, po metų mums gimė dukrytė Sigutė, su kuria po dvejų mėnesių ant rankų jau išvykau į Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklą Druskininkuose. Iš Vilniaus į Druskininkus man nuolat atveždavo mišinukų ir jais maitindavau mažylę. Dar po poros metų išsiskyrėme su vyru, kuris dabar jau yra šviesaus atminimo.

– Ar galite teigti, kad sportas jums atvėrė kelią į pasaulį?

– Tikrai taip. Dabar, kai turi pinigų ir moki daug kalbų, gali važinėti kur tik nori, nors ir į pasaulio kraštą. O kur sovietmečiu žmonės galėjo išvažiuoti? Į Lenkiją, Čekoslovakiją, Rytų Vokietiją. Prieš pasaulio čempionatą Brazilijoje 1971-aisiais mums buvo surengta turnė po Pietų Ameriką, aplankėme daug šalių. Teko pabuvoti ir Kanadoje, Italijoje, Ispanijoje, jau nepriklausomoje Lietuvoje su veteranėmis buvau išvykusi į Australiją.

1970–1983 metais atstovavau Lietuvos moterų rinktinei, žaidžiau 53 rungtynes ir pelniau 457 taškus, irgi daug ko pamačiau.

Prasiplėtė mano draugų ratas, kuriame buvo ne tik garsūs sportininkai, bet ir dainininkai Vytautas Kernagis, Birutė Petrikytė, Janina Miščiukaitė, Nijolė Ščiukaitė, režisierius Rimas Tuminas, teatro aktoriai Vytautas Rumšas ir Sigitas Račkys, advokatas Jonas Ivoška, kiti. Jiems būdavo įdomu su manimi, o man – su jais.

– Net septyniolika metų (1968–1984 m.) atstovavote Vilniaus „Kibirkščiai“. Sklandė įvairiausių kalbų apie griežtą ir kategorišką jūsų trenerį Algį Gedminą, kuris jus versdavo dideliais krūviais treniruotis. Galbūt tokio reiklaus trenerio kaip tik ir trūksta dabartinei Lietuvos moterų rinktinei?

– Jis buvo nepaprastai griežtas, nesiskaitė su mumis, būdavome kaip avelės. Prisimenu, vienąkart prieš pat Naujuosius metus Vilniaus sporto rūmuose baigėsi Sovietų Sąjungos čempionato turas. Tada laukiausi, buvau trečiame mėnesyje, tačiau žaidžiau visas rungtynes nuo pirmosios iki paskutiniosios minutės.

Galvojau, kad treneris po varžybų mums leis pailsėti ir su šeimomis galėsime sutikti Naujuosius metus. Kur tau. Jis mums kategoriškai nurodė, kad poryt būtume Druskininkuose. Tada jam pasakiau apie savo nėštumą ir atsisakiau vykti. Bet buvo ir tokių metų, kad važiuodavau, ir per Naujuosius metus visos susėsdavome prie vieno stalo.

Vienais metais buvau išrinkta „Kibirkšties“ kapitone, tačiau ja pabuvau vos pusę metų. Reikalavau savo komandos žaidėjų teisių, nenusileisdavau ir daug kur nesutikdavau su komandos stratego nuomone. Buvau atleista iš pareigų. Manau, kad tokio charakterio treneris dabartinei Lietuvos moterų rinktinei tikrai nereikėtų.

– Kaip manote, ar Lietuvos moterų rinktinė dar kada nors pateks į Europos ar pasaulio čempionatą?

– Reikia būti optimistei ir sakyti, kad pateks, bet realiai – sunku įsivaizduoti. Dabartinės mūsų krepšininkės nori būti gražios, madingos, jos aikštelėje nelabai linkusios lieti prakaitą.

– O vyrų krepšinio rinktinė ar iškovos kelialapius į Tokijo olimpines žaidynes?

– Bus ypač sunku, nes labai stiprėja visos komandos, o mes su visais nebespėjame. Daug kas priklausys nuo Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno. Tačiau būkim optimistai – pateksim!