Jauniausios "Aisčių-LSU‘" žaidėjos: apie žaidimą prieš berniukus ir mėgstamiausius krepšininkus

Šį sezoną į „Aisčių-LSU‘‘ gretas įsiliejo dvi jaunos ir ambicingos merginos – Klaudija Serkevičiūtė ir Deimantė Žukaitė. Lietuvos jaunimo rinktinių žaidėjos dar tik skaičiuoja pirmuosius profesionalaus krepšinio žingsnius ir galvoja apie savo ateitį krepšinio pasaulyje.

Šį sezoną abi merginos jau turėjo įsimintinų rungtynių „Aisčių‘‘ gretose ir 2017 – taisiais nežada sustoti bei toliau gerinti savo žaidimą ir statistikos rodiklius.

Interviu merginos pasakojo apie savo tikslus, krepšinį kartu su vaikinais, įsimintiniausius dar tik beprasidedančios karjeros momentus.

Ar dažnai žaidžiate krepšinį su vaikinais?

Deimantė: Kartais vasarą tenka pažaisti, bet dažniausiai žaidžiam ratuką ar minusą.

Klaudija: Šiuo metu iš vis nežaidžiu krepšinio su vaikinais, tačiau praeityje yra tekę žaisti ir tarpklasines rungtynes ir šiaip kieme išbandyti savo jėgas su kitos lyties atstovais. Kiekvienais metais dalyvauju moksleivių žvaigždžių dienoje, kur atstovauju Vakarų komandą ir mes žaidžiame kartu su vaikinais.

Ar draugai nesinervina, kai juos apžaidžiate?

Deimantė: Iš pradžių būną nustebę, kad ir merginos turi krepšinio sugebėjimų, dažniausiai viskas baigiasi, kad jie perka mums ledų (šypsosi).

Klaudija: Su draugais krepšinio aikštelėje nesivaržome. Bandome surasti kompromisą, kur abi puses būtų lygios jėgos atžvilgiu.

Klaudija, praeitą sezoną, buvai lyg auksinė mergaitė. Trys čempionės titulai per metus. Ar stengiesi „įskiepyti‘‘ tokį nugalėtojų mentalitetą ir „Aistėse‘‘?

Praeiti metai buvo išties įspūdingi, įsimintini visam likusiam gyvenimui. Aplinkiniai žmonės pamato tik tą gražiąją pusę, kai tau yra kabinami medaliai ir visi tau ploja. Tai, beabejo labai smagu, bet daugelis nesupranta to medalio kainos. Kiek buvo prakaito išlieta per treniruotes, kiek daug siekiant pergalės lemia atmosfera komandoje. Ypač didelę dalį užima psichologija ir dar daug kitų niuansų, kurie susideda i vieną visumą ir dėl jos yra pasiekiamos pergalės. Ir tai nėra taip lengva, kaip visiems gali atrodyti (šypsosi). Per šiuos auksinius metus jaučiuosi įgavusi daug patirties. Suvokiu, jog ne visada pavyksta laimėti prieš kitą komandą, bet kartais pralaimėjimai daug labiau sustiprina komandos branduolį, atsiranda didesnis entuziazmas ir atsidavimas kitoms rungtynėms. Tad manau, jog svarbiausias varžybų tikslas, nežiūrint į rezultatą, yra niekada nenuleisti rankų, nes tik taip gali tobulėti.

Deimante, Žaidei U-16 ir U-18 jaunimo rinktinėse. Kokie įspūdžiai? Koks jausmas atstovauti savo šalį? Galbūt pagrindinis karjeros tikslas nacionalinė rinktinė ar visgi WNBA ar kokia kita stipri Europos lyga?

Įspūdžiai labai geri, įgavau daug patirties ir reikiamų patarimų iš trenerių. Fantastiškas jausmas, kai stovi aikštelėje ir giedi „Tautišką giesmę‘‘, net šiurpuliukai eina per kūną… Žinoma, jaučiama atsakomybė, kai šalia užrašo „Lietuva“ puikuojasi tavo pavardė. Tikslai visada aukščiausi, svajonės kol kas mažos. Jaunimo rinktinės, tuomet moterų rinktinė. Kalbant apie klubinį krepšinį, WNBA ne mano skoniui, man labiau patinka taktinis, pozicinis krepšinis, todėl rinkčiausi Eurolygos turnyrą.

Kokį sportą rinktumėtes po krepšinio?

Deimantė: Stalo tenisą arba futbolą.

Klaudija: Kitas sportas po krepšinio turbūt būtų individualus. Kadangi mėgstu iššūkius, naujoves, turbūt bandyčiau kažką, kas man dar nebuvo apčiuopiama. Komandinis sportas mano gyvenime jau nuo mažens, todėl išsiugdžiau atsakomybės jausmą, nes ne tik nuo tavęs vieno viskas priklauso, privalai bendradarbiauti ir su likusia komandos dalimi, jei nori pasiekti pergalės. Todėl norėčiau išbandyti lengvąją atletiką, šakos dar nežinau, bet manau, kad tai mane vežtų taip pat, kaip ir krepšinis.

Kuri, jūsų manymu, linksmiausia komandos žaidėja? O rimčiausia?

Deimantė: Nuoširdžiai negaliu išskirti linksmiausios, nes visos turi savo „perliukų“ ir visos mėgsta pajuokauti. O rimčiausia… Galbūt jaunoji Klaudija Janionytė, bet manau, laikui bėgant irgi įskiepysim linksmumo.

Klaudija: Rimčiausią komandos žaidėją įvardinčiau Agnę Žiegytę, kadangi tai mūsų komandos patirtis ir ji žino, kur, kada ir kaip būti rimtai, ko iš tikrųjų reiktų pasimokyti. Linksmiausią žaidėją būtų sunku įvardinti, kadangi kiekvieną dieną, dirbdamos su merginomis, viena su kita dalijamės šypsenomis, per dieną nutikusiomis istorijomis ir tai duoda daug gerų emocijų ir juoko dozę.

Klaudija, Tavo brolis Ernestas Serkevičius taip pat yra krepšininkas. Ar namie jaučiama konkurencija, tritaškių turnyro nerengiate, kad galėtumėte išsiaiškinti santykius?

Su broliu, tarpusavyje, visiškai nejaučiam konkurencijos. O kaip tik, vienam ar kitam nuopoliui atsiradus, skatiname vienas kitą nenuleisti rankų, stengtis ir dirbt toliau. Turbūt abiems šiuo metu toks amžius, jog baigėsi namų muštynės, apsižodžiavimai ir visas vaikiškas pavydas. Augam, bręstam ir taip suvokiame, kad tik gerus santykius puoselėjant iš to gali išeiti kažkas gero!

Deimante, papasakok juokingiausią istoriją nutikusią komandoje?

Galbūt tai nėra labai juokinga, bet turėjome išvyką į Estiją. Išvažiuojame anksti ryte ir autobuse viena žaidėja pastebėjo, jog paliko mobilųjį telefoną savo mašinoje. Buvome netoli nuvažiavę, tad teko grįžti. Viską pasiemę, vėl išvažiavome, tačiau turėjome sustoti, nes vėl kažkas paliko telefoną. Pagaliau įvažiavome į autostradą, kelias merginas turėjome paimti Panevėžyje, skambindami, kad esame netoliese, priminėme, kad nepamirštų paso. Spėkit kas nutiko? Viena žaidėja, važiuodama iš Vilniaus, pasakė, kad paliko visus dokumentus namuose… Tuo metu visos juokėsi. Tada man paskambino kita mergina ir pasakė, jog paliko pasą Kaune ir bijojo pasakyti treneriams. Tuo metu atrodė juokinga… Dabar pagalvojus, nežinia kas galėjo nutikti. Gerai, kad galvų nepamiršome.

Abi vis dar esate moksleivės. Įtemptame sportiniame režime kartais laiko pamokoms gali nelikti. Ar dažnai tenka nešti auklėtojai šokoladą, kad pateisintų praleistas pamokas?

Deimantė: Tiesą sakant, nereikia. Dažniausiai pasiteisinu pati, per mamos prisijungimą elektroniniame dienyne. Kažkaip juk reikia suktis iš padėties (juokiasi).

Klaudija: Šokolado, kad pateisintų pamokas, nešti nereikia, kadangi tėvai būna informuoti, kai nebūnu mokykloje ir jie pateisina pamokas. Tik su mokytojais būna problemų, kadangi ne visi palaiko sportą, ne visi supranta, ką reiškia tiek sportuoti ir kad retkarčiais gali pritrūkti laiko mokslams. Tačiau visada stengiuosi rasti kompromisą ir draugauti su mokytojais, aišku, ne su visais pavyksta (juokiasi).

Mėgstamiausi jūsų krepšininkai?

Deimantė: Turbūt tai būtų Š.Jasikevičius, S.Curry ir mažylis Isaiah Thomasas.

Klaudija: Numeris vienas – mylimiausias mano krepšininkas Mindaugas Kuzminskas. Tačiau taip pat jaučiu simpatijas tokiems krepšininkams, kaip Tony Parkeris, Marcas Gasolis, Stephenas Curry ir augančiai Latvijos krepšinio žvaigždei Kristapui Porzingiui. Moterų krepšinyje mano dievaitė yra Diana Taurasi.

Įdomiausios/įsimintiniausios rungtynės karjeroje?

Deimantė: Daug tokių buvo, bet išskirčiau Akvilės moterų krepšinio lygos pusfinalio dvikovą prieš Ukmergės komandą, tada laimėjome paskutinę sekundę ir patekome į finalą.

Klaudija: Man įsimintiniausios varžybos vyko maždaug prieš ketverius metus, buvo mažasis moksleivių lygos finalas ir atėjom į varžybas iškelta galva, lyg jau laimėjusios. Tuomet vos negavom skaudžios pamokos, kaip reikia įvertinti varžovą. Gera žinia ta, jog mums pavyko pasiekti pergalę. Tačiau per paskutinę minutės pertraukėlę iš trenerės veido supratome, jog pralošinėdamos paskutinėmis sekundėmis suorganizuoti kelias atakas ir išplėšti pergalę šansų turime mažai – o gal jų ir visai nėra. Tada pasirodė komandos vienybė ir noras laimėti bet kokia kaina. Kai visu šimtu procentų dirba penkios žaidėjos aikštelėje ir dar septynios, likusios ant suolo, atsiduoda šimtu dvidešimt procentų, kartais ir neįmanomą galima padaryti įmanomu. Prisiminus, visada išspaudžiu šypseną. Išplėšėm neįtikėtiną pergalę, bet tuo pačiu gavom didelę pamoką ateičiai.

Prieš kurias žaidėjas sunkiausia žaisti?

Deimantė: Negalėčiau kažko išskirti, bet iš komandos turbūt visos sutiktų, kad sunkiausiai žaisti prieš Helmą Vyšniauskaitę, ji žaidžia su didėle jėga, būna prasileidžiu iš alkūnės kokį…

Klaudija: Sunkiausia yra žaisti prieš kibias žaidėjas, kurios arti ginasi ir neleidžia žaisti laisvai.

Ko palinkėtumėte komandai Naujųjų metų proga?

Deimantė: Palinkėsiu tokio pat noro ir kovingumo, kokį demonstravome. Dar, žinoma, norėčiau palinkėti truputį sėkmės, nes mums dažnai jos pritrūksta.

Klaudija: Naujųjų metų proga savo komandai palinkėčiau daugiau pasitikėjimo savimi. Manau, kad dažnai nuvertiname save ir dėl šios priežasties nepasiekiame maksimumo. Taip pat ryžto paskutinėmis sekundėmis atakuojant krepšį, kadangi ne vieną pergalę paleidom sau iš rankų. Ir dar daugiau šypsenų veiduose, nes tai kuria mūsų komandos atmosferą ir geresnį darbą treniruočių metu!