Kėdainių treneris – apie Šaro medžioklę ir NBA tikslą (interviu)

Kėdainių „Nevėžis-Optibet“ po pirmojo „Betsafe-LKL“ čempionato rato užima ketvirtąją vietą ir yra turbūt maloniausiai stebinanti šio sezono komanda. Patyrusių vietinių ir jaunesnių užsienio žaidėjų harmonija Kėdainiuose kol kas veikia nepriekaištingai, tačiau tai toli gražu nėra vien krepšininkų nuopelnas.

Kėdainių komandą prieš sezoną papildė darbo NBA ir Kinijos krepšinio lygoje patirties turintis treneris Bobby Gonzalezas. 57 metų specialistas iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) yra dešinioji Mariaus Kiltinavičiaus ranka. 

Peržvelgus B. Gonzalezo biografiją ir patirtį treniruojant klubus tampa panašu, kad Kėdainių komandai šio specialisto prisijungimas prie komandos jau dabar yra vienas didžiausių sezono laimėjimų.

1994-1998 metų laikotarpiu B. Gonzalezas į savo komandas kvietė studentus Šarūną Jasikevičių ir Artūrą Karnišovą. Šis treneris keturiolika metų dirbo JAV universitetų krepšinyje, keisdamas vyr. trenerio ir trenerio asistento pozicijas. 

Vėliau sekė pirmieji žingsniai televizijoje ir spaudoje. Amerikietis treneris pats rašydavo straipsnius krepšinio temomis ir užimdavo eksperto poziciją laidose. Į darbą krepšinyje jis grįžo kaip laisvai samdomas NBA klubų skautas, o vos prieš dvejus metus, jau dirbdamas Kinijoje, stebėjo siaučiantį Vilniaus „Ryto“ žaidėją Andrew Goudelocką. Kaip prisimena treneris, šis gynėjas ten pelnydavo ir po 40 taškų, tačiau prieš jo treniruojamą komandą negalėjo rungtyniauti dėl traumos.

B. Gonzalezas yra žmogus, sutvertas dirbti krepšinyje. Pats treneris, kalbėdamas su LKL.lt, krepšinį pavadino mašina, kuri leidžia pamatyti pasaulį. Dabar ta kelionė stabtelėjo Kėdainiuose – treneris pirmą kartą ne tik čia, bet ir Baltijos šalyse. 

O ir atvyko į Kėdainius jis ne šiaip sau – pasak paties patyrusio trenerio, „Betsafe-LKL“ čempionatas ir darbas Kėdainių komandoje gali tapti tramplynu jo drąsios svajonės link. 

„Mano svajonė – vieną dieną treniruoti NBA komandą“, – kalbėdamas su LKL.lt sakė B. Gonzalezas.

– Treneri, visų pirma, kaip bėga jūsų dienos Kėdainiuose, šiuo karantino laikotarpiu?

– Viskas tvarkoje. Tiesą sakant, atvykti čia iš didelių miestų, tokių kaip Niujorkas, yra nemenkas iššūkis ir didelė naujovė. Niekada nebuvau šioje pasaulio vietoje – buvau daug kur, bet Baltijos šalyse esu pirmą kartą. Kėdainiai yra puikus mažas miestelis, čia tikrai yra gražių vietų. Buvau ir Vilniuje, ir Kaune, man šie miestai taip pat paliko neblogą įspūdį.

– Čia jau esate maždaug tris mėnesius. Kas jums geriau – didmiesčių šurmulys, ar mažo miestelio ramybė?

– Taip, čia kitoks tempas, jūs gyvenate mažiau skubėdami. Bet man čia nieko netrūksta. Juk aš jau vyresnis, turiu žmoną, turiu dukrą, per 57 gyvenimo metus spėjau ir pakeliauti, ir pasaulio pamatyti. Per darbo karjerą aplankiau maždaug 20 skirtingų šalių, pradedant JAV, baigiant Kinija ar Anglija. Labai daug dirbau užsienyje, bet man kiekvieną kartą yra malonu pažinti naujus žmones, naują kultūrą, paragauti naujo, iki šiol neragauto maisto. Visa tai yra vien pozityvūs dalykai. Į krepšinį žiūriu kaip į mašiną, leidžiančią man keliauti po pasaulį.

– Išmaišėte daug pasaulio kampelių. O ką prieš atvykdamas į Kėdainius žinojote apie Lietuvą, jos krepšinį?

– Atvykdamas į Lietuvą žinojau labai daug apie čia užaugusius talentus ir apie pačią krepšinio kultūrą. 1994 metais, kai Šarūnas Jasikevičius norėjo prisijungti prie Marylando universiteto komandos, aš bandžiau jį prisivilioti į Virdžiniją. Bet nepavyko. 

– Kokių dar patirčių su lietuviais turėjote?

– Esu treniravęs komandas, kurios žaisdavo prieš pačius geriausius Lietuvos krepšininkus. Puikiai prisimenu pokalbį su dabartiniu Čikagos „Bulls“ klubo krepšinio operacijų viceprezidentu Artūru Karnišovu. Kai jis dar studijavo Siton Holo universitete, aš treniravau to universiteto komandą. Tiesa, treniruoti jo paties neteko, nes prie komandos jis prisijungė beveik iškart tada, kai aš išvykau kitur. Taip pat Darius Songaila, Linas Kleiza – lietuviai, ilgiau pabuvoję JAV, aš juos puikiai prisimenu. Lietuva išaugino aibę talentingų krepšininkų. Ką jau kalbėti apie Arvydą Sabonį. 

– Kaip treneris, dirbantis Kinijoje, atsiduria Lietuvoje? Kokia jūsų istorija?

– Gavęs pasiūlymą juo kiek labiau pasidomėjau ir iškart supratau, kad „Betsafe-LKL“ yra stipri lyga, turinti geras komandas. Tai pasirodė gera vieta tęsti savo trenerio karjerą, todėl ilgai neabejojau. 

– Kalbate apie trenerio karjeros tęsimą. Kas būtų jūsų, kaip trenerio, svajonės išsipildymas?

– Mano svajonė – vieną dieną treniruoti NBA komandą. Aš 18 metų praleidau vienaip ar kitaip dirbdamas su JAV universitetų komandomis, galėjau ten likti ir dirbti dar ilgiau, bet pasirinkau eiti kitu keliu ir dirbti užsienyje. Vienas iš dalykų, ką NBA klubai tikrai vertina, yra trenerių patirtis užsienyje. Jei pats nežaidei NBA, tai tarptautinė patirtis yra didelis pliusas. Man tai buvo žingsnis į priekį siekiant šios svajonės. Atvykau čia padėti jauniems žaidėjams ateityje galbūt pasiekti NBA lygį ir pats įgauti dar daugiau patirties tarptautiniame krepšinyje.

– Daug metų dirbote su komandomis iš JAV. Kuo pagrinde skiriasi žaidimas ten ir čia?

– „Betsafe-LKL“ krepšinis yra tarsi per vidurį tarp JAV universitetuose ir NBA lygoje demonstruojamo krepšinio, dar turėdamas tą stiprų europietišką poskonį – čia daug taktikos, daug strategijų, gynybos, pikenrolo situacijų. Čia žaidimas labiau primena šachmatus, o JAV jis yra paremtas individualiu talentu ir laisve. 

– Kas yra naudingiau žaidėjams: jūsų minimi šachmatai, ar laisvė?

– Užsieniečiams čia labai naudinga pažaisti. Reikia paragauti visko. Manau, kad Lietuvos ir Serbijos krepšinis yra labai panašus. Tai yra visiškai kitoks žaidimas, nei, pavyzdžiui, Kinijoje. Ten pelnoma žymiai daugiau taškų, mažiau remiamasi gynyba. Čia viskas nubraižyta schemomis, kiekvienas turi konkrečias užduotis. Bet tai yra labai gera erdvė augti tiek žaidėjams, tiek treneriams, kaip ir man. 

– Ką jums pačiam suteikia kasdienis darbas Lietuvos krepšinyje?

– Lyga yra geresnė, nei žmonės galvoja. Mane patį tikrai maloniai nustebino. Čia beveik kiekviena komanda turi savo žaidimo braižą, jį puoselėja ir tobulina. Pažiūrėkime, vien kiek čia yra gerų trenerių ir žaidėjų. Esu maloniai nustebintas.

– Kėdainių „Nevėžis-Optibet“ dabar užima ketvirtąją vietą ir demonstruoja gana solidų krepšinį...

– Treneris Marius daro įspūdingą darbą su savo komanda. Kitas asistentas Šarūnas taip pat yra itin darbštus ir atsidavęs treneris. Kėdainiuose mes darome gerus dalykus – bandome leisti atsiskleisti naujiems talentams, kol kas tai neblogai sekasi. Manau, kad Kėdainių klubas būtent tą ir bando padaryti – sujungti Lietuvos ir užsienio talentus, kurie netolimoje ateityje sugebėtų įkasti Vilniaus „Rytui“ ir Kauno „Žalgiriui“.

– Treneri, o ką konkrečiai šiai komandai atnešate jūs? Kaip atrodo jūsų darbas rungtynių metu?

– Pats darau visko po truputį – visų pirma, žiūriu, ką mūsų pačių komanda gali pasiūlyti varžovams. Koncentruojuosi į mūsų žaidimą, bandau rasti tinkamų būdų tiek puolime, tiek gynyboje, o vėliau analizuoju ir varžovus. Tiesa, asistentas Šarūnas dirba daugiau su varžovų komandomis – jis jas tiesiog geriau žino, nes yra lietuvis, turi patirties šioje lygoje. Atsinešiau čia savo žinias, kurias bandome išnaudoti ne tik individualiai žaidėjams, bet ir visai komandai.

– Galbūt jau buvo rungtynių, kurios jums stipriai įsiminė? Kokias komandas galėtumėte išskirti?

– Galbūt labiausiai įsiminė rungtynės prieš Vilniaus „Rytą“. Į Kėdanius jie atvažiavo be savo pagrindinio centro (Martyno Echodo, - aut. past.), komandą neseniai buvo palikęs pagrindinis įžaidėjas (Demetriusas Jacksonas, - aut. past.), kitaip tariant, jie turėjo savų problemų. Bet mes tas rungtynės sužaidėme labai gerai. Taigi, manau, kad nugalėjome vieną iš dviejų stipriausių Lietuvos komandų. Žinoma, dar laukia mūšis su „Žalgiriu“, matysime, kaip jame seksis. Ir dar paminėčiau Alytaus „Dzūkiją“ ir Prienų „Cbet“ – komandas, kurių pergalių ir pralaimėjimų santykis mano galva neatspindi realybės, jis turėtų būti geresnis.

– Treneri, 2010-2020 metų laikotarpiu buvote kiek atsitraukęs nuo krepšinio. Karjera pakrypo kitur?

– Taip, pirmuosius kelis metus po darbo JAV universitetų komandose aš perėjau į televiziją, radiją ir spaudą. Dirbau kaip krepšinio analitikas, padėdavau kolegoms transliacijų metu, taip pat rašydavau straipsnius. Trumpai tariant, kelis metus pabuvau lygiai toks pats, kaip jūs. Po to grįžau į tikrąjį krepšinį, kurį jau vadinčiau profesionaliu – tai skautingas NBA komandose, Kinijos klubų treniravimas ir kita. 

– O kuris darbas jums yra arčiau širdies?

– Žinote, arčiau širdies vis tik man yra trenerio darbas. Su tuo gyvenu jau ne pirmą dešimtmetį, tam skiriu ir savo gyvenimą. Nėra lengva tiek metų dirbti trenerio darbą ir tada visiškai nuo jo nusisukti – tai supratau tik savo kailiu. Tada ir įsitikinau, kad treniravimas yra didžiausia mano aistra. Vis dėlto, kiekviena nauja patirtis yra tik į naudą ir kaip žmogui man suteikė tikrai nemažai. Didžiausias pliusas dirbant su žiniasklaida buvo tai, kad galėjau nuolat būti su savo žmona ir dukra, ne tik atostogų metu. Dabar tai sudėtingiau, bet tenka rinktis.

– Pataisykite, jei suklysiu, bet „Nevėžis-Optibet“ turi nemažai derinių Justui Tamuliui. Kuo šis žaidėjas ypatingas ir ką jam bandote suteikti?

– Taip. Jis yra aukšto lygio žaidėjas. Žaidžiant prieš „Šiaulius“ jis pataikė penkis tritaškius – tai geras metikas. Turime jam skirti tam tikrus derinius. Beje, turime nemažai problemų su traumomis, vienu metu, sakyčiau, neturėjome trijų savo komandos lyderių. Dabar turime aiškų lyderį, gerą krepšininką Vaidą Kariniauską. Kai visi sugrįš į rikiuotę, su treneriais turėsime malonią, bet ne pačią lengviausią užduotį – sutalpinti visus į aikštelę ir paskirstyti atitinkamai minutes.

– Paminėjote V. Kariniauską. Galime jį vadinti aiškiu komandos lyderiu?

– Vaidas visų pirma yra labai aukštas įžaidėjas, jis labai brandus, protingas. Juk tai ir Lietuvos rinktinės krepšinio ragavęs žaidėjas. Jis nėra pats greičiausias, bet yra labai, labai protingas krepšininkas. Tai tikras lyderis. Beje, dar paminėčiau Kazakauską. Jiedu yra mūsų komandos lyderiai, kapitonai ir vedėjai pergalių link. Kalbu ne tik apie aikštelę, bet ir apie rūbinę, treniruotes.

– Lietuvių patarlė byloja, kad gera pradžia yra pusė darbo. Ką šį sezoną gali nuveikti Kėdainių komanda?

– Nenorėčiau prognozuoti, nes visas komandas iš arti matau pirmą kartą. Bet iš to, ką spėjau pastebėti per pirmąjį sezono ratą, tai kad mes galime daug. Sulauksime po traumų grįžtančių žaidėjų, įvesime į sistemą, augsime kaip komanda. Manau, kad mes jau įrodėme, kad galime ne tik žaisti, bet ir nugalėti bet kurią šios lygos komandą. Aišku, dar nežaidėme su „Žalgiriu“, bet manau, kad sezono pabaigoje galime užimti pakankamai aukštą vietą. Be jokių abejonių. Žinoma, į galutinį rezultatą susideda aibė dedamųjų – traumos, virusas ir taip toliau. Bet manau, kad mes šį sezoną drąsiai galime būti ta visus stebinanti komanda.