Kėdainius paliekantis V.Lichodejus: "Krepšinis - daugiau nei sportas" (interviu)

Sekmadienio vakarą Kėdainių arenoje vykusi „Nevėžio“ treniruotė paskutinė šiame sezone buvo vienam ekipos lyderių, sunkiojo krašto puolėjui, 32-jų Valerijui Lichodejui. Krepšininkas bičiulius stebėjo nuo atsarginių žaidėjų suolelio, o namuose jau buvo suruošti lagaminai. Lyderis ne vien ant parketo, bet ir už jo ribų, rūbinėje, ten, kur ir prasideda komanda, „Valera“ – kaip jį vadino dabar jau buvę komandos draugai – į naująjį klubą išvyko šiandien.

Tiesa, toli nuo lietuvių V. Lichodejus nepabėgs – priekinės linijos žaidėjas keliasi į Sicilijos salą, kur vilkės Arnoldo Kulbokos atstovaujamo Betaland Kapo D‘Orlando „SikeliArchivi“ klubo marškinėliais.

Prieš keldamas sparnus į Italiją, po vakarinės treniruotės V. Lichodejus visą „Nevėžio“ kariauną vaišino šešiomis picomis ir padėkojo už šešis mėnesius, o praleistus kartu.

Ir tai – dar ne pagrindinis pokytis V. Lichodejaus gyvenime šiemet. Gegužės mėnesį jo šeimą papildys pirmagimis.

Prieš tolimesnę karjeros stotelę V. Lichodejus davė paskutinį interviu Lietuvoje. Apie komandos pakilimus ir nuopuolius, apie atmosferą, apie įžeidimus iš krepšinio sirgalių – nevyniodamas žodžių į vatą. Taip, kaip pastaruosius šešis mėnesius su klubo bendražygiais ir bendravo Valera.

Daugiau nei sportas

– Ar vakar po treniruotės tokiam būriui krepšininkų šešių picų užteko? – „kknevezis.lt“ paklausė legionieriaus iš Rusijos.

– Užteko (juokiasi). Ir kokakolos. Na, šiek tiek energijos vyručiams po treniruotės. Laikas, praleistas su jais, buvo puikus, todėl norisi deramai atsisveikinti, padėkoti ir parodyti, kad vertinu tai, ką kartu nuveikėme per šešis mėnesius.

Šiandien manyje sumišę labai įvairūs jausmai. Per šešis mėnesius mes tapome darni šeima. Pažinome vienas kitą, priėmėme vienas kitą su visais trūkumais ir privalumais. Sulipdėme šiltus santykius.

– Ko gero, panašūs jausmai aplanko kaskart pasibaigus sezonui. O jam nesibaigus palikti komandą – taip pat sudėtinga?

– Tokioje situacijoje aš tik antrą kartą visos karjeros metu. Pirmąsyk tai vyko prieš dvylika metų. Rusijoje. Tada išvykau iš komandos Samaroje dėl problemų su treneriu.

Krepšinis – komandinė sporto šaka, bet tai – daugiau nei sportas. Tai – ir santykiai tarp žmonių, ir draugystės, kurias tu užmezgi. O mes – žmonės, mes jaučiame. Širdyje kiekviena komanda palieka savą pėdsaką.

Generolas – be antpečių, bet su autoritetu

– O kaip manai – komandos draugai slapčia rūbinėje ašarą nubraukė?

– (šypteli) Aš palieku trisdešimt laisvų žaidybinio laiko minučių. Turbūt jie džiūgauja, kad pagaliau išvykau (juokiasi). Juokauju. Niekada neklausiau, ką jie apie mane galvoja. O ar ką kalba man už nugaros, kai negirdžiu, nežinau (šypteli).

– Ko gero, neišdrįstų – kaip sakė tavo komandos draugas, savanoris Gintautas Matulis, su didžiausia pagarba generolo antpečius jis kabintų tau. Cituoju: „Valerijus – autoritetas, sukaupęs didžiulę patirtį krepšinio aikštelėje. Žinoma, ir asmenybė išskirtinė, turinti generolui reikalingus charakterio bruožus“.

– Galbūt Gintas taip sakė dėl to, kad aš – vienas vyriausių komandoje. Vienas labiausiai patyrusių. Kai kuriose krepšinio ir krepšinio sferose turiu daugiau patirties. Galbūt dėl to vyrukai į mano patarimus ir įsiklausė.

– Kėdainių „Nevėžiui“ atstovavai „SIL–Karaliaus Mindaugo turnyro“ snaiperio konkurse, kuriame likai ketvirtas. Rezultatas nuvylė?

– Neslėpsiu – šiek tiek. Jam ruošiausi kurį laiką. Per treniruotes mečiau mažiausiai po dvidešimt taiklių metimų. O antrą raundą baigiau su šešiolika taškų. Liūdnoka. Bet nieko baisaus. Tiesiog Klaipėdoje, „Švyturio“ arenoje viskas buvo kitaip. Pasirodymo laukėme valandą, buvo šalta, o ir atmosfera Klaipėdos arenoje buvo kita. Streso nejaučiau, kaip ir kaskart stengiausi daryti viską, ką geriausia galiu. Na nieko, kitąkart (šypteli).

Įžeidus tautiečiui – Valera turėjo ką atsakyti

– Grįžkime į sezono pradžią. Tai – debiutinis tavo sezonas užsienyje. Pirmieji legionieriaus duonos kąsniai. Viena vertus – neįprasta, kad užsienyje rungtyniauti žaidėjas pasiryžta karjerai ritantis į antrąją pusę.

Kita vertus, atvykęs deklaravai, jog tavo tikslas – įrodyti, jog vis dar gali žaisti ir būti lyderiu, o sėdėti ant atsarginių žaidėjų suolo pavargai. Pavyko: kiekvienose „Betsafe-LKL“ čempionato rungtynėse – beveik 30 minučių ant parketo, 11 pelnytų taškų, 5 atkovoti kamuoliai, daugiau nei 2 rezultatyvūs perdavimai ir vidutiniškai 12,3 naudingumo balo.

– Tiesa, norėjau įrodyti pirmiausia – sau, o po to – ir kitiems, kad galiu žaisti geriau, nei kad pastaraisiais sezonais. Ir tai padaryti pavyko. Su „Nevėžiu“ laimėjome keletą labai svarbių ir sudėtingų rungtynių. Man patiko. Man patiko komanda, man patiko lyga. Man patiko rungtyniauti vienoje stipriausių krepšinio šalių Senajame Žemyne.

Pradžioje didelę nuostabą sukėlė tai, kad Kėdainiai – toks mažas miestas. Kad didžioji dalis mieste sutinkamų žmonių – vyresni nei 40-50 metų amžiaus. Kad vakare išėjęs pasivaikščioti į miestą gatvėse beveik nesutinki praeivių. Kad senamiestis – tebūnie mažiukas, bet toks mielas, jaukus ir gražus – nuolat tuščias. Rusijoje aštuntą valandą laiko priešingai – visi eina iš namų į miestą (šypteli).

Dar labai keista buvo tai, kad į Lietuvos krepšinio lygos rungtynes važiuodavome… autobusu. Rusijoje visuomet skraidydavome. Artimiausia kelionė būdavo valandos laiko skrydis. Dažniausiai tekdavo keliauti vakare, prieš mačą. Nuskrendi, treniruotė, miegi viešbutyje. Kitą dieną – pasiruošimas, lengvas apšilimas ir prasimėtymas, vėliau – runtgynės, po jų – oro uostas ir namai. Kiekvienos rungtynės – tolygu dviejų dienų procesui. Lietuvoje – vakarinė treniruotė, miegas, kitą dieną į autobusą, rungtynės, po jų sugrįžti į autobusą, parvažiuoji namo ilsėtis. Tai buvo labai keista.

– O kuris Rusijos miestas – tau arčiausiai širdies?

– Maskva – pernelyg apkrauta, kone dvidešimt milijonų gyventojų. Toks kiekis žmonių, toks didelis miestas siurbia daug energijos. Man labiau patinka Krasnodaras. Netoli milijono gyventojų, miestas – daug draugiškesnis, saulėtas. Yra priėjimas prie jūros, keli šimtai kilometrų iki slidinėjimo trasos. Per vieną dieną gali sėsti į mašiną, paslidinėti kalnuose, o sugrįžęs dar ir jūroje pasipliuškenti.

– Kalbant apie Rusiją – būtent Kėdainių „Nevėžio“ FIBA Europos taurės išvykos rungtynėse Saratove su vietos „Avtodor“ ekipa tavo pusėn skrido vienas labai nemalonus komentaras. Daugmaž: „Valera, tu, žaidėjas, kuris net Eurolygoje varžėsi, pažiūrėk, iki ko nusiritai šiandien“. Tai puikiai girdėjai ir pats. Ko gero, jeigu „Nevėžis“ žaistų Ukrainoje, ant parketo išbėgtų rusas, žinant įvykius politinėse arenoje, kandžių replikų ruso pusėn būtų galima tikėtis. Bet – gimtinėje?…

– Tuo metu tikrai apstulbau. Rusas, žaidžiantis užsienyje, atvyko į Rusiją. O rusas žiūrovas jo pusėn laido nesąmoningus komentarus. Tai parodo tik to žmogaus mentalitetą – daugiau nieko. Aš jaučiausi blogai. Bet ne dėl savęs, o dėl to, kad Saratove gyvena tokie žmonės.

Jeigu į mano miestą atvyktų užsienio komanda, nesvarbu kokia, kad ir Argentinos, o jos gretose žaistų mano tautietis – palaikyčiau ir savo, namų komandą, ir jį priešininkų ekipoje.

Apie tai pasisakiau spaudos konferencijos metu. Pasipasakojau apie savo patirtį prieš porą valandų ir perdaviau per spaudą žinutę tam žmogui. Labai tikiuosi, kad jis perskaitė, kad jis išgirdo. Tegu tas, kuris taip sakė, pažvelgia į švieslentę. O ji fiksavo mūsų pergalę. Ir tegu jis dar kartelį pagalvoja – kas žengė į kitą FIBA Europos taurės etapą, o kas liko už jo borto.

Sudėtinga susigrąžinti pasitikėjimą savimi

– Nebūtų teisinga įvardinti Kėdainių „Nevėžį“ kaip daug pralaimėjimų turinčią komandą. Teisingiau būtų sakyti, kad nemaža nesėkmių šiame sezone buvo patirta vos kelių taškų skirtumu, pralaimint paskutiniąsias minutes. Ar emociškai sudėtinga rungtyniauti tokioje komandoje?

– Sunku tampa tada, kuomet pralaimi keturis, penkis kartus iš eilės. Nori nenori prarandi koncentraciją, tikėjimą savimi. Privalai dėti į priekį didelį žingsnį, emocinį, vėl pradėti tikėti savimi ir komandos draugais, tikėti, kad gali laimėti.

Ir dar vienerias rungtynes galėčiau išskirti kaip vienas įsimintiniausių. Tai – FIBA Europos taurės išvykos mačas Bulgarijoje su Samokovo „Rilski Sportist“. Buvo sezono pradžia, bet būtent jose mes tapome tikra komanda. Turėjome laimėti daugiau nei dešimčia taškų. Sunkiai pradėjome rungtynes, bet ėmėme vienas kitą palaikyti. Nustojome burbėti, jeigu kuris nors imdavosi iniciatyvos, mesdavo ir nepataikydavo. Nebedarėme savanaudiškų veiksmų. Ir… laimėjome daugiau nei dvidešimčia.

– Kurias Kėdainių „Nevėžio“ rungtynes 2017-2018 m. sezone išskirtum kaip pačias įsimintiniausias? Galbūt spalį iškovotą pergalę prieš Vilniaus „Lietuvos rytą“?

– Veikiausiai. Jos buvo geros ir komandai, ir man – pelniau dvidešimt taškų. Jas, manau, ir prisiminsiu geriausiai. Po jų visi rinkomės šventinei vakarienei. Puiki diena.

Iš esmės, man labiausiai įsiminė visos rungtynės su „Lietuvos rytu“ ir Kauno „Žalgiriu“. Su pastaraisiais turėjome dvylikos taškų pranašumą, kitose su „Lietuvos rytu“ taip pat laiminėjome, bet savo darbą nudirbo „aukštesnės jėgos“, kurios mums padėjo pralaimėti.

– Kaip manai, kurios komandos šiemet kausis dėl „Betsafe-LKL“ prizinių vietų?

– Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Lietuvos rytas“….

– O trečia? Klaipėdos „Neptūnas“, Panevėžio „Lietkabelis“, o gal kokia kita komanda pateiks staigmenų?

– Nemanau. Sakyčiau uostamiesčio komanda. „Lietkabelio“ branduolys – vyresnio amžiaus žaidėjai. Dar mėnuo, ir jie labai pavargs. Nebus tokie greiti, nebemes taip užtikrintai. Šitoje vietoje „Neptūnas“ turi daugiau potencialo ir vietos skleistis. Manau, jog sezono finiše klaipėdiečiai bus treti.

Ar pirmagimį ves į krepšinio treniruotes?

– Gegužės viduryje Lichodejų šeimyną papildys trečiasis narys. Ko laukiate – berniuko ar mergaitės?

– Lyties dar nežinome. Mes klausiame medikų, norime sužinoti, bet mažylis neišsiduoda. Sukinėjasi, slepiasi, daktarai negali pasakyti lyties. O mes sakom: „Nieko tokio. Kitą kartą“ (šypteli).

– Ar savo atžalą siųsi į krepšinio treniruotes?

– (juokiasi) Nežinau. Jeigu tai bus mergaitė, labai tikiuosi, kad krepšinio nežais, nes, mano manymu, dešimt-penkiolika metų atžaidusios dailiosios lyties atstovės panašesnės į vyrus, nei į moteris. Gal geriau į gimnastiką – bet ši irgi žaloja kūną. Kas belieka – šokiai? (juokiasi).

Jeigu sulauksime berniuko – kodėl gi ne. Turiu patirties. Galėčiau pagelbėti, patreniruoti.

Išvykti galėjo, bet neskubėjo

– Valerijau, o ar tai, kad Kėdainių „Nevėžis“ žengė į tarptautines arenas ir stumdėsi FIBA Europos taurės kovose, buvo vienas iš svertinių dalykų, atvedusių tave į Kėdainius?

– Taip. Kuomet žaidi tik šalies čempionate, kuomet rungtyniauji kartą per savaitę, o kitomis dienomis – tik treniruotės, žaidėjai rungtynių metu patiria labai daug streso. Treniruojasi, treniruojasi, o atėjus rungtynių dienai ir perdega. Mano manymu, kokius devyniasdešimt procentų rungtynių pralaimi dėl to, kad perdegi, persidirbi, persistengi.

– Kontrakto sąlygos nestabdomam išvykti iš Kėdainių „Nevėžio“ tau leido jau lapkričio viduryje. Niekur neskubėjai?

– Turėjau ne vieną pasiūlymą, tarp kurių – ir Rusijos komandos, bet jie nebuvo įdomūs. Taip, įdomūs buvo pinigais, bet daugiau niekuo. Be abejo, atlyginimas – vienas pagrindinių dalykų, bet ne visada svarbiausias. Pirmiausia agento klausi apie pasiūlymą, finansines sąlygas, o tada domiesi treneriu, potencialiais komandos draugais, kurioje lygoje ekipa žaidžia, kurią vietą užima. O tada – jau ir apgyvendinimo sąlygas vertini, netgi orą (juokiasi). Žiūri, kas būtų patogu ir tau, ir tavo šeimai, jeigu ji keliauja kartu. Čia, Kėdainiuose, mano žmonai buvo gana nuobodu. Ji neturėjo ką veikti. Mažai ką sutiko kalbantį rusiškai arba angliškai.

– Ko tikiesi iš dviejų paskutinių sezono mėnesių saulėtojoje Italijoje?

– Tikiuosi kai ko įdomaus. Naujos patirties. Naujos komandos ir lygos. O komandoje – svarbios rolės.

Jūros keli šimtai metrų nuo namų ir gardžių jūros gėrybių. Saulės, nes čia ją mačiau, na, kokias dešimt dienų per šešis mėnesius.

– Kas, tavo manymu, iš komandos draugų padarė didžiausią šuolį per šį sezoną, didžiausią progresą?

– Galbūt Gabrielius Maldūnas. Gabas tikrai patobulėjo. Ypač – kuomet susirgo Vladislavas Koreniukas. Gabas gavo progą įrodyti, kad jis gali dėti į krepšį, kad gali atkovoti kamuolius, kad gali daug padėti komandai… ir ta proga pasinaudojo. Taip, didžiausią žingsnį šiame sezone žengė Gabas.

– Ko palinkėtum savo dabar jau buvusiems komandos draugams – Kėdainių „Nevėžiui“?

– Tik sėkmės. Kad pergalių būtų daugiau negu pralaimėjimų. Gero rėmėjo, su kurio pagalba „Nevėžio“ vardas nuskambėtų ne tik Lietuvos krepšinio lygoje, bet ir Europoje. Didelio žingsnio į priekį, nes vienas svarbiausių dalykų – sporto bazė – čia puiki. Ir, žinoma, daugiau žiūrovų namų rungtynėse.

– Na o mes tau linkime didžiausios sėkmės Sicilijoje ir dar ne vieno susitikimo su mumis krepšinio aikštėse.

– Ačiū (šypteli).