Lietuvos rinktinės patirtis Europos čempionatuose: nuo finalų ir medalių – iki fiasko ir skandalų

Triskart žemyno čempionės Lietuvos rinktinės kelias Europos pirmenybėse – ne tik tituluotas, bet ir vingiuotas. Skambias pergales ir medalius keitė skaudūs pralaimėjimai ir negailestingi teisėjų švilpukai, rašo Krepšinis.lt.

Kad ir kaip ten būtų, Lietuva (3 aukso medaliai, 3 sidabro, 1 bronzos) iš dabar egzistuojančių valstybių kartu su Ispanija (3 aukso, 6 sidabro, 4 bronzos) yra pati tituliuočiausia visame žemyne.

Ir visa tai – nepaisant fakto, kad Lietuvos krepšininkai ištisus 50 metų buvo už Europos čempionatų borto, t. y. buvo priversti praleisti net 25 iš 40 šiuo metu sužaistų turnyrų – ir tik vieną iš jų dėl savo kaltės.

Po to, kai Lietuvos vyrai 1937-aisiais Rygoje bei 1939-aisiais Kaune pakartotinai laimėjo Europos krepšinio meisterių vardą ir daugiatūkstantinė minia naujutėlaitėje Sporto halėje nepaprastai jausmingai sugiedojo šalies himną, stojo ilga tyla: jau tų pačių metų rudenį prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Lietuva buvo okupuota, o 1941-ųjų čempionatas, kurį pagal tuometinę tvarką turėjo rengti esama čempionė, atšauktas.

Tik kai po pusės amžiaus pavyko atgauti nepriklausomybę, Lietuva ėmė žingsnis po žingsnio artėti prie savo nacionalinės komandos atgaivinimo: 1991 m. rugsėjį Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) vėl priėmė Lietuvą į savo šeimą, o gruodį mūsų šalis tapo ir oficialia Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) nare bei sulaukė kvietimo prisijungti prie visų jos rengiamų turnyrų. Jau pirmajame jų, 1992-ųjų Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovoti bronzos medaliai ir priminta visam pasauliui, kad lietuviai priklauso krepšinio elitui.

1993-ųjų Europos čempionatas Vokietijoje – nepatekta. Po saldaus Barselonos sapno lietuviai paniro į tikrą Vroclavo košmarą: prieš 1993-ųjų Senojo žemyno pirmenybes surengtoje papildomoje atrankoje Vlado Garasto auklėtiniai be Arvydo Sabonio ir Rimo Kurtinaičio pagalbos nesugebėjo peržengti baltarusių ir lenkų barjero bei liko be bilieto į Vokietiją.

Sunkiai 102:99 įveikę Lenkiją vėliau mūsiškiai sensacingai 80:88 krito prieš Baltarusiją, o lemiamame B grupės mače lenkai su baltarusiais sužaidė taip, kaip jiems buvo naudinga – 81:75. Suokalbis ar paprastas pragmatizmas, bet viena pagrindinių būsimojo turnyro favoričių laikyta Lietuva buvo eliminuota net be galimybės pasirodyti jame.

1995-ųjų Europos čempionatas Graikijoje – 2 vieta (7 pergalės, 2 pralaimėjimai). Po ilgokos pertraukos, kadangi automatiškai buvo praleistos ir 1994-ųjų planetos pirmenybės Toronte, lietuviai reabilitavosi Atėnuose. Tiesa, iki maksimalaus rezultato pritrūko vienos vienintelės pergalės arba kelių palankesnių švilpukų.

Per visą turnyrą iki pat finalo tik sykį suklupę mūsiškiai titulinėje kovoje gavo progą atsiteisti su Jugoslavija, kuriai grupių varžybose nusileido 61:70. Taškas į tašką vykęs finalas savo kulminaciją pasiekė likus žaisti 5 min.

Tuomet jau ir prieš tai diskutuotinais sprendimais pasižymėjęs arbitras iš JAV George'as Toliveris puolime užfiksavo penktą pražangą Arvydui Saboniui, o po poros minučių analogišką nuobaudą skyrė ir kamuolį po kontakto su varžovu į krepšį pasiuntusiam Sauliui Štombergui, galėjusiam lietuvių deficitą sumažinti iki minimumo. Dėl tokio verdikto protestavusiems ir netgi aikštelę kuriam laikui apleidusiems lietuviams buvo pridalinta techninių pražangų, po kurių jugoslavai nutolo nebepavejamai ir kėlė rankas į viršų – 96:90.

Nors finalo didvyriu tapo karjeros pasirodymą surengęs ir net 41 tašką įskraidinęs Aleksandras Džordževičius, naudingiausio žaidėjo laurai atiteko Šarūnui Marčiulioniui. Jo čempionato vidurkis – net 22,5 taško. Bent jau moralinę paguodą vicečempionams suteikė ir Graikijos publika, kuri per visą apdovanojimų ceremoniją aistringai skandavo Lietuvos vardą, o auksą atsiimančius jugoslavus triukšmingai nušvilpė.

1997-ųjų Europos čempionatas Ispanijoje – 6 vieta (5 pergalės, 4 pralaimėjimai). Be Atlantos olimpinę bronzą sėkmingai nukalusių A. Sabonio, Š. Marčiulionio, R. Kurtinaičio ir trenerio V. Garasto likusi rinktinė išgyveno kartų kaitą. Senbuvių Artūro Karnišovo ir Gintaro Einikio vedami lietuviai iškopė į ketvirtfinalį, bet jame neturėjo daug argumentų prieš tą pačią Jugoslaviją – 60:75. Jono Kazlausko debiutas vyriausiojo trenerio pareigose paženklintas šešta vieta.

1999-ųjų Europos čempionatas Prancūzijoje – 5 vieta (7 pergalės, 2 pralaimėjimai). Paskutiniam šokiui su Lietuvos nacionaline komanda grįžusiam A. Saboniui, kaip ir vėliau Eurolygoje su Kauno „Žalgiriu“, likimas buvo negailestingas – Sabas liko per plauką nuo pusfinalio.

Smogiamąjį tandemą su Šarūnu Jasikevičiumi sudaręs Portlando „Trail Blazers“ vidurio puolėjas ketvirtfinalio mače su autsaideriais laikytais ispanais vos per 16 minučių išsibaudavo, o jo netekę lietuviai pralaimėjo nervų karą. Esant lygiam (72:72) Dainius Adomaitis kažkodėl nutarė tyčia prasižengti, o varžovams realizavus abi baudas, pratęsimą galėjęs išplėšti Šaro mestas kamuolys atsitrenkė į lanką.

Galiausiai ispanai nukeliavo iki pat finalo, bet čempionais tapo italai, kuriuos grupių etape mūsiškiai buvo nesunkiai įveikę.

2001-ųjų Europos čempionatas Turkijoje – 12 vieta (2 pergalės, 2 pralaimėjimai). Tai – trumpiausios istorijoje pirmenybės Lietuvai. Grupių varžybų barjerą be vargo įveikę lietuviai aštuntfinalyje Ankaroje užšoko ant karštų latvių su Ainaru Bagatskiu priešakyje.

Jie sumetė net 14 tritaškių iš 22 ir išrašė mūsiškiams ankstyvą bilietą namo – 76:94. Vos tik grįžęs į Vilnių J. Kazlauskas dar oro uoste paskelbė apie savo atsistatydinimą.

2003-ųjų Europos čempionatas Švedijoje – 1 vieta (6 pergalės, 0 pralaimėjimų). Praleidę pasaulio pirmenybes Indianapolyje, lietuviai mobilizavosi Europos čempionate. Prieš turnyro startą daugelis netikėjo Antano Sireikos komandos galimybėmis, o tam buvo ir objektyvių priežasčių – unisonu „ne“ jai ištarė A. Sabonis ir Žydrūnas Ilgauskas, traumą patyrė Darjušas Lavrinovičius, o Robertas Javtokas gydėsi žaizdas po siaubingos motociklo avarijos.

Ir jei iš pradžių teko prisijaukinti fortūną dramatiškame atidarymo mače su Latvija (92:91 po pratęsimo ir stebuklingo Arvydo Macijausko tritaškio nuo lentos krašto), po to viskas ėjosi it sviestu patepta: į kaulus duota visiems iš eilės – Dirkui Nowitzkiui, Tony Parkeriui ir Pau Gasoliui. Pastarasis finale Stokholme suvertė 36 taškus, tačiau to buvo maža – Lietuva triumfavo po 64-erių metų pertraukos (93:84).

Lietuviai nugalėjo žaisdami komandinį krepšinį – nors rėmėsi tik vienu tikru įžaidėju, rinktinė pirmavo pagal atliekamus rezultatyvius perdavimus (vid. po 17) ir įmetamus taškus (vid. net po 91).

„Esu ekstazėje. Geras jausmas iškovoti šį aukso medalį Lietuvos krepšiniui. Mano karta buvo įkvėpta rinktinės, kuri žaidė Barselonoje 1992 m. Tikiuosi, kad ir mes įkvėpsime daugiau vaikų žaisti krepšinį Lietuvoje“, – laikydamas MVP prizą sakė Š. Jasikevičius (vid. 14 tšk., 8,2 rez. perd.).

Į simbolinį čempionato penketą kartu su Šaru, T. Parkeriu, Andrejumi Kirilenka ir P. Gasoliu dar pateko ir Saulius Štombergas.

2005-ųjų Europos čempionatas Serbijoje ir Juodkalnijoje – 5 vieta (5 pergalės, 1 pralaimėjimas). Iš rankų apmaudžiai išsprūdus istoriniam bilietui į Atėnų olimpinių žaidynių finalą, lietuvių gretos Senojo žemyno pirmenybėse buvo kaip reikiant išretėjusios: trūko Š. Jasikevičiaus, A. Macijausko, S. Štomebrgo, D. Songailos ir kai kurių kitų. Visgi Ramūno Šiškausko tempiama komanda gėdos neprisidarė ir per visą čempionatą slystelėjo vienintelį sykį – gaila tik, kad pačiu netinkamiausiu metu: ketvirtfinalyje prieš Prancūziją (47:63).

2007-ųjų Europos čempionatas Ispanijoje – 3 vieta (8 pergalės, 1 pralaimėjimas). Pasaulio čempionate Japonijoje nenuvertus didelių kalnų, vyriausiojo trenerio postą paliko A. Sireika. Derinių lentą perėmęs Ramūnas Butautas iškart lipo ant prizininkų pakylos. Septyniomis pergalėmis iš eilės startavusius jo auklėtinius pusfinalyje sustabdė tik būsimieji nugalėtojai Rusijos krepšininkai su natūralizuotu amerikiečiu Jonu Robertu Holdenu – 74:86.

Mūšyje dėl bronzos tritaškius (pataikė net 15 iš 26) pasikinkę lietuviai 78:69 nurungė Graikijos atstovus. Naudingiausių pirmenybių žaidėjų penkete vietos atsirado R. Šiškauskui.

2009-ųjų Europos čempionatas Lenkijoje – 12 vieta (1 pergalė, 5 pralaimėjimai). Vėl Lenkija – ir vėl fiasko. Vos vieną pergalę per visą turnyrą prieš Bulgariją išstenėję lietuviai finišavo kuklioje 12-oje pozicijoje. O nepasiteisinęs Andriaus Mažučio ir Artūro Jomanto duetas R. Butautui kainavo kėdę.

2011-ųjų Europos čempionatas Lietuvoje – 5 vieta (8 pergalės, 3 pralaimėjimai). Praėjus 70 metų nuo 1941-ųjų FIBA grąžino Lietuvai skolą – pirmenybės vėl surengtos mūsų šalyje. Ta proga Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje išdygo keturios naujos didelės arenos, o Alytuje buvo rekonstruota.

Lemiamos kovos vyko šviežiai atidarytoje „Žalgirio“ arenoje, tačiau naujų namų krikštas Kęstučio Kemzūros vadovaujamiems lietuviams sėkmingas nebuvo. Nesėkmė ketvirtfinalio dvikovoje su Makedonija apskritai yra viena skaudžiausių ir netikėčiausių krepšinio šalies istorijoje.

Tiksint paskutinėms rungtynių sekundėms lietuviai pirmavo 65:63 ir apsigynė, bet kamuolį sugriebęs Darius Songaila tuojau pat rizikingai švystelėjo jį Š. Jasikevičiui – to tik ir tykoję makedonai jį perėmė. Nieko nelaukęs Vlado Ilievskis šeimininkams į paširdžius įdūrė tritaškį, o situaciją atitaisyti dar galėjęs Simo Jasaičio metimas iš vidutinio nuotolio buvo netaiklus – 65:67.

Laimei, Lietuvos vyrai rado savyje jėgų jau kitą dieną kovoje dėl žemesnių vietų ir kvietimo į Londono olimpines žaidynes nugalėti slovėnus. Čempionų karūną užsidėjo ispanai, o naudingiausiųjų žaidėjų penkete atsidūrė ir lietuvius skriaudęs makedonų natūralizuotas amerikietis Bo McCalebbas.

2013-ųjų Europos čempionatas Slovėnijoje – 2 vieta (8 pergalės, 3 pralaimėjimai). Prie rinktinės vairo įkalbėtas LKF prezidento A. Sabonio grįžo J. Kazlauskas, o su juo grįžo ir medaliai, nors ir ne be nervų tampymo.

Pirmojo etapo finiše Jesenicėje lietuviai atsidūrė ties praraja, kai mače su bosniais atsiliko 58:74, nors galėjo pralaimėti tik 9 taškais. Mūsiškius už pakarpos ištraukė ir visas Mirzos Teletovičiaus pastangas perniek nubraukė Linas Kleiza. Nusileista „leistinu“ skirtumu (72:78) ir sukandus dantis iškopta į antrąjį etapą, o vėliau ir į ketvirtfinalį, pusfinalį bei finalą.

Jame laukė akistata su prancūzais, kuriuos čempionato eigoje buvo pavykę pamokyti 76:62. Deja, Liublianoje muziką jau užsakinėjo T. Parkerio, Nicolas Batumo ir Boriso Diaw trio – 66:80. Būtent Tony tapo turnyro MVP, o L. Kleiza palaikė jam kompaniją simboliniame geriausiųjų penkete.

2015-ųjų Europos čempionatas Prancūzijoje, Kroatijoje, Vokietijoje ir Latvijoje – 2 vieta (7 pergalės, 2 pralaimėjimai). Tai – pirmenybės, kuriose lietuviams teko išgyventi, ko gero, daugiausiai dramos. Jos nebuvo tik dviejuose mačuose iš devynių.

Jau atidarymo rungtynėse tik vienu tašku (69:68) palaužti ukrainiečiai, vėliau 74:76 neatsilaikyta prieš teisėjų malonės sulaukusius belgus ir vieninteliu metimu (64:62) palaužti estai, tačiau tikrosios linksmybės prasidėjo atkrintamosiose varžybose Lilyje.

Čia tik fantastiškas Jono Mačiulio šou (34 taškai ir 45 naudingimo balai) leido peržengti Gruzijos barjerą, laimėtas pratęsimas prieš Italiją atvėrė duris į pusfinalį, o jame po bekompromisės kovos 67:64 perlipti ir serbai. Tik finalas, kaip ir prieš dvejus metus, nenusisekė – 63:80 nusileista Ispanijai.

Prie paskutinių iki pat šios dienos Lietuvos rinktinės medalių svariausiai prisidėjo jau minėtas J. Mačiulis ir Jonas Valančiūnas. Abu Jonai pelnytai išrinkti į pirmajį pirmenybių penketą.

2017-ųjų Europos čempionatas Turkijoje, Suomijoje, Izraelyje ir Rumunijoje – 9 vieta (4 pergalės, 2 pralaimėjimai). Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių rinktinei pamojavo J. Kazlauskas, o jo įpėdiniu federacija paskyrė Dainių Adomaitį.

B grupę laimėję lietuviai aštuntfinalyje užšoko ant pavojingų graikų, kurie A grupėje netikėtai teliko ketvirti. 20 Mindaugo Kuzminsko taškų ir J. Valančiūno dvigubas dublis nieko negarantavo – 64:77 ir tik devinta vieta.

Pirmą kartą istorijoje triumfavo uraganinį puolimą demonstravę slovėnai, kurie net ir susitraumavus Lukai Doničiui finale 93:85 nukovė serbus. 35 taškus įsūdęs Goranas Dragičius tapo turnyro MVP.

2022-ųjų Europos čempionatas Čekijoje, Sakartvele, Italijoje ir Vokietijoje – ?

Nuo 1993-iųjų nelaimės pasikartojimo lietuvius teskyrė viena akimirka: jei ne Manto Kalniečio didvyriškas blokas pirštų galiukas lemiamame atrankos mūšyje su danais ir trapi pergalė 77:76, Lietuvos rinktinė artėjantį turnyrą būtų galėjusi stebėti tik per ekranus.

Pirmenybes mūsiškiai pradės rungtynėmis su dabartiniais čempionais slovėnais, o apskritai pirmajame etape grumsis mirtininkų grupėje B, kur dar teks galynėsis ir su prancūzais, ir su šeimininkais vokiečiais, ir su bosniais, ir su vengrais.

Koks bus poste neužsibuvusį Darių Maskoliūną pakeitusio Kazio Maksvyčio debiutas prie rinktinės vairo ir ar dominuos prieš varžovus J. Valančiūnas bei Domantas Sabonis, pamatysime jau šį rugsėjį.