Maldūnas – apie pralaimėjimus "Rytui" ir "Dzūkijai": paaukojome kelias rungtynes, kad pasiektume tikslą KMT

Prieš kiek daugiau nei savaitę Panevėžio „Cido“ arenoje Lietuvos krepšinio sirgalių dėmesį prikaustė Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketverto kovos.

Simboliška, kad šeimininkų – Panevėžio „Lietkabelio“ – ekipą tiek pusfinalyje, tiek finale į priekį vedė vietinis žaidėjas. Tai – meile gimtajam miestui degantis Gabrielius Maldūnas.

Nors „Betsafe-LKL“ čempionate šis krepšininkas yra viso labo septintas naudingiausias klubo žaidėjas, abiejuose savaitgalio mačuose būtent jis buvo statistiškai geriausias komandos narys.

Pusfinalyje prieš Utenos „Juventus“ 27-erių 204 cm ūgio aukštaūgis pelnė 14 taškų, atkovojo 6 kamuolius ir surinko 22 naudingumo balus. Komandos lyderiu G. Maldūnas išliko ir finale prieš Kauno „Žalgirį“. Žaisdamas prieš Eurolygos ekipą jis stokojo vos vieno atšokusio kamuolio iki dvigubo dublio – 10 taškų, 9 atkovoti kamuoliai, 4 rezultatyvūs perdavimai ir 20 naudingumo balų.

„Už savo gimtąjį miestą kovoju, kiek galiu, todėl tokiose rungtynėse kiekvienas taškas yra labai svarbus“, – po pusfinalio rungtynių vykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo G. Maldūnas.

Visgi panevėžietis atvirauja – nors „Žalgiris“ yra labai gera ekipa, jam ir jo komandos draugams pralaimėjimas finale buvo itin apmaudus.

„Finale atrodė, kad „Žalgiris“ žaidė labai gerai, bet dabar pažiūrėjome pakartojimą ir pasidarė šiek tiek gaila, kad neišnaudojome tokio šanso iškovoti Panevėžiui ilgai lauktą titulą namų arenoje. Mums sutrukdė patirties stygius. Matėsi, kad išėję antrame kėlinyje padarėme žioplų klaidų, neįmetėme metimų“, – skaudų pralaimėjimą prisiminė krepšininkas.

Išsamiame pokalbyje su LKL.lt – G. Maldūno mintys apie Citadele KMT finalo ketvertą, laukiančius artimiausius iššūkius, pokalbį su Žydrūnu Urbonu dėl tinkamesnės pozicijos bei asmenybę suformavusias patirtis JAV ir Ispanijoje.

– Pradėkime nuo įvykusio Citadele KMT finalo ketverto. Kokius įspūdžius jums paliko renginys, kalbant apie techninius niuansus?

– Nors sezonas prasidėjo su sirgaliais arenose, dabar jau pripratome žaisti be jų, todėl tai nesijautė. Bet jautėsi, kad tai neeilinės rungtynės, viskas techniškai buvo padaryta puikiai. Aišku, žaidėme namų arenoje, bet gal net to nejautėme, nes „Cido“ arena buvo perdaryta visai kitaip, nei mes esame įpratę. Buvo labai smagu ir gražu, nors ir be žiūrovų, buvo sudaryta puiki atmosfera.

– Pusfinalyje užtikrintai įveikėte „Juventus“. Matėme, kad rūbinėje buvo nemažai džiaugsmo. Ar galima sakyti, kad jūsų pagrindinis tikslas buvo būtent pergalė pusfinalyje?

– Tikslai buvo aukščiausi jau nuo tada, kai žinojome, kad finalo ketvertas vyks Panevėžy. Galvojom apie tai, kaip susikaupti ir laimėti tą ketvertą. Tikslas buvo žaisti finale ir gal net jį laimėti, nes „Žalgirį“, kad ir kokia gera komanda jie bebūtų, šiemet jau nugalėjome. Buvo iškelti aukščiausi tikslai.

Prieš finalo ketvertą buvome duobėje. Patrukdė tas stresiukas – pralaimėjome prieš „Rytą“ ir „Dzūkiją“, prieš „Šiaulius“ vos išsigelbėjome. Manau, tai mums padėjo susitelkti, prieš „Juventus“ sužaidėme vienas geresnių rungtynių. Nebuvo pasiektas pikas, bet tikrai sužaidėme gerai. Antra vieta negalime skųstis, bet buvo gaila pralaimėti finalą.

– Pats tą savaitgalį buvote naudingiausias komandos žaidėjas, krepšinio pasaulyje netgi pasigirdo kalbų, kad komanda turėtų kuo anksčiau jums įteikti naują kontraktą. O kaip pats jaučiatės po tokio savaitgalio? Atsirado daugiau pasitikėjimo savo jėgomis?

– Viskas susiklostė labai gerai, negaliu skųstis. Pernai taip pat žaidėme finalo ketverte, bet šiemet viskas vyko namų arenoje. Tai buvo dvi svarbiausios karjeros rungtynės, labai joms susitelkiau, norėjau geriau pasirodyti žaisdamas už gimtąjį miestą. Dėl kontrakto pratęsimų niekas nieko nešneka, vis tiek dar yra kontraktas kitiems metams. Nereikia to sureikšminti, tai buvo geras savaitgalis ir tikiuosi, kad toliau galėsiu demonstruoti tokį žaidimą. Reikia ne vaikščioti pakėlus galvą, o toliau dirbti ir įrodyti, kad tai nebuvo atsitiktinumas.

– Po rungtynių su „Juventus“ pabrėžėte, kaip jums svarbu kovoti už gimtąjį miestą. Čia žaidžiate jau antrus metus. Kiek prie tokių sėkmingų asmeninių pasirodymų, kaip praėjusį savaitgalį, prisideda žaidimas namuose?

– Man tai labai padeda. Mano tikslas, grįžus į Lietuvą, buvo pažaisti už gimtąją komandą, kurį dabar yra viena geresnių komandų Lietuvoje. Tai padeda, o kartais gal ir trukdo, nes daug žmonių – pažįstamų, vaikystės draugų – sukelia spaudimą, kad esu vienintelis panevėžietis, žaidžiantis šioje lygoje. Aišku, yra Lukauskis, bet jis vyresnis. Iš savo kartos esu vienintelis. Yra to spaudimo, bet sezono pradžioje tribūnose matyti sirgalius, savo vaikystės trenerius, draugų tėvus palaikant tave yra nuostabus jausmas, dėl to ir žaidžiame krepšinį.

– Po pusfinalio juokaudami persimetėte keliais sakiniais su „Juventus“ treneriu Ž. Urbonu apie jūsų tikrąją poziciją – ar esate „ketvirtas“, ar „penktas“ numeris. Kokia šio pokalbio priešistorė ir kurioje pozicijoje geriau jaučiatės pats?

– Pradėjęs profesionalo karjerą, pats dėl sudėjimo įsivaizdavau save „ketvirtu“. Buvau nuvykęs į Utenos komandos peržiūrą, o treneris Urbonas ten nematė manęs „ketvirtu“ numeriu, nepasiūlė kontrakto, iš to ir kilo ta diskusija. Mano agentai ir aš pats norėjome žaisti „ketvirtu“, bet dabar išsipildė taip, kad „penktu“ numeriu man žaisti yra kiek geriau. Aš toks žaidėjas, kuriam nereikia daug mesti, labiau dirbu gynyboje, perduodu kamuolį ir nereikalauju tiek užsibaigimo, todėl ta pozicija tinka. Ūgiu ar svoriu neatitinku penktos pozicijos, bet mobilumu ir greičiu galiu žaisti toje pozicijoje ir išnaudoti savo stipriąsias puses.

– O kur pats matytumėte didžiausią savo neišpildytą potencialą? Tikriausiai būnant tokio amžiaus vis dar įmanoma pridėti naujų ginklų į savo arsenalą arba patobulinti senus?

– Pagrindinis minusas yra metimas iš vidutinio nuotolio ir tritaškio. Su tuo bandau dirbti kiekvieną vasarą. Kol kas nelabai drįstu mesti, bet esu toks žaidėjas, kuris nori išnaudoti savo stiprybes. Komandoje yra metikų, todėl meta jie, aš metu savo floaterius iš artimesnio atstumo, suteikiu gynybą ir atkovotus kamuolius. Tai mano privalumai ir ties jais koncentruojuosi. Baudų metimus jau pagerinau, gal su metais pradėsiu mėtyti ir iš toliau.

– Prieš Citadele KMT finalo ketvertą „Betsafe-LKL“ išgyvenote šiokią tokią duobelę. Triuškinantis pralaimėjimas dzūkams, nusileista „Rytui“, vos įveikti „Šiauliai“. Ar tai buvo kažkokio išskirtinio pasiruošimo Citadele KMT finalo ketvertui pasekmės?

– Yra tiesos, su fizinio parengimo treneriu pradėjome ruoštis tam savaitgaliui, iki jo likus dar mėnesiui. Tuomet buvo padidinti krūviai. Tas nuovargis kažkiek trukdė prieš finalo ketvertą, bet vėliau, sumažėjus krūviams, pasiekėme optimalią sportinę formą. Kaip matome, tai padėjo laimėti pusfinalį ir kovingai sužaisti finale. Paaukojome kelias rungtynes, bet įvykdėme tikslus finalo ketverte.

– Dabar prasideda kelių mėnesių iki atkrintamųjų varžybų atkarpa, kurioje dėl antrosios vietos galima tikėtis itin atkaklios kovos. Ką jums, kaip komandai, bus svarbiausia pagerinti artimiausiu metu?

– Tos kelios rungtynės kainavo mums paleistą antrą vietą, bet tai slidus reikalas. Viena ar dvi pergalės gali tave pakelti į antrą vietą arba atvirkščiai. Žinome, kad mums liko vienas turnyras ir reikia ties juo susikaupti, nedalyti kitiems taškų. Mūsų greitai lauks šešios rungtynės iš eilės išvykoje, reikės surinkti kuo daugiau taškų ir paskui žiūrėti, kas gausis. Svarbu kuo geriau pasirodyti prieš tiesioginius oponentus.

– Krepšinio žurnalistai, žaidėjai, treneriai apie jus atsiliepia, kaip apie labai draugišką ir inteligentišką asmenybę. Galima pridėti ir tai, kad baigėte vieną prestižinės Gebenės lygos (angl. Ivy League) universitetų. Kokią vietą jūsų gyvenime užima akademinis pasaulis?

– Visą gyvenimą intelektualūs dalykai, mokslai, nemeluosiu, man buvo aukščiau už krepšinį. Nusibostų tiesiog eiti į treniruotes, žiūrėti filmus per „Netflix“, miegoti ir taip toliau. Kai žaidžiau Ispanijoje, rutina buvo tokia ir ji man nusibodo, nebegalėjau iškentėti ir netgi buvau baigęs karjerą, nes norėjau pakeisti rutiną. Grįžęs į Lietuvą, radau čia naujų pomėgių, pramogų. Patinka skaityti knygas, dalyvauti protmūšiuose. Tai vertinu netgi labiau nei krepšinį. Jis kažkada baigsis, o po to dar liks daug gyvenimo, todėl reikia domėtis įvairiais dalykais.

– Kiek jūsų, kaip asmenybės, brendimui padėjo patirtys JAV, į kurias išvykote dar būdamas 15-os?

– Manau, kad tai man davė tikrai nemažai. Išvykau būdamas 15-os metų, gyvenau vienas, be tėvų, be šeimos, reikėjo anksčiau subręsti ir pradėti rūpintis savimi. Reikėjo suktis iš situacijos, tai labai pagelbėjo. Paskui sekė keli metai Ispanijoje, gyvenimas užsienyje. Universitete ar mokykloje dar esi ne toks nepriklausomas, o pusiau išlaikomas tėvų. Ispanijoje jau prasidėjo normalus gyvenimas – buvau nebe studentas, nebe moksleivis. Tai irgi prisidėjo prie mano brandos.

– Kalbant apie pasirinkimų kryžkeles, baigėte prestižinę mokymosi įstaigą ir tikriausiai galėjote pradėti karjerą pagal įgytą ekonomikos specialybę, kur dirbtumėte gal net labiau apmokamą darbą nei krepšininko, bet visgi pradėjote profesionalo karjerą. Kaip prisimenate tą pasirinkimą, ar nebuvo sunku?

– Žinojau, kad norėsiu žaisti krepšinį iš seniau, nes tai buvo mano gyvenimo dalis. Tą reikėjo įgyvendinti. Dėl darbų – būčiau Amerikoje jų radęs, turiu pažinčių ir esu baigęs gerą universitetą, gerai gyvenčiau. Bet vis tiek save laikau patriotu – mane traukė kuo greičiau į Lietuvą, norėjau žaisti čia, bet nepavyko gauti kontrakto. Po dviejų metų Ispanijoje pribrendo laikas grįžti. Visad norėjau čia gyventi, kurti šeimą. Net prieš išvažiuodamas į Ameriką nemaniau, kad ten liksiu, man patinka gyventi Lietuvoje – čia yra draugai ir šeima.

– Jūsų karjeros pabaiga tikriausiai dar toli, bet turbūt jau turite minčių, kur pasuksite po to? Galbūt vilioja darbas krepšinyje – treniravimas ar buvimas agentu?

– Baigiau ekonomikos studijas, esu atlikęs praktiką ir bankuose. Dabar mane labiausiai žavi verslo kryptis. Tėvai Panevėžyje turi verslą ir aš jiems po truputį padedu – nuo tada, kai grįžau į Panevėžį. Jiems ne už kalnų pensija, vyresni brolis ir sesė jau turi savo verslus, todėl kažkam reikės perimti tėvų verslą – tai nusimato man. Nemanau, kad krepšinis greitai baigsis, bet reikia leisti šaknis tam, kad patogiai gyvenčiau ir baigęs karjerą.

Dėl likimo krepšinyje – niekada nesakyk „niekada“. Mane labiau domintų ne agento, ne trenerio, o klubo direktoriaus darbas, tokia galimybe gal kada nors ir susidomėčiau, bet niekada nežinai – gal patapsiu treneriu, agentu ar dar kuo nors, bet kol kas su krepšiniu nesieju tolimos ateities.