A.Milaknis: būčiau beprotis, jei nenorėčiau likti "Žalgiryje"

Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezonas galbūt būtų tęsęsis ilgiau, jei ne žudantys Artūro Milaknio tritaškiai ir žaidimas, atnešęs Kauno „Žalgirio“ gynėjui naudingiausio finalo serijos krepšininko prizą.

„Be galo džiugus ir keistas jausmas. Taip dar nebuvau niekad įvertintas“, – ištarė 28-erių snaiperis, virš kurio kybo du klaustukai: dėl rinktinės ir naujos sutarties. 

LKL čempionu A. Milaknis tapo jau šeštą kartą, bet neneigia, kad ketvirtadienį iškilmingoje uždarymo šventėje įteiktas aukso žiedas turi ypatingą vertę. „Pirmas žiedas visada būna įsimintinas. Bet prie jo prisidėjau tik treniruotėse. Žinoma, žiedas būna mielesnis ir svaresnis, kai pats padedi jį nukalti“, – sakė krepšininkas.

Šįkart A. Milaknis buvo tvirtas kalvis ir renkant naudingiausią finalo žaidėją net aplenkė savo komandos draugą Jamesą Andersoną, kuris dar antradienį išskrido į JAV.

Bet ar toks pasirodymas garantuoja Jono Kazlausko kvietimą ir debiutą nacionalinėje komandoje, ilgametis žalgirietis nedrįsta spėlioti.

– Daug kalbama apie tai, kad vieni žaidėjai finalo serijoje padidino tikimybę sulaukti kvietimo į rinktinę, o kiti – sumažino. Jūsų nuomone, tame yra tiesos? – paklausėme A. Milaknio

– Nemanau, kad kelerios rungtynės gali pakeisti trenerio sprendimą. Žaidėjai atsiskleidžia viso sezono ar kelerių metų laikotarpyje. Treneris taip pat žino ir mato žaidėjų stipriąsias ir silpnąsias puses, supranta, kaip jis prisitaikytų prie schemų. Manau, vien finalas nieko nelemia.

– Vis dėlto finalo rungtynės vertos daug daugiau nei eilinis mačas. Regis, jūsų papildoma įtampa nekaustė ir atakuoti iš toli netrukdė.

– Nežinau, galbūt bėgant metams ateina ramumas, pasitikėjimas savimi. Finalui aš nusiteikiau kaip paprastoms rungtynėms ir ypatingos įtampos nejaučiau. Žaidžiau ir mėgavausi krepšiniu.

– Per mažiau nei savaitę nuo paskutinės finalo dvikovos jūsų ateities dėlionė spėjo pasistūmėti į priekį?

– Agentas dirba, bet, kaip visiems esu sakęs, „Žalgiris“ turi galimybę pratęsti mano sutartį. Šis klubas man patinka, čia mano namai, aukšto lygio krepšinis, Eurolyga, sąlygos treniruotis – vienos geriausių, jei ne pačios geriausios Europoje. Būčiau beprotis, jeigu nenorėčiau likti. Nesakau, kad viskas taip ir susiklostys, to aš nežinau. Bet likti norėčiau.

– Kitą savaitę jums sukaks 29-eri. Neapgailestaujate, kad karjeros pikas neatėjo anksčiau?

– Nemėgstu pilstyti iš tuščio į kiaurą. Džiaugiuosi savo karjera. Aišku, galėjo būti geriau, bet galėjo būti ir blogiau, kas ten žino... Gyvenu šia akimirka ir ja mėgaujuosi.

– Ar dabar pats palankiausias metas praverti rinktinės duris?

– Na, galbūt. Visi taip sako. Bet reikia palaukti, kol treneris paskelbs galutinį sąrašą. Asmeniškai su juo nesu kalbėjęs apie rinktinę. Žinoma, aš noriu joje žaisti. Manau, kad rinktinė yra didžiausias įvertinimas ir milžiniška garbė. Vien patekti į stovyklą – jau daug, nebekalbu apie žaidimą Europos čempionate.