Autorius: Marius Milašius, Alfa.lt.
Prieš kurį laiką atrodė, kad Lietuvos visuomenėje negali būti labiau nekenčiamų žmonių nei agresyvią alkoholio ir kitų draudimų politiką ėmę vykdyti Ramūnas Karbauskis ir Aurelijus Veryga. Visgi didžioji pykčio banga kiek nuslūgo, o pagrindiniu tautos priešu kiek netikėtai tapo jau ne politikos, o sporto atstovas.Apžvelgus komentarus ir įrašus feisbuke arba portaluose sunku prisiminti labiau šalies krepšinio gerbėjų nemėgstamą žmogų nei Dainius Adomaitis. Pykčio banga jau pasiekė tokį lygį, jog strategui linkima nesėkmių ne tik prie Vilniaus „Ryto“, bet ir prie nacionalinės šalies komandos, dažnai tapdavusia Lietuvos krepšinio ramybės ir susitaikymo šventove, vairo.Kodėl Lietuvos rinktinės strategas tapo didžiosios dalies sirgalių pykčio taikiniu ir ar 45-erių šakiškis nusipelnė būti tarkuojamas iki pasaulio krepšinio čempionato dar likus daugiau nei dviem mėnesiams?
Nuo perspektyvaus trenerio, iki tautos priešoBuvęs Lietuvos rinktinės puolėjas ir prieš dešimtmetį Lenkijoje trenerio karjerą pradėjęs perspektyvus strategas ilgą laiką šalies krepšinio bendruomenėje pernelyg neišsiskyrė. Savo žaidėjo karjeros laikais D. Adomaitis niekuomet nebuvo nei nacionalinės komandos, nei Kauno „Žalgirio“, kuriame rungtyniavo 1996-1999 m., ryškiausia žvaigždė, o į Lietuvos sirgalių radarus kaip treneris pateko tik 2014-aisiais, kai perėmė iš Vilniaus „Lietuvos ryto“ atleisto specialisto Aleksandro Petrovičiaus paliktą sostinės klubo vairą.Prie jo D. Adomaitis išbuvo neilgai – Lietuvos krepšinio lygos (LKL) reguliariajame sezone vilniečiai užėmė pirmąją vietą, bet jau pusfinalyje turėjo pripažinti „Žalgirio“ pranašumą ir „Lietuvos ryto“ vadovai nusprendė naujos sutarties su šakiškiu nepasirašyti.Galima teigti, jog po šio spyrio į užpakalį D. Adomaičio karjera pradėjo kilti į viršų, kol po poros metų pasiekė aukščiausią tašką. Ėmęs treniruoti LKL vidutiniokę Utenos „Juventus“, strategas šią ekipą pirmą kartą atvedė ant bronzinio apdovanojimų pakylos laiptelio, o jau kitame sezone su toli gražu ne finalo vertą sudėtį turėjusiu Klaipėdos „Neptūnu“ pusfinalyje eliminavo „Lietuvos rytą“ ir laimėjo sidabro medalius.Tokie pasiekimai įtikino Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovus, kurie D. Adomaitį paskyrė šalies nacionalinės komandos vyr. treneriu ir pavedė jam formuoti komandą prieš artėjusį 2017-ųjų Europos krepšinio čempionatą.Būtent paskyrimas rinktinės treneriu buvo pirmasis lašas, nuo kurio ėmė formuotis dabartinė D. Adomaitį skalaujanti pykčio banga. Daugelis prieš beveik trejus metus tikėjosi, kad pasitraukusį Joną Kazlauską bus patikėta pakeisti Rimui Kurtinaičiui, tačiau didžioji dauguma LKF Vykdomojo komiteto narių (10 iš 14) pasirinko perspektyvų „Neptūno“ vairininką, kurio atėjimo į rinktinę labiausiai norėjo ir Lietuvos rinktinės krepšininkai.„Kai baigėsi Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės, žaidėjų paklausiau, ką jie norėtų matyti rinktinėje kitus ketverius metus. Jie turėjo laiko, atostogų, o vėliau jiems buvo nusiųstas sąrašas su penkių trenerių pavardėmis, – po žinios apie D. Adomaičio pasirinkimą kalbėjo LKF prezidentas Arvydas Sabonis. – Pirmas buvo J. Kazlauskas, tačiau jo įkalbėti nepavyko. Vėliau sekė Šarūno Jasikevičiaus kandidatūra – jam davėme savaitę pagalvoti, tačiau Šarūnas atsisakė. Toliau rikiavosi Dainius, kuris ir pasakė „taip“.Nors D. Adomaičio paskyrimui pritarė tiek žaidėjai, tiek LKF Vykdomojo komiteto nariai, nacionalinės komandos gerbėjai į tokį sprendimą žiūrėjo kreivai. Daugelis jų tikėjosi prie rinktinės vairo išvysti tuomet dar tik kiek daugiau nei pusmetį vyr. treneriu dirbusį Šarą arba R. Kurtinaitį, nepaisant to, jog pirmasis dirbti nenorėjo pats, o antrojo nenorėjo patys rinktinės atstovai.Visgi tai buvo tik pirmas žingsnis link D. Adomaičio statuso, kurį strategas „užsitarnavo“ per artimiausius metus. Paskirtasis nacionalinės komandos vairininkas dar sezoną dirbo ir su „Neptūnu“, kuriam 2017 m. pavasarį pakartoti pernykštės sėkmės jau nepavyko – klaipėdiečiai LKL pusfinalyje nusileido „Žalgiriui“, o mažajame finale – „Lietuvos rytui“, bei liko be medalių.Jau po kelių mėnesių D. Adomaičio laukė ir dar vienas skaudus pralaimėjimas – nepaisant to, jog Europos čempionato grupėje lietuviai užėmė pirmąją vietą, aštuntfinalyje jiems teko grėsmingas graikų barjeras, kurio Lietuvos rinktinė peršokti nesugebėjo – patirtas skaudus pralaimėjimas 64:77 ir likta už pirmojo aštuoneto ribos.Nors šalies rinktinės krepšininkai po skaudaus antausio vieningai prisiėmė atsakomybę ir užstojo trenerį, D. Adomaitis tą rugsėjo 9-osios vakarą tapo tautos priešu – interneto platybėse pylėsi strategą kritikuojantys komentarai, o šakiškis užsiklijavo etiketę, kurios neatsikrato iki pat šiol.Tiesa, po nesėkmingai pasibaigusio (būtent „pasibaigusio“, kadangi visas čempionatas Lietuvos rinktinei buvo gana sėkmingas – iškovotos keturios pergalės ir patirti du pralaimėjimai) žemyno čempionato D. Adomaičio laukė dar vienas iššūkis – jau po kelių mėnesių startavo pasaulio pirmenybių atrankos varžybos, kurios buvo vykdomos sezono metu. Jos davė pradžią dar vienai istorijai, itin pakenkusiai stratego įvaizdžiui viešojoje erdvėje.Jau nuo pirmojo atrankos „lango“ 2017-ųjų lapkritį įsikibirkščiavo konfliktas tarp D. Adomaičio ir Donato Motiejūno, iš pradžių tikinusio, jog negavo kvietimo į rinktinę, o vėliau jau ir nebekviesto paties nacionalinės komandos trenerio. Ši melodrama peraugo į viešą apsižodžiavimą, kuriame skambiausiai praėjusį rugsėjį išstojo D. Motiejūnas:„Iš pradžių su juo (D. Adomaičiu –
Alfa.lt) turėjau labai gerus santykius, bet jeigu lendant giliau, pradėjus viešinti visus dalykus ir visas žinutes, tai Dainius ilgai nešnekėtų nei apie mane, nei apie kažką kitą, –
15min.lt laidai „Nematoma pusė“ kalbėjo krepšininkas. – Jis pats žino, ką jis kalbėjo ir žadėjo, o aš kovojau už save. Kai išvažiavau į Kiniją, man buvo duotas įsakymas iš komandos, kad negaliu važiuoti. Bandžiau paaiškinti, vėlgi, tam tikrose žinutėse buvau apkaltintas tam tikrais dalykais. Mane tai juokino ir aš paprasčiausiai nebeatrašiau į tas žinutes. Dėl to dabar esame ten, kur esame.Visi mane kaltina... Gerai, aš pabūsiu protingesnis. Bet jeigu ir toliau iš jo pusės bus važiuojama, stumiama ant mano pusės, aš galiu apsisukti ir parodyti tikrąją istoriją.“Pamažu darėsi vis aiškiau, jog didžioji dauguma Lietuvos krepšinio gerbėjų šiame konflikte rinkosi ne trenerio, o žaidėjo palaikymo stovyklą, kol galiausiai šios svarstyklės nusisvėrė D. Adomaičiui priėmus kone daugiausiai aistruolių pykčio sulaukusį sprendimą: tapus Vilniaus „Ryto“ treneriu.Tik sostinėje, o ir tai toli gražu ne visų jos krepšinio sirgalių, palaikomos ekipos atstovai kaipmat tampa „visos Lietuvos komandos“ – „Žalgirio“ – gerbėjų priešais, o pridėjus jau ir prieš tai augusį nepasitenkinimą viskuo, ką daro D. Adomaitis (net ir mistiniu Š. Jasikevičiaus „kopijavimu“, kaip esą panašių dalykų akcentavimu per spaudos konferencijas), kilusi pykčio banga pagaliau vertėsi – strategas tapo labiausiai nekenčiamu žmogumi šalyje, kuriam švilpiama net per 1999-ųjų Eurolygos čempionų pristatymą „Žalgirio“ arenoje.
Pasiekimai – kaip ant delnoAr D. Adomaitis nusipelnė būti tarkuojamas taip, kaip nebuvo, ko gero, joks „Ryto“, jau nekalbant apie Lietuvos rinktinę, treneris? Remiantis jo pasiekimais ir rezultatais akivaizdu, kad ne.Nors per dešimtmetį strategas neiškovojo jokio nacionalinio čempionato trofėjaus, D. Adomaitis per savo neilgą trenerio karjerą jau ne sykį viršijo ar bent jau įvykdė jo komandoms iškeltus reikalavimus.Pasiekimai su pakankamai kukliomis „Juventus“ ir „Neptūno“ komandomis šiame straipsnyje įvardinti jau anksčiau, tačiau ir su kitomis ekipomis D. Adomaitis raškė rezultatus, kurių, atrodytų, neturėjo būti.Dar 2011-aisiais, pirmą sezoną dirbdamas prie Slupsko „Energa Szarni“ vairo, šakiškis atvedė šią kuklią Lenkijos komandą ant nacionalinių pirmenybių prizininkų pakylos – nė 100 tūkst. gyventojų neturinčio miesto komanda iškovojo bronzą.Solidžiai D. Adomaitis pasirodė ir prie „Ryto“ vairo šiame sezone, nors jį pats treneris vadino „sunkiausiu per savo karjerą“. Nepaisant atvykstančių ir išvykstančių žaidėjų, lyderių traumų, skylių rotacijoje ir net finansinių problemų vilniečiai sužaidė geriausią sezoną per septynerius metus – „Rytas“ laimėjo Karaliaus Mindaugo taurę, pateko į Europos taurės ketvirtfinalį ir LKL finalą.Nors pastaruosiuose dviejuose turnyruose sostinės klubo kelias baigėsi „sausais“ serijų pralaimėjimais, atsižvelgus į aplinkybes – praretėjusią sudėtį ir elitinių varžovų pajėgumą – D. Adomaičio debiutinį pilną sezoną Vilniuje galima įvertinti labai aukštu pažymiu.Jeigu šakiškio kritikams negana ir to, dera prisiminti ir rezultatus su Lietuvos rinktine. Taip, patekimas į pasaulio čempionatą savaime neskamba lyg didžiulis pasiekimas, tačiau tai, kaip tai buvo padaryta, negali nežavėti.Kol tokios komandos, kaip Serbija, Rusija ar Italija kamavosi ir į planetos pirmenybių traukinį įšoko tik paskutiniuose turuose, o Europos čempionai slovėnai, daugybę NBA žaidėjų turintys kroatai arba įspūdingą kartą užsiauginę latviai taip ir nesugebėjo įsikibti į Kinijon nurūkusio traukinio uodegą, lietuviai pro atrankos barjerus praėjo pasišvilpaudami.11 pergalių per 12 rungtynių (rezultatas, kuriam prilygo tik graikai), dar praėjusių metų rugsėjį, t.y. likus penkiems mėnesiams iki atrankos ciklo pabaigos, užsitikrintas bilietas į Kiniją, o taip pat ir su ne pajėgiausia sudėtimi pasiekta pergalė Kroatijoje, kur šeimininkus išgelbėti bandė keturi toli gražu ne statistų vaidmenis už Atlanto vaidinantys NBA klubų krepšininkai – argumentai, kalbantys patys už save.Apskritai per kiek daugiau nei dvejus metus prie nacionalinės komandos vairo D. Adomaičio vadovaujama komanda oficialiose rungtynėse yra pasiekusi 15 pergalių ir pralaimėjusi vos tris kartus. 83 proc. pergalių santykis yra geriausias tarp visų šešių Lietuvos rinktinę lig šiol treniravusių strategų, tad smerkti D. Adomaitį vien dėl to, jog viena iš tų nesėkmių buvo patirta prieš Europos elitui priskiriamą Graikiją, atrodo pakankamai neadekvatu.
Konfliktas su D-Mo: tai kas čia vis dėlto kaltas?Pamiršę per daug įtikinamai atrodančius rezultatus, D. Adomaičio kritikai atsižvelgia į opiausią jo vietą – konfliktą su D. Motiejūnu. Visgi pažvelgus į šią situaciją įdėmiau, sunku argumentuotai paaiškinti, kodėl joje atpirkimo ožiu pasirinktas treneris, o ne nuolat į įvairias konfliktines situacijas patenkantis krepšininkas.28-erių D-Mo, praėjusiame sezone vilkėjęs Šandongo „Golden Stars“ ir San Antonijaus „Spurs“ aprangas, su nacionalinės komandos strategu susipyko dar 2012 m., kai prie rinktinės vairo stovėjo Kęstutis Kemzūra.Šis D. Motiejūną „atkabino“ nuo rinktinės tiek prieš pasaulio čempionatą 2010-aisiais, tiek prieš Europos pirmenybes 2011-aisiais, tačiau prieš Londono olimpines žaidynes tikėjosi, kad perspektyvus aukštaūgis gali tapti viena kertinių jo komandos figūrų.Deja, tuo metu vos 21-erių D. Motiejūnas taip ir nepasirodė Lietuvos rinktinės stovykloje, o to priežastimi viešai įvardino sutarties su Hjustono „Rockets“ derinimo klausimą. Visgi jau prieš septynerius metus netilo žinia, kad D-Mo į K. Kemzūros kvietimą neatsiliepė dėl kitos priežasties – nesuteiktų garantijų dėl buvimo dvyliktuke ir garantuoto žaidybinio laiko, kurio strategas negalėjo pažadėti nė vienam, net ir labiausiai patyrusiam, rinktinės krepšininkui.„Ekipoje vyko keisti dalykai, ir aš nenoriu būti to dalimi. Nenoriu dalyvauti toje politikoje. Nenoriu vykti kiekvieną kartą, atiduoti visas jėgas ir žinoti, kad kažkas to nevertina. Tuomet nematau tikslo vykti ir žaisti“, – tuomet kalbėjo D. Motiejūnas.Lietuvos rinktinėje jis galiausiai debiutavo po metų, kai prie komandos vairo jau stovėjo J. Kazlauskas. Nors vietą dvyliktuke pirmą sezoną už Atlanto jau praleidęs aukštaūgis išsikovojo, minučių aikštėje gauti jam nesisekė – vienas perspektyviausių šalies krepšininkų ant parketo praleido po 11,3 min., o per jas pelnydavo vos po 4,8 taško.Situacija pernelyg nepasikeitė ir po metų, kai pasaulio pirmenybėse Ispanijoje D. Motiejūnas per viso labo 16,9 min. rinko po 7,4 taško, net ir šią savo statistiką gerokai išpūsdamas per rungtynes su gerokai silpnesniais oponentais Meksika, Angola ir Pietų Korėja, prieš kuriuos puolėjas pelnė atitinkamai 15, 12 ir 18 taškų.Būtent šio čempionato metu vėl pasklido gandai apie tai, kad D. Motiejūnas nėra patenkintas savo vaidmeniu rinktinėje, kas pasikartojo ir po trejų metų, Europos čempionate Lietuvos rinktinei jau vadovaujant D. Adomaičiui. Po pertraukos į nacionalinę komandą grįžęs D. Motiejūnas buvo laikomas viena kertinių ekipos figūrų, bet Tel Avive ir Stambule nuvylė daugybę šalies krepšinio sirgalių – puolėjas per 14,2 min. rinko vos po 6,3 taško.Negana to, dar prieš čempionatą Lietuvos žiniasklaidoje nuvilnijo žinia apie neeilinį žaidėjų susirinkimą, kuriame esą Mantas Kalnietis ir kiti rinktinės senbuviai auklėjo daugiau žaidybinio laiko ir svarbesnio vaidmens reikalavusį D. Motiejūną.„Jau nebe paslaptis, kad prieš 2017-ųjų Europos čempionatą rinktinėje turėjome susirinkimą. Kaip kapitonas, turėjau Donatui priekaištų, –
15min.lt žurnalistui Donatui Urbonui šį pavasarį pasakojo pats M. Kalnietis. – Rinktinėje dar niekada nesame priekaištavę dėl žaidimo. Niekada nepriekaištaujame, jeigu kažkuris nesužaidžia vieno ar kito čempionato. Dėl to nėra jokių problemų. Problema, kai žaidėjai pradeda elgtis ne taip, kaip pridera rinktinėje.<...> Žaidėjų nuomonė nėra tokia, kad Motiejūnas mums yra kažkoks blogis ar kažkas panašaus. Visi puikiai supranta, kad Donatas yra vienas talentingiausių Lietuvos krepšininkų. Bet norisi, kad savo energiją ir talentą jis nukreiptų teisinga linkme. <...> Yra visokiausių žmonių, kiekvienas nori būti svarbiausiu, gražiausiu, matomiausiu. Bet dažniausiai tie žmonės atvažiuoja į rinktinę ir supranta, kad turi paslinkti ego į antrą planą, kad būtų gerai visai komandai. Donatui tai ne visada pavykdavo.“Maža to, D. Motiejūnas konfliktinėmis situacijomis pasižymi ne tik Lietuvoje – daugelis turbūt prisimena garsiąją jo istoriją su Hjustono „Rockets“, kai po sunkios traumos atsigavęs ir ilgalaikės sutarties siekęs puolėjas susipyko su NBA klubu, liko be ilgalaikio susitarimo bei po mažiau nei metų atsidūrė už NBA ribų.Žinoma, nereikia pamiršti ir to, jog kitų konfliktų savo karjeroje yra turėjęs ir D. Adomaitis. Visgi visi jie turi vieną bendrą vardiklį – strategas pykstasi tik su aikštingu charakteriu pasižyminčiais krepšininkais.Tiek Simas Galdikas, su kuriuo D. Adomaitis kibirkščiavo Klaipėdoje, tiek Dominique‘as Suttonas, kuris stojo strategui skersai kelią Vilniuje, per savo karjerą užsitarnavo emocingų ir sunkiai suvaldomų žaidėjų įvaizdį, o tai, jog D. Adomaičio sprendimai šių žaidėjų atsisakyti buvo teisingi, rodo ir vėliau sekę rezultatai – „Neptūnas“ be S. Galdiko parbloškė „Lietuvos rytą“ pusfinalyje ir pateko į finalą, o „Rytas“ be D. Suttono prisikėlė ir žengė į ketvirtfinalį Europos taurėje, o jau po kelių savaičių dideliam amerikiečio apmaudui triumfavo ir KMT turnyre.Ar tik nebus taip, kad rūbinės vėžio, kaip D. Motiejūną įvardija kai kurie krepšininkai ar treneriai, atsikratęs D. Adomaitis į sėkmę nuvairuos ir Lietuvos rinktinę?
Paliktas atsišaudyti patsKol šalies krepšinio gerbėjai maišo su žemėmis Lietuvos rinktinės ir „Ryto“ trenerį, pasigendama žmonių, galinčių jį apginti, tvirtos pozicijos.Per pastaruosius kelerius metus vieninteliai, išreiškę palaikymą D. Adomaičiui, buvo jo vadovaujamų ekipų žaidėjai. Po jau minėto pralaimėjimo Graikijai trenerį gynė tiek M. Kalnietis, tiek Mindaugas Kuzminskas, o itin sunkaus sezono prie „Ryto“ vairo metu strategą užstojo ir Vilniaus komandos lietuviai, ir ypatingą atmosferą sostinės klube radęs ir šeimai ją prilyginęs baltarusis Artiomas Parachovskis.Visgi situacijoje, kurioje didelė dalis aistruolių renkasi palaikyti D. Motiejūno pusę, trūksta LKF vadovų įsikišimo. Neskaitant Mindaugo Špoko pareiškimo, jog D-Mo nekvietimas į rinktinę yra jos trenerio sprendimas, kurį palaiko ir federacija, nei jis, nei juo labiau milžinišką autoritetą turintis A. Sabonis nesiryžo užstoti iš visų pusių atakuojamo D. Adomaičio, kuris atsidūrė Lietuvos krepšiniui nebūdingoje situacijoje – iki tol visuose rinktinės trenerio ir žaidėjo konfliktuose didesnė dalis visuomenės kaltindavo ne strategą, o krepšininką – taip nutiko ir su Žydrūnu Ilgausku, padėjusiu „kryžių“ ant nacionalinės komandos po apsižodžiavimo su Vladu Garastu, tiek ir su Rimantu Kaukėnu, kuris į rinktinę atsisakė vykti tol, kol prie jos vairo stovėjo Antanas Sireika.Panaši situacija į tą, kuri nutiko rinktinėje, sezono metu buvo ir „Ryte“, kuriame apskritai sunku rasti, kas turėtų būti atsakingas už vyriausiojo komandos trenerio „gynybą“. Visą sezoną labiau į konfliktus su savais sirgaliais, nei į rūpinimąsi komanda dėmesį kreipę sostinės klubo vadovai tiek savo sprendimais, tiek jų nebuvimu neretai pastatydavo D. Adomaitį į labai nepatogias padėtis, iš kurių jam tekdavo suktis pačiam.Visgi galiausiai, sezonui jau pasibaigus, šakiškis buvo įvertintas už bent jau rezultatų prasme labai sėkmingą sezoną – sutartis su juo nebuvo nutraukta, o „Ryto“ vadovai išreiškė pasitikėjimą D. Adomaičiu, treniruosiančiu komandą ir kitąmet.Ar tokio paties verdikto strategas sulauks ir spalį, kuomet bus vertinami Lietuvos rinktinės rezultatai, ir ar tokiu atveju bent kiek atlyžtų šalies krepšinio gerbėjų širdys? Tai klausimas, į kurį atsakymą sužinosime tik po kelių mėnesių, tačiau nepanašu, kad bent jau artimiausiu metu menkai pagrįstas pyktis D. Adomaičio atžvilgiu imtų mažėti.