Net ir pralaimėjęs Šaras sulaukė plojimų: mane iš čia ištraukti bus labai sunku

Kauno „Žalgiriui“ nepavyko sukurti dar vieno stebuklo. Stambule perėmę ketvirtfinalio serijos namų aikštės pranašumą, kauniečiai savų sirgalių akivaizdoje nesugebėjo dar sykį paneigti prognozes ir krito prieš Stambulo „Fenerbahče“ ekipą 1-3.

Šįsyk Lietuvos ir Turkijos čempionai susirėmė nebe gynyba, o puolimu paremtame mūšyje. Jei ankstesniame mače abi komandos kartu sudėjus pelnė vos 123 taškus, tai šįsyk jų buvo net 179 – „Fenerbahče“ rungtynėse pataikė net 15/22 tritaškių ir triumfavo 99:80.

Būtent gynybą ir taktinių detalių neišpildymą po rungtynių labiausiai akcentavo „Žalgirio“ strategas Šarūnas Jasikevičius, sulaukęs plojimų tiek iš sirgalių, tiek iš spaudos konferencijų kambaryje susirinkusių žiniasklaidos atstovų.

„Sveikinu „Fenerbahče“. Jie šioje serijoje buvo geresni, turėjo daugiau tokių rungtynių patirties, – sakė Šaras. – Turėjome šansą seriją padaryti įdomesnę, tačiau surengėme vieną prasčiausių savo pasirodymų gynyboje ir sumokėjome už tai kainą.

Jeigu kalbėti apie visą seriją, kažkiek, aišku, joje „užsikabinome“, bet mano manymu, buvo galima užsikabinti labiau. Neišnaudojome savo šansų trečiose rungtynėse, žaidėme tikrai blogai, ypač puolime. „Fenerbahče“ tose rungtynėse patys nepataikė, tačiau tie patys metimai sugrįžo šiandien.

Tai yra tas vadinamasis vidurkių žaidimas – metimai anksčiau ar vėliau išlįs. Bet jeigu būtume privertę juos daugiau nervintis, tai nebūtų sumetę 15 tritaškių iš 22.

Labai didelė pralaimėjimo dalis tenka man, kadangi pirmose rungtynėse Kaune nesugebėjau žaidėjų įtikinti, kad reikia žaisti kantriau. Visi puolė būti didvyriais. Tą labai akcentavau, bet, ko gero, nepasirinkau teisingų žodžių ir „nepriėjau“ prie žaidėjų. Šiandien buvo gyvybės ir mirties rungtynės, bet vėl „nepriėjau“ prie savo žaidėjų, kadangi varžovams atakuojant tokiais procentais ir žaidžiant tokį fantastišką krepšinį, mes tikrai galime padaryti daugiau nei šešias pražangas per pirmąją rungtynių pusę. Galvodami apie save, prisisaugodami, mes tikrai neturime jokių šansų laimėti prieš „Fenerbahče“, ką ir parodė šios dienos rezultatas.

Serija palieka tokį labai keistą jausmą giliai širdyje. Žinant mūsų situaciją, Eurolygos sezonas mums buvo fantastiškas. Noriu padėkoti sirgaliams už tą didžiulį palaikymą. Žaidėjai tikrai jaučia tai – ir tie „sell-outai“, ir tas visas dėmesys yra labai fainas.

Komanda kovojo iki paskutinio momento, bet tam, kad nueitume iki finalinio ketverto, mums kažko pritrūko. Pagalvosime ir truputį pailsėję kibsime į darbus kovoje dėl Lietuvos krepšinio lygos titulo, kuris mums yra svarbiausias.“

– Ar galima padaryti kažką daugiau, kai varžovai šitaip pataiko?

– Pabrėžiu – šešios pražangos ir 49 praleisti taškai per pirmąją pusę yra absoliutus komandos neparuošimas.

– Vertinant visą seriją ir „Žalgirio“ stiprybes, kaip manote, ką „Fenerbahče“ labiausiai atėmė iš „Žalgirio“ ir ko labiausiai pasigedote?

– Pasigedau daug ko, tačiau žaidžia dvi komandos. Varžovas tikrai geras, tikrai patyręs. Jiems viena pergalė ar vienas pralaimėjimas nėra kažkas tokio. Ko gero, antrų rungtynių pergalė apsuko mums galvas.

– Prieš seriją sakėte, kad ji tiek jus, tiek žaidėjus padarys geresniais. Ar pavyko viską išspausti iš šios serijos?

– Aš jau pasakiau, kad mums nepavyko išspausti visko. Pasakiau, kad kažkiek „nepriėjau“ prie savo žaidėjų – tai yra faktas. Bet faktas ir tai, kad aš per šias dvi savaites tapau geresniu treneriu.

– Sakoma, kad blogiausi periodai parodo tikruosius komandos ir žaidėjų veidus. Kokių naujų dalykų pavyko atrasti savo auklėtinių žaidime?

– Nepavyko man atrasti. Jeigu sąžiningai, aš viską tą žinojau. Ateina nauji žaidėjai, tu renki apie juos informaciją – Grigonis, Walkupas, Thompsonas, Woltersas. Jie – aukščiausio lygio žmonės. Kad jie nenuleis rankų, buvo aišku ir taip. Stengiamės į savo programą kviestis tik tokius žmones. Tikrai labai smagu, kad jie stengiasi ir eina, bet šioje serijoje man truputį gaila.

Sakau, kartais sunku. Tie tritaškiai tikrai žudo. Bet tos šešios pražangos yra tikrai neatleistina. Šnekėjau su asistentais, sakau, kad esu vyriausiuoju treneriu trejus su puse metų. Mes kiekvieną savaitę mažiausiai vieną kartą darome pratimą, skirtą atlikti pražangas. Trejus su puse metų. Gal pratimą reikia keisti?

– Prieš metus, patekęs į finalo ketvertą, teigėte, kad praėjus metams šį jūsų nuopelną visi gali pamiršti ir imti maišyti jus su žemėmis. Visgi tie metai praėjo ir jūs vis dar esate mylimas ir palaikomas. Kiek jums džiugu tai matyti?

– Žiauriai faina. Žinau, kur esu, dėl to visą laiką pabrėžiu, kad mane iš čia ištraukti bus labai sunku. Reikės išspirti mane pro duris abiem kojomis, nebent bus kažkas tokio labai įspūdingo. Trenerio gyvenimas yra tikrai nelengvas ir aš tą per labai trumpą laiką jau supratau. Man, kaip jaunam treneriui, yra labai svarbus žmonių palaikymas.

Pirmiausia, aš šneku ne apie sirgalius, kurie nežino mūsų kasdienybės. Aš žinau, kas yra mano generalinis direktorius, treneriai, gydytojai. Jie visi man yra artimi žmonės. Aš po pralaimėjimų neateinu su didžiule šypsena, bet įprastai ateinu gerai nusiteikęs.

Sugrįžtame prie to, kad viską daro organizaciją. Treneris yra organizacijos dalis, o per šias dvi savaites žaidėme prieš kitą didelę organizaciją, kurios treneris toks šiaip sau, bet gerai (juokiasi). Žaidėjai nuostabūs. Aš jaučiau, kad galime sukurti dar vieną stebuklą.

– Kaip jums atrodo – kaip šiems nuostabiems žaidėjams ir šiaip sau treneriui seksis finalo ketverte?

– Sunku pasakyti. Jeigu „Fenerbahče“ atvažiuos į finalo ketvertą sveiki šimtu procentų, kas vėlgi buvo dar vienas faktorius, nes ir Vesely man neatrodė visiškai sveikas, ir Kaliničius iškrito, kuris jiems yra galbūt svarbiausias žaidėjas, dėl to, ką jis daro ir kiek skylių uždengia, ir ateis su žaidėjais, išsigydžiusiais traumas ir puikios formos, tai... Nors man sunku suprasti. Vakar galvojau, kad viena komanda laimės, o ji pralaimėjo 40 taškų skirtumu („Barcelona“ namie 68:102 nusileido Stambulo „Anadolu Efes“ – Alfa.lt). 

– Ką naujo per šią seriją sužinojote apie Željko Obradovičių?

– Nieko. Željko nieko nekeitė, prisitaikė prie įvairių situacijų. Vėlgi, aš pabrėžiu. Manęs visiškai nejaudina, ką paruošia Obradovičius. Didesnė yra tai, ką jis daro tuos pirmus devynis sezono mėnesius. Tą patį ir mes bandome daryti, bet sunku kažką padaryti. Kokie įgūdžiai yra komandos, kokie pamatai sustatyti. Nors šiandien bandėme prisitaikyti ir kaitaliojome gynybos sistemas.

Mes paprasčiausiai nesugebame padaryti pražangų. Nesuprantame, prieš ką mes ginamės. Didžiausia pamoka man, kaip treneriui, šiame sezone yra nepanikuoti ir nieko nekeisti. Yra kažkokios detalės, bet jeigu po kai kurių pralaimėjimų pradėsi abejoti savo sistema ir daromu darbu, tai iš viso neturėsi jokios sistemos.

Šiame sezone ko daugiausiai išmokau, tai eiti savo keliu ir nekreipti dėmesio į tai, kas darosi aplinkui, nes niekas negali suprasti, kas darosi viduje, jeigu nesi viduje.