R.Seibutis: mus peikia tie, kurie net nėra krepšinio žaidę

Vienas iš patyrusių rinktinės krepšininkų Renaldas Seibutis džiaugiasi treniruodamasis Palangoje, kadangi pats yra iš pajūrio ir gali skirti laiko šeimai. Krepšininkas yra optimistas ir teigia, kad kalbos apie rinktinės problemas yra išpūstas burbulas, o kritikai dažnai patys net nėra laikę krepšinio kamuolio rankose.

R. Seibutis DELFI pasakoja apie savo klubą Turkijoje , rinktinės treniruočių procesą bei jausmą, kai nacionalinę komandą kritikuoja visi, kas tik netingi.

- Esi patyręs žaidėjas, ar jau spėjai susibendrauti su jaunaisiais krepšininkais?

- Tai turi būti natūralus procesas, kiekvienais metais atsiranda naujų veidų, kažkada ir aš buvau jų vietoje, pirmą kartą žaidžiau rinktinėje ir man reikėjo prisitaikyti. Esame Lietuvos rinktinė, siekiame bendro tikslo ir čia kažkokių nepritapimų būti negali. Kol kas viskas yra gerai, yra geros darbinės nuotaikos, visi noriai dirba, stengiasi ir tai veda į priekį.

- Sakei, kad ši vasara tau buvo neįprasta, nes turėjai labai daug laisvo laiko. Kokios buvo tavo atostogos?

- Taip, pirma vasara, kai buvo tiek daug laiko ir pailsėti, ir pabūti su šeima, namuose. Specialiai niekur nekeliavom, nes visi metai buvo užsienyje ir pasiilgome namų ir Lietuvos pajūrio, nes esame iš pajūrio. Todėl visą laisvą laiką skyrėme buvimui kartu, kelionėms čia, aplankant draugus, pažįstamus ir artimuosius. Poilsis vyko ganėtinai produktyviai, tris savaites praleidau be krepšinio stengiantis išsigydyti visas mikrotraumas, kurios per daugelį metų yra įsisenėjusios. Ir reikėjo padirbėti ant kai kurių dalykų. Be to, rinktinė šiais metais šiek tiek vėliau pradėjo pasiruošimą, todėl turėjau šiek tiek daugiau laiko individualiai fiziškai pasiruošti, sustiprinti tas vietas, kurios kėlė rūpesčių.

- Ką labiausiai stengeisi sustiprinti?

- Tai buvo fizinis paruošimas, kadangi esu turėjęs rimtų traumų nugaros srityje, todėl pagrindinis dalykas, ką stengiausi stiprinti, buvo nugaros raumenys.

- Kalbant apie tavo klubinį sezoną, jis komandai baigėsi neįprastai anksti. Liūdnomis nuotaikomis išsiskirstėte?

- Visada liūdna, kai taip užbaigi sezoną, be to, iki atkrintamųjų varžybų turėjome gerą sezoną. Tai, kaip pabaigėme jį, neatspindi mūsų žaidimo iki tol ir kokius rezultatus turėjome, bet žinoma, svarbiausios varžybos yra atkrintamosios ir mums šiemet nepasisekė. Jausmas dvejopas, kai viskas iš pradžių atrodo sekasi neblogai. Bet niekas iš mūsų pradžioje daug ir nesitikėjo, kai komanda ateina iš antros lygos ir patenka į pirmą trejetuką reguliariajame sezone, tai nėra lengva. Bet rezultatai skaičiuojasi pabaigoje, o mums nepavyko sezono užbaigti gera nata.

- Klubas gavo kvietimą į Eurolyga. Ko tikitės iš kito sezono?

- Sunku pasakyti, nes sezonas neprasidėjo ir negaliu pasakyti, ar pabaigta komandos komplektacija. Tačiau manau, kad šiemet Eurolygoje ir Turkijos lygoje bus kitaip nusiteikiama žaidžiant prieš mūsų komandą. Manau, kad jeigu praeitais metais iki galo neįrodėme, kad galime būti gera komanda ir siekti aukštų rezultatų, šiemet tai padarysime.

- Ar tau patinka gyvenimas Turkijoje?

- Sąlygos žaidimo ir gyvenimo yra puikios. Prieš man išvykstant į šią komandą aš tik iš kalbų buvau girdėjęs, kad ten yra rimta organizacija su rimtais ketinimais ir ilgalaikėmis perspektyvomis, todėl ir pasirinkau šį klubą. Ten nuvykęs, pamačiau, kad tos kalbos ne iš piršto laužtos. Ten yra viskas, ko reikia: tau belieka ateiti į treniruotę, sportuoti, žaisti ir galvoti tik apie krepšinį. Viskas ten yra aukščiausiame lygyje, važiuojant ten net nesitikėjau, kad taip bus.

- Kokių prisiminimų liko iš žaidimo „Lietuvos ryte“?

- Kiekviena komanda, kurioje žaidžiau, palieka prisiminimų: jų yra ir gerų, ir blogų. Daug kas priklauso ir nuo to, kiek sėkmingi sezonai buvo. Kiekvieną komandą prisimenu nuoširdžiai, nes tuose klubuose įdėjau daug darbo ir palikau daug širdies. Galbūt toks žmogus esu, kad net per daug prisirišu.

- Ar prisimeni Vilniuje gimusią akciją su plakatais: „Seibuti, pavaryk“? Netrūksta tokio palaikymo Turkijoje?

- Žinoma, kad prisimenu (šypsosi). Turkijoje mes esame komanda, atėjusi iš antros lygos. Ilgas procesas yra pritraukti žiūrovą, kad jis ateitų į rungtynes. Negalime pasigirti žiūrovų kiekiu, kaip „Fenerbahce“, „Anadolu Efes“, „Bešiktaš“ ar „Karsiyaka“, bet jeigu ir toliau bus nuosekliai dirbama ta linkme, po kelių metų atsirinksime savo žiūrovą. Žinoma, kad kartais trūksta emocijų, nes esu emocionalus žaidėjas ir palaikymo niekada nebūna per daug, bet yra kaip yra, stengiamės išspausti maksimumą.

- Grįžtant prie rinktinės dabar labai daug kalbama apie problemas. Ar tau tai neatrodo išpūstas burbulas?

- Aš visada į viską žiūriu optimistiškai. Tos kalbos ir verkimai tikrai nepadės, niekas nuo to nepasikeis: ar kalbėsime daugiau, ar mažiau. Galbūt net mažiau kalbant būtų geriau. Tačiau tokia esame šalis, visi čia krepšinį supranta geriau nei patys krepšininkai (šypsosi – aut. pas.) Mes stengiamės į tai kuo mažiau reaguoti ir daryti tai, ką mokame.

- Sakoma, kad Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio ekspertų. Ar kartais nėra skaudu, kad rinktinę vertina visi, kas tik netingi?

- Vieni reaguoja vienaip, kiti – kitaip, visi esame skirtingi žmonės. Aš asmeniškai stengiuosi į tai nekreipti dėmesio, bet nepameluosiu sakydamas, kad pikta, kai tie, kurie nėra krepšinio normaliai žaidę ar net trečios lygos komandoje nebuvę gali komentuoti, bet tebūnie. Jeigu jie nuo to geriau jaučiasi, tegul. Mes žaidžiame už Lietuvą ir atiduodame visas jėgas, tik kartais pikta dėl to, kad to dažnai neįvertina. Žinoma, yra žmonių, kurie mus labai palaiko. O kartais sveika kritika yra gerai, ji turi būti, nes leidžia žmogui tobulėti. Tobulumui ribų nėra ir kiekvienas darome klaidų, tikrai nesakau, kad esame neliečiami ir gink Dieve mūsų negalima peikti ar kritikuoti. Bet kritika turi būti protinga ir pasverta, o mes turime atsižvelgti į žmonių, kurie supranta krepšinį, kritiką.