R.Šiškauskas apie perėjimą iš "Sakalų": "Lietuvos rytas" buvo šansas kilti aukštyn

Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipos ir šalies krepšinio legenda Ramūnas Šiškauskas puikiai pamena karjeros etapą sostinės komandoje.

1998 metais universalus puolėjas iš sostinės „Sakalų“ klubo persikėlė į „Lietuvos rytą“ ir čia rungtyniavo net šešis sezonus.

R.Šiškauskas padėjo sostinės komandai du kartus triumfuoti LKL čempionate, pasipuošti NEBL turnyro aukso medaliais, o pats iškovojo nemažai asmeninių titulų, du kartus buvo pripažintas naudingiausiu LKL sezono žaidėju.

Šiuo metu Lietuvos rinktinėje besidarbuojantis specialistas oficialiai „Lietuvos ryto“ svetainei bc.lrytas.lt papasakojo apie karjeros etapą Vilniaus ekipoje bei pažėrė patarimų perspektyviems žaidėjams, kurie gauna šansą įsitvirtinti šalies granduose.

- Kaip įvyko perėjimas iš „Sakalų“ komandos į „Lietuvos rytą“?

- Tai buvo seniai. Dabar visų smulkmenų neatsiminsiu, bet tai buvo gana keistas perėjimas. Vieni sakė, kad esu dar „Sakaluose“, kiti - kad jau „Lietuvos ryte“. Pats iki galo dar nežinojau, kas ir kaip. Paskui susitikau su amžiną atilsį Algimantu Ližaičiu, kuris tuo metu vadovavo komandai, ir sutarėme visas detales.

Man nekilo didelių abejonių, ar priimti pasiūlymą, nes klubas žaidė tarptautiniame turnyre, ne tik Lietuvoje. Tai buvo šansas tobulėti ir kilti aukštyn.

- Jau šeštose rungtynėse, atstovaujant „Lietuvos rytui“, į „Neptūno“ krepšį įmetėte 35 taškus. Kaip pavyko taip greitai pritapti Vilniaus komandoje?

- Neturėjau kažkokių sunkumų. Visi žaidėjai buvo draugiški, atmosfera gera, suburtas trenerių kolektyvas. Jau buvau profesionaliai žaidęs „Sakalų“ ekipoje t.y. neatėjęs iš žemesnio lygio, kad nežinočiau, kaip viskas vyksta. Tikrai nebuvo didelių problemų, kiekvienose rungtynėse stengiausi tobulėti.

- Sostinės ekipoje jums teko dirbti su ne vienu treneriu. Galbūt kažkurio patarimai įsiminė labiau?

- Kiekvienas treneris duoda kažką savo. Galbūt ne visose srityse, bet kažkurioje dalyje, elemente. Visi duoda savo idėjas ir stengiesi atsirinkti geriausias, kas tau labiausiai tinka. Tikrai iš kiekvieno buvo galima kažko pasisemti.

- Ar po treniruočių likdavote papildomai padirbėti?

- Be abejo. Kai būdavau jaunesnis, tikrai likdavau pamėtyti. Treniruočių metu galbūt kai kurie veteranai ir pasitaupydavo, tai - normalu. Kol esi jaunas, visur nori būti pirmas. Bėgi, šoki ir treniruotėje, ir po jos.

- Ką labiausiai pamenate iš karjeros etapo „Lietuvos ryte“?

- Aš, matyt, išskirčiau sezoną, kai žaidėme Suprolygos turnyre. Komandos milžinės Bolonijos „Kinder“, Atėnų „Panathinaikos“ ir visos Europos garsenybės. Žaidimas prieš žvaigždes mums tikrai buvo įsimintinas dalykas ir, aišku, visi į aikštę eidavome alkani, norėdami įrodyti, kad esame ne prastesni.Tas sezonas buvo įsimintinas dėl tų visų rungtynių su tokiomis komandomis.

- Ar išlaikėte ryšius su buvusiais ekipos draugais Vilniaus ekipoje?

- Susitikus su visais labai geranoriškai ir draugiškai pabendraujame. Andriumi Šležu, Andriumi Giedraičiu, Arvydu Macijausku, Robertu Javtoku... Tie santykiai tikrai išlikę geri. Galbūt nesikalbame kas antrą dieną, bet tikrai nesislapstome ir susitikę labai maloniai pabendraujame.

- 2003 metais pasirašėte naują trejų metų sutartį su „Lietuvos rytu“, bet jau po sezono persikėlėte į Trevizo komandą. Kodėl ir kaip tai nutiko?

- Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis atvejis mano karjeroje. Tai - profesionalus sportas. Kad ir kaip būtų gerai toje komandoje, bet krepšininkai, ar patys norėdami išbandyti save kitur, ar gavę geresnius pasiūlymus, migruoja.

Tai - normalu. Praleidau nemažai metų „Lietuvos ryte“ ir norėjau išbandyti jėgas Eurolygoje bei pakeisti aplinką. Troškau dar labiau tobulėti su naujais treneriais, žaidėjais. Todėl ir buvo priimtas toks sprendimas.

- Ką patartumėte perspektyviems krepšininkams, kurie sulaukia šanso pajėgioje ekipoje?

- Pasakysiu bendrai, neišskiriant, ar žaidėjas pereina į „Lietuvos rytą“, ar kitą komandą.

Pirmiausia - noras bei užsispyrimas. Daugelis krepšininkų turėtų suprasti, kad perėjus į aukšto lygio komandą iš karto negausi žaisti po 20-30 minučių.

Net ir nesulaukus daug laiko aikštėje toliau dirbti treniruočių metu bei strategui bandyti įrodyti, kad esi vertas žaisti rungtynėse. Siekti tobulėti ir eiti pirmyn. Daug dirbti ir tikrai treneris tai pastebės, nereikia iš karto nukabinti nosies.