Rinktinės vairo taip ir neperėmęs Kurtinaitis: žaidėjai yra kareiviai, jie turi žaisti, o ne savo sąlygas kelti

Vienas tituluočiausių visų laikų Lietuvos krepšininkų Rimas Kurtinaitis savo trofėjų lentynos pildyti nenustojo ir tapęs treneriu.

Seulo olimpinis čempionas ir Barselonos bei Atlantos žaidynių bronzos medalininkas net tris kartus iškovojo Europos taurę (su Vilniaus „Lietuvos rytu“ ir Maskvos srities „Chimki“), taip pat du sykius tapo LKL čempionu bei LKF taurės laimėtoju. Prie viso to dar galima pridėti BBL ir VTB lygų auksą, rašo Krepšinis.lt.

Tačiau patyręs strategas taip niekada nebuvo prileistas prie Lietuvos vyrų rinktinės vairo. 2007-2009 metais Kurtis asistavo Ramūnui Butautui, kai lietuviai nuskynė Europos pirmenybių bronzą ir kol kas paskutinį kartą istorijoje pateko į olimpinių žaidynių pusfinalį (Pekine).

Šiuo metu be darbo esantis R. Kurtinaitis neslepia, kad vadovauti nacionalinei šalies komandai norėjo, bet tai pats negalėjo, tai nebuvo pageidaujamas.

„Nelabai noriu šios temos plėtoti, yra visokių povandeninių dalykų. Bet iš esmės, kai dirbau su „Chimki“ Eurolygoje, nemačiau galimybių. Kaip dabar neblogai pasakė ir Šarūnas Jasikevičius, kad kai dirbi, turi šimtu procentų susikoncentruoti į tai. Negali, kaip jau esu ne kartą minėjęs, tuo pačiu metu vairuoti mašiną ir užsiimti seksu, nes nei čia, nei čia tai gerai nepavyks“, – „Delfi TV“ laidoje „Krepšinio zona“ dėstė 61-erių metų specialistas.

Nors jo pavardė nuolat šmėžavo tarp pagrindinių kandidatų, Rimą vis kas nors aplenkdavo: Kęstutis Kemzūra, Jonas Kazlauskas, Dainius Adomaitis, Darius Maskoliūnas, o dabar - Kazys Maksvytis.

„Dabar būčiau galvojęs, bet na, ką, paskyrė Kazį. Jis – geras treneris. Pažiūrėsime, kaip jam seksis. Jeigu kažkada kažkas man dar siūlys, tada ir kalbėsime.

Kai Vydą Gedvilą išrinko, jis man paskambino ir pasiūlė keletą pozicijų, kuriose aš galėčiau dirbti federacijoje. Nepriėmiau tų pasiūlymų ir pasakiau, kad yra vienas toks variantas: jeigu kitą kadenciją mane išrinks prezidentu, tada save pasiskirsiu rinktinės treneriu. Tai vienas yra toks kelias“, – juokavo 1989-ųjų NBA „Snaiperio“ konkurso dalyvis.

Komentuodamas kalbas, kad užtarimo veikiausiai nesulaukė ir iš žaidėjų pusės, R. Kurtinaitis tokį argumentą suknežino į šipulius.

„Žaidėjai yra kareiviai, jie turi žaisti, o ne savo sąlygas kelti. Jie neturi teisės suabejoti trenerio sprendimais. Pats tapęs treneriu ir prisiminęs, kokius sprendimus priimdavo Aleksandras Gomelskis, pastebiu, kad elgiuosi kardinaliai kitaip. Bet mes laimėjome Seulo olimpines žaidynes, nes net negalvojome, kad galime prieštarauti. Ateidavai ir darydavai savo darbą.

O dabar kažkas patogus, kažkas nepatogus. Vienas treneris geresnis, nes yra didesnis draugas ir su juo gali kartu išgerti. Tuomet ir prasideda kalbos, kad Kurtinaitis vienoks, o Petrauskas – kitoks. Tai – ne tema, ne tema visiškai. Aš manau, kad toks požiūris – neprofesionalus. Tu privalai ateiti į rinktinę ir aukotis už dyką. Mes tai darėme nuo 1990 metų. Nors čia neuždirbi pinigų, privalai Lietuvai atiduoti viską, ką gali, nes Lietuva tau davė tai, kas dabar esi“, – tvirtino jis.

Svarstydamas, kodėl jau aštuonerius metus Lietuvos rinktinė nebepatenka tarp prizininkių, R. Kurtinaitis to pernelyg nesureikšmino.

„Sunku spręsti apie klaidas ar priežastis. Paprasčiausiai nelaimėjome, nors buvome kažkur šalia. Gal visai neblogai žaidėme, kai vadovavo Dainius Adomaitis – tiek pasaulio, tiek Europos čempionate.

Bet nėra taip viskas blogai. Manau, kad turime problemėlių su FIBA sistema, kuri įterpė tuos langus. Dabar geriausi šalies krepšininkai, kurie žaidžia stipriausiuose klubuose, negali dalyvauti atrankos varžybose. Aišku, tai duoda šansą atsiskleisti kitiems žaidėjams. Tačiau visa tai nublanksta, nes mums visada įdomu žiūrėti į geriausius – juk, pavyzdžiui, ir UEFA Čempionų lygoje įdomiausia stebėti PSG ir „Real“ ar „Barcelonos“ tarpusavio rungtynes.

Antra, yra sunku pasiruošti, kai žaidėjai grįžta vasarą ir per kokias dvi savaites turi spėti pasirengti turnyrui. Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas NBA lygoje apskritai žaidžia praktiškai iki birželio. Nėra paprasta – ne neįmanoma, bet sunku – jiems iškart grįžti ir prisijungti prie rinktinės. Pats buvau sportininkas ir žinau, kaip yra, kai vasaros neturi – gal kokių dešimt jų praradau per visus čempionatus“, – pasakojo Lietuvos krepšinio legenda.

Jo kritikos sulaukė dažnai LKF valdžios labai atsargiai rinktinei keliama kartelė, kuri šiemet pagaliau vėl buvo paaukštinta.

„Manau, kad visiškai neteisinga, jei bet kokiai Lietuvos rinktinei keliamas tikslas nėra 1-4 vietos. Kai grįžta su 6, 8 ar 10 vieta, tai... Gerai yra pasakęs Vladas Garastas, kad jeigu nori pasiekti minimalų uždavinį, turi jį kelti maksimalų.

Jei prieš važiuojant į Europos čempionatą praneši, kad ir 8 vieta bus gerai, tai užimsi dešimtą, nes nei nebus nei spaudimo, nei motyvacijos. Juk profesionalus sportas apskritai yra paties savęs prievartavimas kiekvieną dieną – ir su maistu, ir su gėrimais, ir su miegu, ir su visu režimu.

Sveikintinas dabartinis LKF sprendimas. Užimsime ar ne vieną iš pirmų keturių vietų, bent žinome, ko mes siekiame. O apie tai, ar treneris bei žaidėjai geri, galėsime diskutuoti paskui“, – aiškino Kurtis.