Skaudžiausia "Žalgirio" nesėkmė apnuogino problemas: sustojęs augimas ir vingiuotas kelias priešakyje

Septintą kartą šiame sezone visus rungtynių bilietus iššlavę ir sausakimšai Nemuno salos areną užpildę Kauno „Žalgirio“ gerbėjai laukė pirmosios savo mylimos komandos pergalės 2019-aisiais.

Šiam laukimui buvo pagrindo – nepaisant to, kad „Žalgiris“ prieš susitikimą turnyrinėje lentelėje rikiavosi net penkiais laipteliais žemiau už Stambulo „Anadolu Efes“, būtent kauniečiai buvo laikomi rungtynių favoritais. Viltims iškovoti pergalę akstino neabejotinai davė ir komandų tarpusavio rungtynių istorija – kauniečiai triumfavo trijuose paskutiniuose ekipų mūšiuose, o tą darė vidutiniškai 12,7 taško skirtumu, rašo Alfa.lt.

Vis dėlto „Žalgirio“ arenos tribūnose įsitaisę 14 738 žaliai-balti aistruoliai žvarbų antradienio vakarą išvydo ne šeimininkų pergalę, o prieš kelerius metus Kaune neretai pasikartojusį vaizdą – beviltišką „Žalgirio“ žaidimą ir ginklų sudėjimą iki rungtynių pabaigos likus dar beveik visam ketvirtajam kėliniui.

Šaras atpratino nuo triuškinamų nesėkmių

Kauniečiai jau buvo atpratę nuo prošvaisčių neturinčių „Žalgirio“ žaidėjų vaizdo – šiame sezone namie Lietuvos čempionai dar iki vakarykščio pralaimėjimo buvo suklupę šešis kartus, tačiau visos šios nesėkmės patirtos po intensyvios ir visas arba beveik visas 40 minučių trukusios kovos.

Šeši „Žalgirio“ pralaimėjimai namie buvo patirti vidutiniu vos 5,8 taško skirtumu, o vieninteliame mače, kuriame kauniečių deficitas buvo dviženklis (79:90 prieš Madrido „Real“), „Žalgiris“ kurį laiką pats pirmavo dviejų skaitmenų skirtumu ir buvo vis dar buvo priekyje praktiškai įpusėjus ketvirtajam kėliniui.

Vakar nieko panašaus į intrigą „Žalgirio“ arenoje nebuvo – „Anadolu Efes“ dar antrajame kėlinyje į priekį nurūko 16 taškų skirtumu, o per likusias 22 rungtynių minutes kauniečiai vienženkliu skirtumu atsiliko vos 24 sekundes – svečiams iš Stambulo praktiškai nebereikėjo žvalgytis per petį.

Nuo 2016-ųjų sausio, kuomet „Žalgirio“ vairą perėmė Šarūnas Jasikevičius, Kauno komanda skaudesnius antausius gavo tik pačiame pirmajame Šaro sezone, kuomet dar šviežiam vyriausiajam treneriui teko kliautis Gintaro Krapiko palikimu – ne jo paties rinkta sudėtimi ir dviem triuškinamomis nesėkmėmis prasidėjusiu „Top 16“ etapu.

Iš karto sustyguoti ekipos žaidimo nespėjęs keturiskart Eurolygos čempionas gavo dvi rusiškas pamokas – iš pradžių „Žalgirį“ Maskvos priemiestyje nokautavo dar Rimo Kurtinaičio treniruotas „Chimki“ klubas (80:111), o po savaitės namie kauniečiams nepavyko atlaikyti ir pajėgiausios Rusijos komandos – Maskvos CSKA – atakų škvalo (59:94).

Vis dėlto nuo 2016-2017 m. sezono pasikeitus Eurolygos formatui ir komandų skaičiui sumažėjus iki 16, aistruoliai stebėdami „Žalgirio“ rungtynes praktiškai pamiršo beviltiškumo jausmą – per beveik trejus metus kauniečiai nė karto nepralaimėjo didesniu nei 21 taško skirtumu, o bent dviem dešimtimis taškų varžovai juos per 82 rungtynes (iki vakarykščio mačo) pranoko vos tris kartus.

Dabartinę „Žalgirio“ padėtį galima laikyti apskritai bene sudėtingiausia per pastarųjų trejų metų „Šaro laikotarpį“ – bent tris pralaimėjimus iš eilės Eurolygoje Lietuvos čempionai patyrė vos ketvirtą kartą (antrą kartą – šiemet), o pridėjus dar ir ekipą krečiantį traumų virusą, pagrindo nerimauti dėl galimybių antrus metus paeiliui žengti į turnyro ketvirtfinalį tikrai yra.

Fortūna pagaliau nusisuko

Traumų tema apskritai yra tapusi pagrindine pastarojo mėnesio Š. Jasikevičiaus spaudos konferencijose. Kone visi stratego pasikalbėjimai su žurnalistais prasideda arba baigiasi kalbomis apie nežaisiančius arba „po klaustuku“ esančius krepšininkus – nuo gruodžio pradžios net penki žalgiriečiai susidūrė su didesnėmis ar mažesnėmis sveikatos problemomis.

Kalbos apie traumuotus žaidėjus „Žalgirio“ nepaliks dar kurį laiką – rimtesnius sužeidimus patyrę Leo Westermannas ir Antanas Kavaliauskas į aikštę geriausiu atveju grįš antroje vasario pusėje. Vis dėlto ne mažiau svarbi šių nenumatytų aplinkybių pasekmė yra gerokai sujauktas Š. Jasikevičiaus treniruočių procesas, dėl kurio kenčia ne tik atskiri žaidėjai, bet ir visa išgirtoji komandos sistema.

Per pirmuosius du savo pilnus sezonus „Žalgirio“ vairininko kėdėje Šaras įtikino aplinkinius savo plano veikimu, tačiau tą jam padaryti padėjo ir sėkmė – jei šiemet sudėjus pagrindinės sudėties žaidėjų dėl traumų praleistas rungtynes jų gautume jau 18, tai pernai tokių per visą sezoną buvo vos 5, o užpernai Lietuvos čempionai beveik visą sezoną sugebėjo išvengti net menkiausių traumelių – pirmuoju ir vieninteliu rungtynes praleidusiu žaidėju priešpaskutiniame sezono ture tapo A. Kavaliauskas.

Toks traumų išvengimas užtikrino nenutrūkstamą komandos augimą, kurį 2016-2017 m. sezone vainikavo užsimezgusi kova dėl patekimo į ketvirtfinalį, o pernai – ne tik pasiektos atkrintamosios, bet ir žygis iki pat finalo ketverto.

Augimą stabdančios negandos

Šiųmetinį sezoną „Žalgirio“ sirgaliai pasitiko su kaip niekad didelėmis viltimis, tačiau kai atrodė, jog komanda ima vaduotis iš rudenį ją kausčiusių nesėkmių, kauniečius užpuolusios traumos ėmė kapoti per pačias skaudžiausias vietas – iš pradžių iš rikiuotės išvedė žaidimo pojūtį po truputį bandžiusį atgauti Paulių Jankūną, o vėliau nuo komandos atkirto ir tris puikią sportinę formą įgijusius žaidėjus – Nate‘ą Woltersą, A. Kavaliauską ir L. Westermanną.

Ką reiškia kelios praleistos savaitės Šaro sistemos mokykloje, geriausiai iliustruoja pagrindinio „Žalgirio“ atakų generolo N. Wolterso pavyzdys. Užtikrintai taškus rinkęs, tačiau žaidimo organizavimo atžvilgiu tik pamažu įsivažiavęs amerikietis dėl patemptos čiurnos gruodį nežaidė trejose rungtynėse, o grįžęs kol kas primena tik savo paties šešėlį – renka tik po 5 taškus (iki traumos – po 14,3), atlieka po 2 rezultatyvius perdavimus (iki traumos – po 5,6) ir renka po 6 naudingumo balus (iki traumos – po 15,5).

Nors N. Woltersas iki šiol jaučia čiurnos patempimo padarinius, išplėstinėje statistikoje aiškiai matosi ir amerikiečio „praleistų“ savaičių poveikis – jei iki tol įžaidėjas buvo vienas didžiausią teigiamą įtaką „Žalgirio“ žaidimo darančių krepšininkų, o su juo aikštėje „Overbasket“ duomenimis kauniečiai per rungtynes susikraudavo 4,8 taško pranašumą, tai N. Woltersui grįžus po traumos ši statistika drastiškai smuko – amerikiečiui diriguojant „Žalgirio“ žaidimui, varžovai pelno net 8 taškais daugiau nei Lietuvos čempionai.

N. Woltersui grįžus po traumos, gerokai suprastėjo ir „Žalgirio“ žaidimas vertinant puolimo ir gynybos reitingus – jei prieš traumą su N. Woltersu aikštėje kauniečiai per 100 atakų įmesdavo po 100,5 taško, o praleisdavo po 98,5, tai per paskutines trejas rungtynes, kuomet amerikietis grįžo po trims savaitėms jį iš rikiuotės išvedusios traumos, „Žalgiris“ per 100 atakų jau renka vos po 79 taškus, o praleidžia – po 95,3.

Nors tai – tik skaičiai, jie geriausiai iliustruoja tai, kaip sunku yra iš naujo įsilieti į lyg gyvas organizmas veikiantį Šaro komandos mechanizmą. Kruopščiai savo kūrinį nuo sezono pradžios dėliojęs strategas netenka vis kitų to mechanizmo sraigtelių, kuriuos grąžinti atgal į sistemą nėra taip jau paprasta – komandos draugai net ir per trumpą laiką gali atprasti rungtyniauti su tam tikrais žaidėjais arba primiršti vienas kito stipriausias vietas.

O sunkiausia, be abejo, įžaidėjams. Kol geriausiai Š. Jasikevičiaus schemose besijaučiantis L. Westermannas gydosi traumą, o tik prieš kelis mėnesius Europos krepšinio pirmą kartą paragavęs Derrickas Waltonas vis pasimeta sudėtinguose „Žalgirio“ stratego sugalvotuose manevruose, pagrindinis komandos generolas turi iš naujo įsilieti į sistemą ir tikėtis, kad sugebės sugrįžti bent jau į prieštrauminę savo formą.

Tvarkaraštis ir istorija – nepalankūs žalgiriečiams

Optimizmo šiuo itin sunkiu laikotarpiu neprideda ir žvilgsniai į gąsdinantį Eurolygos tvarkaraštį. Jei gruodį žalgiriečiai galėjo džiaugtis, jog komandą užklupus traumoms ją gelbsti gana nesunkūs varžovai – žalgiriečiai pirmąjį ratą rungtynėmis su tokiomis komandomis kaip Miuncheno „Bayern“, Stambulo „Daruššafaka“, Tel Avivo „Maccabi“ ir Las Palmaso „Gran Canaria Herbalife“, tai antrojo rato pradžios tvarkaraštis primena tikrą minų lauką.

„Žalgiris“ jau sužaidė su dviem pirmojo Eurolygos ketverto komandomis – CSKA ir „Anadolu Efes“, o rytoj mėgins kibti į atlapus ir absoliučiai turnyro lyderei „Fenerbahče“. Ne ką lengvesni iššūkiai laukia ir ateinančiomis savaitėmis, kai iš pradžių kauniečiai savoje arenoje priims desperatiškai grįžti į pirmąjį aštuonetą bandančią Atėnų „Panathinaikos“ ekipą, o vėliau keliaus į tris žūtbūtines ir itin sunkias išvykas – jų laukia akistatos su Milano „AX Armani Exchange“, „Chimki“ ir „Barcelonos“ komandomis.

Žvelgiant į pastarųjų dviejų sezonų istoriją, su 7 pergalėmis po 17 rungtynių liekantis „Žalgiris“ turėtų taikytis į mažiausiai 9 pergales per likusius 13 turų.

Būtent 16 pergalių surinkusios komandos pastaruosius du sezonus (po to, kai pasikeitė Eurolygos formatas) užimdavo 8-ąją vietą reguliariajame sezone – užpernai tą padarė „Daruššafaka“, dėl geresnio tarpusavio santykio aplenkusi tiek pat laimėjimų pasiekusią Belgrado „Crvena zvezda“, o pernai 16 pergalių paskutinį bilietą į atkrintamąsias garantavo „Chimki“ klubui.

Vilčių užsikabinti už ketvirtfinalio traukinio „Žalgiriui“ prideda tai, kaip kol kas klostosi šis Eurolygos sezonas – dėl bilietų į atkrintamąsias, panašu, kovos net 14 komandų, o gerokai išaugusi konkurencija turėtų kiek nuleisti kartelę – realu, kad į ketvirtfinalį pateks ir 15, o galbūt net ir 14, pergalių surinkusios komandos.

Siekti pergalių komandai bandys padėti ir vos prieš porą dienų į Kauną atvykęs naujokas Deonas Thompsonas. Vis dėlto jo taip pat laukia painios „Žalgirio“ sistemos iššūkiai – nors aukštaūgiams ją perkąsti būna gerokai lengviau, iškart į ugnį metamam amerikiečiui neabejotinai reikės laiko apsiprasti su gerokai aukštesnio lygio krepšiniu (prieš tai D. Thompsonas žaidė tik Ispanijos pirmenybėse rungtyniaujančioje Burgoso komandoje).

Tad nors naujasis „Žalgirio“ ginklas mėgins bent iš dalies kompensuoti traumuoto A. Kavaliausko ir vis neatsigaunančio P. Jankūno nuostolius, didžiausias krūvis vis tiek turėtų tekti ir iki šiol komandos vežimą tempusiems garvežiams.

Net ir manant, jog ketvirtfinaliui pakaks mažesnio laimėjimų skaičiaus nei ankstesniais metais, 7 ar 8 pergalės per likusius turus bus nežmoniškai sudėtingas uždavinys dabartiniam „Žalgiriui“ – nukamuotam traumų, su sustojusiu sistemos progresu ir kiek pamestu identitetu. Gali būti, kad jau per artimiausias savaites paaiškės šio sezono Kauno komandos likimas Eurolygoje.