V.Ginevičius: "Jaunieji žalgiriečiai noriai dedasi mano patarimus į galvą"

Vidas Ginevičius beveik dešimtmetį praleido vilkėdamas Kauno „Žalgirio“ marškinėlius. Karjeros zenite organizavęs „Žalgirio“ pagrindinės komandos bei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės atakas, šiemet aikštelės generolas savo patirtimi dalijasi su jaunaisiais „Žalgiris-2“ žaidėjais.

Net penkiolika karjeros sezonų rungtyniavęs gimtinėje V.Ginevičius džiaugiasi ramiu gyvenimu Lietuvoje. Čia daugiau laiko tenka ir šeimai, ir laisvalaikiui.

Patyręs įžaidėjas dar neįsivaizduoja savęs be krepšinio batelių, o tarpsezoniu neapsieina ir be dantytos futbolo avalynės. Pasibaigus Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) reguliariajame sezonui ilgametis „Žalgirio“ krepšininkas maloniai ir nuoširdžiai dalijosi savo mintimis prie puodelio kavos.

Į krepšinį – per ašaras

- Kas jus įkvėpė tapti krepšininku? Galbūt vaikystėje turėjote visai kitokių svajonių?
- Kiek atsimenu savo vaikystę, nelabai tų svajonių ir buvo... Brolis mane, septynerių ar aštuonerių metų vaiką, vos ne „per ašaras“ nuvedė į krepšinio treniruotę. Nuo to viskas ir prasidėjo.

- Kaip klostėsi jūsų karjera iki „Žalgirio“? Kokios jaunimo lygos gyvavo jums augant?
- Žaisdavome prieš sporto mokyklas iš visos Lietuvos. Pamenu, baigdami sporto mokyklą, iškovojome lygos čempionų titulą. Vėliau du sezonus teko atstovauti Jonavos „Statybai“, o tuomet šis klubas buvo sujungtas su „Žalgirio“ dubleriais.

- Didžiąją karjeros dalį praleidote Lietuvoje, o po gastrolių užsienyje 2009 m. vasarą netgi nepasirašęs jokio kontrakto, vėl grįžote į Lietuvą. Tiesiog nepajėgėte numaldyti šeimos bei gimtinės ilgesio?
- Iš tiesų, visuomet norisi žaisti Lietuvoje. Gaila, tačiau ne visuomet pavyksta susitarti su gimtosios šalies komandomis. Prieš grįždamas į Lietuvą 2009 m., rungtyniavau Rusijos glūdumoje – Vladivostoke. Vargindavo ilgos kelionės į rungtynes, be to, beveik dvejus metus negalėjau stebėti, kaip auga mano sūnus Arnas.

Dėl didžiulės „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ tarpusavio konkurencijos, kilo daug abejonių svarstant sostinės ekipos pasiūlymą. Galiausiai supratau, kad tai tiesiog yra mano darbas, tad spalio pabaigoje nusprendžiau prisijungti prie „Lietuvos ryto“ komandos.

- Jums taip pat teko ginti Lietuvos garbę nacionalinėje rinktinėje. Daugelis krepšininkų sutaria, jog emocijos, patiriamos ginant Lietuvos rinktinės garbę, nuo bet kokios klubinės patirties skiriasi it diena ir naktis. Kiek pritariate šiai nuomonei?
- Na, tokio ryškaus skirtumo galbūt ir nėra, tačiau atstovauti Lietuvai nacionalinėje rinktinėje tikrai yra didžiulė garbė. Ten juk suvažiuoja geriausi šalies krepšininkai iš įvairiausių pasaulio klubų, kurie, negaudami jokio atlyginimo,  paaukoja savo vasaros poilsį vardan Lietuvos. Būti ten – išties nerealus jausmas. Ypatingai žaisti olimpinėse žaidynėse.

NKL – naujų talentų kalykla

- Praėjusiame sezone žaisdamas  Kėdainių „Nevėžyje“ parodėte, jog dar tikrai turite parako ir stabiliai rungtyniavote LKL. Kaip nusprendėte sudėti ginklus stipriausioje Lietuvos krepšinio lygoje ir persikelti į jaunųjų žalgiriečių kolektyvą?
- Nusprendžiau, jog gana kelionių po Lietuvą ir pasaulį. Paprasčiausiai, norėjosi gyvenime šiek tiek daugiau ramybės. Be to, šiuo metu LKL komandos yra komplektuojamos labai vėlai, o „Žalgiris-2“ savo pasiūlymą pateikė dar birželį ir užtikrino puikias sąlygas, todėl, daug negalvodamas, priėmiau šį pasiūlymą.

- Nacionalinė krepšinio lyga garsėja kaip tiltas į LKL perspektyviausiems Lietuvos krepšininkams. Nors „Žalgiris-2“ tikrai ne ta komanda, kurioje apstu legionierių, pačioje lygoje jų pradeda rastis vis daugiau. Nemanote, kad užsieniečiai gali užgožti jaunuosius Lietuvos krepšininkus bei pristabdyti jų tobulėjimą? 
- Iš tiesų, geriausi šios lygos žaidėjai dažnai gauna progą pasireikšti LKL. Tiesa, yra buvę atvejų, kuomet NKL žaidėjas nesugeba prisitaikyti prie aukštesnio kalibro krepšinio bei yra privertas grįžti atgal į Nacionalinę krepšinio lygą. Taigi krepšininkams progų pasireikšti tikrai netrūksta, tačiau tuomet jau jiems patiems tenka „kabintis“ į atsivėrusias galimybes.

- Kalbant apskritai, legionieriai į komandos žaidimą įneša kažką naujo. Kuriuos krepšininkus įvardintumėte kaip geriausius užsieniečius, su kuriais yra tekę žaisti?
- „Žalgiryje“ teko žaisti su puikiu amerikiečiu, Steve‘u Woodberry, kuris dar buvo ir labai protingas. Taip pat rungtyniavau su NBA legenda Robertu Packu. Jis buvo nerealus tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Vienintelis šio krepšininko minusiukas buvo dažnos techninės pražangos už ginčus su arbitrais. Tačiau kalbant apskritai, jis buvo nuostabus žaidėjas ir žmogus.

- Per ilgą savo karjerą esate iškentęs ne vieną „šaltą dušą“ bei įmetęs daugybę pergalingų metimų. Kaip jaunieji „Žalgirio“ gynėjai priima jūsų pamokas?
- Net pačiam keista, tačiau jie tikrai klauso ir rodo didžiulį norą. Per rungtynes visko nutinka, būna ir užrėkiu ant jų, tačiau tai dėl užplūdusių emocijų… Po rungtynių prieini, atsiprašai… O šiaip jaunuoliai tikrai noriai dedasi mano patarimus į galvą.

- Šį sezoną, rungtyniaujant jauniausioje lygos ekipoje, daugeliui žaidėjų netgi tiktumėte į tėvus. Galbūt retkarčiais tenka atlikti ir tikrą tėviškąją pareigą – dalyti jaunuoliams patarimus ir už aikštelės ribų?
- (Juokiasi) Užtenka man ir savo sūnaus. Šituos dalykus palieku spręsti jiems patiems ir nesikišu į komandos draugų asmeninį gyvenimą.

Namų ūkis, šeima, laisvalaikis ir karjeros horizontai

- Nuo 2001 m., kuomet jus išrinko labiausiai patobulėjusiu LKL žaidėju, buvote ne vienos svarbios „Žalgirio“ pergalės kalvis. O namų ūkyje, ar dažnai tenka darbuotis plaktuku?
- Sunku dažnai imtis namų ūkio darbų, kai apskritai retai būni namuose. Aišku, nutinka, visko pasitaiko, bet plaktuku naudojuosi tik retsykiais.

- „Žalgiris“ neseniai tapo ne tik krepšinio, bet ir futbolo klubu. Galbūt, paliekant oranžinį kamuolį nuošalyje, esate futbolo ekspertas ar ištikimas kurios nors ekipos sirgalius?
- Iš tikrųjų, futbolui nesijaučiu svetimas. Sezonui pasibaigus, dažnai pats išbėgu ant žaliosios vejos. Be to, aktyviai stebiu Čempionų lygą, o pasaulio bei Europos čempionatuose taip pat nepraleidžiu praktiškai nė vienerių rungtynių.

- Žaisdamas krepšinį jūs – atakų organizatorius bei aikštelės generolas. Tikriausiai panašaus vaidmens tenka imtis ir draugų rate, šeimoje?
- (Šypsosi) Ne, tikrai šeimoje nėra taip, kad aš trenkčiau kumščiu į stalą ir viskas būtų nuspręsta. Kompanijoje taip pat nesistengiu vadovauti paradui.

- O jūsų sūnus Arnas į tėvą panašus ne tik išvaizda, bet ir charakteriu?
- Manau, kad taip. Tiksliai nepamenu, koks aš buvau tokio amžiaus, bet aplinkiniai mumyse įžvelgia daug panašumų.

- Po šitiek sezonų profesionalaus krepšinio, veikiausiai jau ne už kalnų metas, kai jums teks pakabinti sportbačius ant vinies bei į aikštelę pažvelgti kiek kitokiu kampu. Stengiatės vyti tokias mintis šalin, o galbūt jau įsivaizduojate save karjeros finišo tiesiojoje?
- Jeigu atvirai, dar neįsivaizduoju. Sau pasakiau, kad kol „turėsiu sveikatos“, kol „laikys kojos“... kodėl gi nebėgioti?

- Galbūt galvojate apie grįžimą į aukštesnę lygą?
- Kol kas jaučiuosi puikiai ir visuomet svarstau gaunamus pasiūlymus. Jeigu didžiosios traumos aplenks,  neatmetu galimybės grįžti į aukštesnį lygį.