30-mečio sulaukęs L.Jamesas: NBA – per daug savanaudžių ir nemąstančių žaidėjų

Antradienį, priešpaskutinę metų dieną, gruodžio 30-tąją, NBA lygos superžvaigždei LeBronui Jamesui sukanka 30 metų. Jubiliejaus proga „Bleacherreport“ žurnalistai bendravo su 203 cm ūgio krepšininku, kuris atsakė į daugybę klausimų.

Būdamas 17 metų L. Jamesas pirmą kartą papuošė „Sports Illustrated“ viršelį, o dar po aštuonerių metų pirmą kartą tapo naudingiausiu NBA lygos krepšininku (MVP). Po ketverių metų į Klivlandą vėl sugrįžęs „Karalius“ gali pasigirti keturiais reguliaraus sezono MVP apdovanojimais bei dukart tapo NBA čempionu, rašo DELFI.

Tuo metu amerikiečio statistiniai rodikliai prilygsta geriausiems visų laikų žaidėjams.

– Kokia jums yra 30-mečio reikšmė?

– Tai – naujas etapas mano gyvenime. Galvojimas apie savo auklėjimą bei kartas nežinojimas, ar išvysiu kitą dieną. Tu girdi statistiką visą laiką. Ten, kur aš užaugau, žmonės ne visada peržengia 21-erių metų ribą. Galiu pasakyti, kad gyvenime darau tai, ką ir noriu daryti: žaidžiu krepšinį ir džiaugiuosi tą darydamas būdamas 30 metų.

– Kai augote, ką galvojote apie buvimą 30-ies?

– Tiesą sakant, apie tai per daug nemąsčiau, nes, kai aš buvau jaunesnis, mama taip pat buvo jauna. Kai aš gimiau, mamai buvo tik 16 metų. Mano antram vyriausiam dėdei buvo 26-eri, o mamos vyriausiam broliui – 36-eri. Tai buvo jauna šeima (juokiasi). Per daug apie metus negalvojau. Viskas, ką mačiau, buvo jauni žmonės aplink mane.

– Dabar būdamas 30-ies ką galėtumėt pasakyt 20-mečiui LeBronui Jamesui?

– Manau, pasakyčiau jam, kad būtų pasiruošęs įvairioms negandoms ir nemalonioms situacijoms. Akivaizdu, kad yra dalykų, kuriuos gali padaryti geriau, tačiau tu keliauji toliau ir kovoji su iššūkiais, nes tai yra vienintelis kelias, padarysiąs tave kuo esi. Tik įveikęs juos, tapsi tikru vyru. Visai nesvarbu, ką tu darai, tai – vienintelis kelias, kurį tu praėjęs tapsi stipresniu.

Kaip ir visada sakau, geriausia mokytoja yra patirtis. Ir visa ta patirtis, įveiktos kliūtys, iššūkiai, kuriuos turėjau įveikti kaip profesionalas. Taip pat problemų būdavo ir už aikštės ribų, tačiau tik dėl šių priežasčių esu šiandien toks.

– Patirtis – geriausia mokytoja, tad kokią geriausią pamoką ji išmokė?

– Asmeniškai, kai pasitaiko galimybė, tu žinai, kaip elgtis kitą kartą. Esu laimingas, kad turėjau šansą pasinaudoti daugeliu galimybių. Ne visi būna sėkmingi. Tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime visiems, tačiau paleidus ją vėjais kelio atgal nebūna. Esu dėkingas, kad Dievas man suteikė šansą tam tikrose situacijose turėti daugelį galimybių kažką padaryti vis geriau ir geriau. To priežastis, manau, kad buvau tikras ir doras.

– Pagalvojote anksčiau, koks bus jūsų žaidimas sulaukus 30-ies? Ar panašiai taip ir įsivaizdavote savo karjerą?

– Klausykite, aš laimėjau, kai buvau pašauktas naujokų biržoje. Aš tada jau laimėjau. Žinoma, aš norėjau laimėti, norėjau laimėti čempionatą. Norėjau būti geriausias žaidėjas šioje lygoje. Tačiau, kai buvo pakviestas naujokų biržoje, supratau, kad tai yra mano pergalė. Puikiai supratau ir žinojau, kad po to ant laurų neužmigsiu ir sunkiai dirbsiu toliau.

– Kuo skyrėsi jūsų žaidimas nuo dabartinio, kai buvote 20 metų?

– Mano žaidimas tikrai pasikeitė. Daugelis žmonių to nepastebi, tačiau taip tikrai nutiko. Mano žaidimas pasikeitė tris ar keturis kartus per 12 metų karjerą. Dabar esu universalesnis, daugiau galvojantis aikštėje žaidėjas. Kai buvau 20-ies, aš tiesiog žaidžiau šį žaidimą. Tada taip pat buvau protingas, turėjau gerą krepšinio suvokimą. Visgi patirtis, įgyta su kiekvienais metais, privertė mane daugiau mąstyti aikštėje.

– Prieš kurį laiką žmonės Naujajame Orleane jūsų paklausė apie atletiškumą. Kaip manote, koks šis aspektas jūsų žaidime po kokių 5-erių metų?

– Būsiu atviras. Visi žinome apie tėčio laiką. Visai nesvarbu, kas tu esi, kaip dažnai užsiimi joga, sportu ar panašiai, tačiau tėčio laiko nepralenksi. Aš stengiuosi ir toliau klausyti mano kūno, treniruotis kaip ir anksčiau. Mano atsakymas dėl atletiškumo būtų: aš neprarandu jo. Akivaizdu, kad nešokinėju kaip kad būdamas 18 ar 19 metų amžiaus. Noriu, kad žmonės suprastų, jog mano žaidimas nėra vien tik atletiškumas. Taip, tai padėjo man daryti keletą gerų dalykų rungtynėse, tačiau krepšinis nėra vien tik šokinėjimas ir atletiškumas ir noriu, kad žmonės tai suprastų. Aš nesakau, kad „gerai, aš negaliu daugiau pašokti“ (šypsosi), nes tikrai vis dar galiu tai daryti ir pašoku dar tikrai aukštai. Tik noriu pasakyti, kad dabar daugiau aikštėje galvoju ir ne tik atletiškumas yra šis žaidimas.

– Anksčiau sakėte, kad norite būti žinomas dėl savo krepšinio suvokimo, o ne atletiškumo.

– Akivaizdu, krepšinio suvokimas nepatenka tarp gražiausių epizodų (juokiasi).

– Tai tikrai įdomus klausimas. Žmones šiuo metu labiau vertina atletiškumą.

– Apie krepšinio suvokimą, mąstymą aikštėje niekas nekalba. Jūs žinote vaikinus, kurie galingai deda, pataiko tolimus metimus ir pan., tačiau mes nekalbame apie vaikinus, kurie tikrai daug galvoja būdami ant parketo. Galbūt taip yra dėl to, nes mažai, kas mąsto apie įvairias situacijas žaidžiant. Manau, kad lygoje tokie krepšininkai yra Chrisas Paulas, Timas Duncanas, Dwyane'as Wade'as. Šie vaikinai tikrai galvoja būdami aikštėje, tačiau tikrai nė vienas iš jų neskraido kitiems per galvas ir nepasižymi galingais dėjimais.

– Kobe Bryantas rezultatyviausių žaidėjų sąraše pralenkė Michaelą Jordaną. Ar pažiūrėjus į K. Bryantą, kuris yra 6-eriais metais vyresnis už jus, kyla minčių, kaip jūs tokių metų rungtyniausite? Jūs lenkiate Kobe 2 tūkst. taškų kai jis buvo 30-ies.

– Žinoma, žinoma. Kas laukia manęs po keleto metų ir kaip man seksis būnant 35-erių. Kokios bus mano mintys? Ar man vis dar patiks žaisti? Būtinai pagalvosiu apie šiuos dalykus. Kaip gali apie tai negalvoti? Šioje lygoje esu jau 12 metų ir tikrai negalvoju, kad sėkmingai žaisiu dar 12 sezonų. Ne visada būsiu tokios formos ir tai suprantu.

– Visas rezultatyviausių žaidėjų trejetas būdamas 30 metų nusileidžia pagal pelnytus karjeroje taškus (K. Bryantas – 21 541, Karlas Malone'as – 16 987, Kareemas Abdul-Jabbaras – 18 638 taškai). Jūsų sąskaitoje yra 23 901 taškas.

– Jiems visiems tada buvo 30 metų? Ir Kareemas tada buvo 30-ies? Neįtikėtina, ką jis nuveikė tada iki karjeros pabaigos! Tai beprotiška.

– Ar galėtumėte save įsivaizduoti taip galingai žaidžiant, kaip Kareemas, iki 43-ejų metų?

– O, Dieve. Jis žaidė taip ilgai. Neįtikėtina.

– Kokį savo pėdsaką norėtumėt palikti lygoje?

– Apie tai turėtų kalbėti žmonės. Aš tiesiog noriu būti geras komandos draugas kitiems, aš stengiuosi kiekvienos rungtynėse palaikyti savo ekipos draugus. Kai baigsiu karjerą, tikiuosi žmonės mane prisimins už gerus dalykus: kaip mylėjau šį žaidimą, jį vertinau ir visuomet kovojau. Šis žaidimas man suteikė viską. Greičiausiai geriausia būtų palikti žmonėms apie tai kalbėti.

– Jums vis dar svarbu būti geriausiu visų laikų žaidėju?

– Kol žaidžiu, stengiuosi būti geriausiu. Stengiuosi ne tik būti geriausiu žaidėju, tačiau ir tėvu. Kol esu NBA lygoje, turiu galimybę būti šios organizacijos dalimi ir noriu pasiekti maksimaliai daug, kiek įmanoma daugiau.

– Pastaruosius kelerius metus dalinate daugiau patarimų komandos draugams. Taip pat buvote aktyvus lokauto metu. Jūs norite palikti kuo geresnes sąlygas kitiems krepšininkams lygoje?

– Žinoma. Tai yra krepšinis ir žaisčiau jį nors ir už dyką. Ši lyga leidžia mums keliauti po visą pasaulį, remti savo šeimas ir daryti kitus darbus. Mažiausiai, ką galiu padaryti, tai kažką duoti šiam žaidimui. Kai baigsiu karjerą, tikiuosi, krepšinis ir toliau augs, plėsis. Šie jaunieji lygos žaidėjai turės nešti savo naštą ir stengtis vardan lygos.

– Ką norėtumėte pakeisti lygoje?

– Pagrindus ir mąstymą aikštėje. Štai ką norėčiau pakeisti. Nėra daug vaikinų, kurie stengtųsi mąstyti aikštėje, kaip pagerinti kitų žaidimą, kaip įtraukti komandos draugus į žaidimą, o tuo metu kalbant apie pagrindus, jie nėra ten, kur turėtų būti.

– Kodėl mąstote apie pagrindus?

– Nemanau, kad treneriai tinkamai moko vaikus krepšinio. Nesakau, kad visi treneriai blogai tai daro, nes žinau, kad pirmieji mano treneriai buvo puikūs ir jie išmokė mane tinkamų pagrindų. Mes žaidėme dėl komandos. Manau, kad pastaruoju metu to trūksta.

– Taigi krepšinyje daugėja individualistų?

– Taip, tai galima pastebėti. Tai sunku, nes treneriai gauna jauną žaidėją, kuris yra labai geras. Treneriai nori laimėti ir visą naštą sukrauna ant vieno žaidėjo, o vėliau tikisi ir stengiasi, kad to krepšininku nesumedžiotų geresnės komandos. Šie treneriai nustoja vaikus mokyti tinkamai. Tai yra komandinis žaidimas. Viskas sukasi ne apie vieną žaidėją. Nė viena tokia „komanda“ nelaimėjo čempionato, nes vienas – lauke ne karys. Aš visada sau sakiau, jei laimėsiu kokį nors individualų apdovanojimą, tai nutiks dėl to, kad mano komanda žaidė gerai ir yra sėkminga.

– Pirmosios atžalos sulaukėte būdamas 20-ies. Dabar esate 30-ies ir turite 3 vaikus. Ką nuo to laiko išmokote naujo apie tėvystę?

– (Juokiasi). Nėra jokios enciklopedijos ar knygos apie tėvystę. Viską išmoksti su laiku. jJei turi kelis vaikus, tu negali jų išmokti vienodų dalykų, nes visi jie yra skirtingi. Jie turi savo asmenybę. Kaip kalbuosi su vienu vaiku, ne visada galėsiu kalbėti taip pat su kitu, nes jie į tai reaguoja skirtingai. Tai yra lyg būti krepšinio komandos lyderiu. Kaip aš šneku su D. Wade'u, nekalbu taip pat su Chrisu Boshu. Kaip kalbu su Kyrie Irvingu, nekalbu su Kevinu Love. Tu turi perprasti jų savybes, asmenybes.

– Ką norite, kad vaikai suprastų apie pasaulį?

– Noriu, kad suprastų, jog jie turi visada būti savimi ir tikri, nes jie atstovauja ne tik sau, tačiau ir visą šeimos vardą. Sūnus turi žinoti, kad reikia gerbti ir vertinti moterį. Prieš priimdami sprendimą, jie turi žinoti, kad jiems teks susidurti ir su to sprendimo pasekmėmis. Jei tai suvoksi, eisi teisingu keliu. Žinoma, vaikai turi nebijoti kalbėti su savo tėvais. Tėtis yra matęs visko ir tikrai padės. Netrukus jie taps paaugliais ir aš negaliu daugiau kažką jiems duoti. Jie turi gyventi savo gyvenimą. Kaip tėvas, aš galiu jiems patarti, padėti, tačiau kartais turiu ir atsitraukti, kad jie įgytų gyvenimiškos patirties ir pasimokytų iš savo klaidų. Nepaisant to, vaikai neturėtų bijoti kalbėtis su tėvais.

– Vaikai didžiuojasi jumis?

– Nežinau, tikrai to nežinau, tačiau būti namuose, ypač po ilgų kelionių, ir matyti savo vaikus bėgiojančius šalia, nors mano dukra dar per maža bėgioti, tačiau pamatyti juos visus yra tikra palaima.

– Mes nepamatysime jūsų žaidžiančio golfo?

– (Juokiasi) Ne. Šiame sporte esu siaubingas.

– 40 metų vis dar būsite susijęs su krepšiniu?

– Tikiuosi. Noriu būti šalia šio sporto vienaip ar kitaip.