"Du prieš du": ar J. Valančiūnas lyderiu paverstas dirbtinai?

Dėl pirmo istorijoje pralaimėjimo Belgijai nekaltas nei Mantas Kalnietis, nei teisėjai. Taip atrodo Tomui Keršiui, kuriam daugiau klausimų kelia Lietuvos krepšinio rinktinės pasirinktas žaidimo modelis. Treneris savo mintimis dalinosi specialioje Europos pirmenybėms skirtoje DELFI laidoje „Du prieš du“, tiesiogiai transliuojamoje kasryt nuo 11 valandos.

Buvo taškai ar nebuvo? Tokia tema tarp krepšinio gerbėjų dominavo pirmadienio vakarą, kuomet daugelis savo kompiuterių ekranuose sukinėjo paskutinio Matto Lojeski metimo vaizdo įrašą.

Sulig finaline sirena kamuolį į krepšį pasiuntęs natūralizuotas Belgijos rinktinės amerikietis atėmė iš lietuvių pratęsimą ir pirmą kartą Rygoje privertė patirti nesėkmės kartėlį (74:76).

Po dvikovos aistros nenurimo, kadangi Lietuvos krepšinio federacija (LKF) raštiškai kreipėsi į FIBA, skųsdamasi dėl to, kad negalėjo laiku pateikti protesto, nes neturėjo galimybės kartu su teisėjais iškart po rungtynių įvertinti vaizdo medžiagą.

Krepšinio trenerio T. Keršio nuomone, toks LKF žingsnis buvo bereikalingas.

„Išanalizavus vaizdo įrašus pamatėme, kad taškai pelnyti pavėlavus maža sekundės dalimi. Bet dėl to sprendžia teisėjai. Galbūt jų verdiktas ir nebuvo teisingas, bet jokio sąmokslo tikrai nebuvo, todėl po kovos kumščiais mosuoti nebeverta. Manau, skundai po rungtynių – labiau emocijų išraiška ar net pažeidžiamumo demonstravimas“, – samprotavo 37-erių specialistas.

M. Kalnietis elgėsi teisingai

T. Keršis nepritarė ir rinktinės vairininkui Jonui Kazlauskui, po rungtynių viešai sukritikavusiam komandos įžaidėją Mantą Kalnietį. Būtent jo rankose kamuolys buvo per paskutinę lietuvių ataką, po kurios belgams liko 4 sekundės lemiamam greitam antpuoliui. J. Kazlauskas kaltino gynėją, kad šis iš toli šovė per anksti, nes dar galėjo palaikyti kamuolį.

T. Keršis yra kitokios nuomonės.

„M. Kalnietis – kaip vairuotojas, kuriam atiduodame valdžią, pasitikėdami jo gebėjimais. Po laiko galime kalbėti, kad atakuoti galbūt turėjo kitas žaidėjas, bet tuo metu Mantas turėjo priimti sprendimą. Jeigu jis, žaisdamas du prieš du, sukasi į dešinę, dažniausiai eina iki galo. Jeigu Mantas žaidžia į kairę, paprastai stengiasi atlikti aukštą perdavimą Jonui Valančiūnui. Toje situacijoje jis taip pat elgėsi teisingai. Norėjome, kad kamuolys būtų jo rankose – taip ir buvo. Norėjome, kad jis žaistų du prieš du – taip ir buvo. Tikrai neabejoju, kad kiekvienas trenerių štabas tokiu atveju nurodytų pradėti žaisti du prieš du likus septynioms arba aštuonioms sekundėms. Tad Mantas pradėjo žaisti laiku. Pasisukus į kairę, nebebuvo daugiau ką daryti, kaip tik mesti tritaškį. Problema ta, kad Manto sportinė forma dabar nėra ideali. Tolimas metimas buvo per „trumpas“, o tai parodo, kad žaidėjo kojose likę mažai jėgų. O jeigu Mantas būtų tą akimirką stabtelėjęs ir dvi sekundes žiūrėjęs į laikrodį, galbūt visai nebūtume atlikę metimo. Nežinau, kaip tai vertina sirgaliai, bet aš visu šimtu procentų esu Manto pasirinkimo pusėje. Ir po rungtynių jam būčiau pasakęs: šįkart nepavyko, bet kitą sykį tikrai pasiseks“, – dėstė T. Keršis.

Tačiau priekaištų jis turi kitiems žaidėjams, M. Kalniečio metimo metu nenuskubėjusiems kovoti dėl atšokusio kamuolio, o paskui pavėlavusiems grįžti į gynybą.

„Ir Paulius Jankūnas, ir J. Valančiūnas turėjo budėti po krepšiu, kad galėtų pakartoti metimą. Todėl ir atakuoti likus trims ar keturioms sekundėms iki atakos laiko pabaigos yra geras sprendimas, nes paliekama laiko potencialiam antram bandymui“, – teigė T. Keršis.

Paskutinės rungtynių sekundės Lietuvos rinktinei susiklostė tragiškai, bet dar tragiškesnė buvo trijų minučių atkarpa antro kėlinio pabaigoje, kurią laimėję 14:1 belgai prisivijo varžovus ir įgavo antrą kvėpavimą. Kas sukėlė virtinę sunkiai suprantamų epizodų abiejose aikštės pusėse?

„Abejoju, ar patyrę vyrai atsipalaidavo. Aš manau, kad žaidėjai tikrai stengiasi, bet problemos galbūt yra gilesnės. Veikiau belgai atrado mūsų silpną vietą ir grįžo prie savo žaidimo plano. Dėl to pakriko lietuvių žaidimas, jie prarado pasitikėjimą vienas kitu. Likusį laiką taip ir bandėme puse žingsnio vėluodami prisitaikyti prie belgų žaidimo. Tad galutinis rezultatas – dėsningas“, – kalbėjo T. Keršis.

Anot kauniečio, pastaraisiais metais treniruojančio jaunuosius sostinės krepšininkus, panašiai sau palankias sąlygas lietuviams primetė ir ukrainiečiai. Ir tik rungtynėse su vienpusiškai puolusia Latvija pavyko žaidimą pakreipti tokia vaga, kokios pageidavo J. Kazlauskas.

„Jau kelerius metus ruošiantis čempionatui mes labai daug dėmesio suteikiame kandidatams, kurių vieta galutinėje sudėtyje nėra garantuota. Tam, kad niekas negalėtų skųstis, suteikiame jiems po keturias, penkias, šešias progas. O kai prasideda pirmenybės, mes dar ieškome savo žaidimo.

Tiek ukrainiečiai, tiek belgai tai, ką mes darome dabar, pasidarė prieš mėnesį, todėl sugebėjo primesti savo žaidimą. Tuo metu mes kol kas sunkiais momentais dar nežinome, ką daryti su kamuoliu, žaidžiame pavieniui. Tas identiteto neturėjimas ir suteikia šansą kitiems diktuoti savo sąlygas.

Nežinau rinktinės virtuvės, bet sprendžiant iš kai kurių žaidėjų kūno kalbos, kartais demonstruojame nereikalingą aroganciją. Kitas dalykas, kad gynyboje per daug koncentruojamės į komandinius veiksmus, per mažai dėmesio skirdami gynybai vienas prieš vieną. Tikrai nemanau, kad mūsų stiprioji pusė – greitų ir staigių varžovų gaudymas. Ne veltui Lukas Lekavičius rungtynėse su belgais žaidė visą ketvirtą kėlinį – jis vienintelis mūsų komandoje galėjo suspėti paskui Jonathaną Tabu“, – įsitikinęs T. Keršis.

J. Valančiūnas – ne A. Sabonis

Laidos „Du prieš du“ pašnekovo nuomone, Lietuvos rinktinės puolimo schemose per daug šauktukų padėta ties J. Valančiūnu.

Nors Toronto „Raptors“ atstovas – vienas galingiausių vidurio puolėjų šiose pirmenybėse, komandos statistikos vidurkiuose tai atsispindi tik atkovotų kamuolių grafoje.

„Mano vertinimu, J. Valančiūnas tebėra besiformuojantis žaidėjas. Bet rinktinės treneriai pasirinko žaidimo modelį, kuriame Jonas yra mūsų vedlys, ant jo pečių užkrauta 50 proc. rinktinės puolimo. Jonas stengiasi, kaip gali, daro, ką moka. Viename mače jis buvo vienpusiškas, kitame jau pademonstravo, kad turi ir kairę ranką.

Jis atlieka trečdalį visos komandos metimų, ir nėra ko jo peikti, nes treneriai taip pasirinko. Bet nemanau, kad Jonas gali iššokti aukščiau bambos. Nėra jis tokio tipo žaidėjas kaip Ioannis Bourousis ar didžiausia mūsų legenda Arvydas Sabonis, kurie galėdavo sukurti labai daug progų komandos draugams.

Jonas – labiau Terminatorius, kuris laužo, griauna viską, kas pasitaiko ant kelio. O kokie rezultatai? Pagal metimų „iš žaidimo“ taiklumą (40,5 proc. – DELFI) esame tik 20 vietoje tarp čempionato dalyvių. Pagal dvitaškių taiklumą (42,9 proc.) mus net rusai lenkia, kurie neturi nė vienos pergalės. Tai nėra geras rezultatas.

Bet vertinti, ar pasirinktas tinkamas žaidimo modelis, reikėtų po čempionato. Leiskime rinktinei įsižaisti ir tuomet žiūrėsime. Galbūt tas modelis dar suveiks, bet šiai dienai atrodo, kad J. Valančiūnas dirbtinai padarytas rinktinės lyderiu.

Galvočiau, kad žaidimas turėtų vykti per kitą krepšininką, kuris tiek pats gali taškus pelnyti, tiek sukurti progas kitiems. Jonas turėtų būti tik atakų užbaigėjas, o ne laužtis pro varžovus. Dabar visi oponentai žino, kad jis gaus kamuolį, todėl maksimaliai apsunkina jam gyvenimą.

Išeina taip, kad Jono statistikos rodikliai – įspūdingi, bet žaisti komandai sekasi sunkiai. Tai – tik mano nuomonė, kuri galbūt yra klaidinga, bet rinktinės puolimą reikėtų išplėsti“, – įžvalgomis dalinosi krepšinio treneris

. O prieš atsisveikindamas jis dar palinkėjo išsakytus žodžius suprasti teisingai.

„Pastaraisiais metais mūsų rinktinės vedliai ir vairininkai leido labai aiškiai suvokti, kad kritika juos blogai veikia – blogi straipsniai, neigiama nuomonė daro įtaką rinktinės žaidimui. Suprask, reikia tik girti, ir tuomet rezultatas bus maksimalus. Todėl kviečiu visus palaikyti rinktinę, nenusivilti pralaimėjimu. Tikėkimės, kad stiprus užnugaris padės rinktinei žygiuoti į priekį“, – pokalbį užbaigė T. Keršis.