Žemaitis prieš "Žalgirio" iššūkį: šį sezoną jie visą laiką atrodo alkani

Vilniaus „Wolves Twinsbet“ ir toliau išgyvena amerikietiškus kalnelius primenančią sezono pradžią.

Pastaruoju metu „vilkų“ stovykloje buvo šiek tiek daugiau priežasčių džiaugtis – Europos taurės išvykose iškovotos pergalės prieš Badalonos „Joventut“ bei Sopoto „Trefl“.

Visgi tarptautiniame fronte aplankiusi sėkmė kol kas nelydi vilniečių „Betsafe-LKL“ kovose, kur sugertos dvi skaudžios nesėkmės – prieš Klaipėdos „Neptūną“ bei Utenos „Uniclub Bet - Juventus“. Dvi pergales per penkis mačus iškovojusi komanda šiuo metu žengia tik septinta, o pirmajame rate dar nesusitiko su praėjusio sezono finalininkais.

Nors dabartinė vieta netenkina sostinės klubo, kol kas nereikia jungti panikos režimo ir viskas dar tik prieš akis, sako LKL.lt kalbintas „vilkų“ atstovas Kristupas Žemaitis.

„Betsafe-LKL“ yra 36 rungtynės, Europos taurėje – 18, tad čia turime daugiau laiko viską taisyti, – tvirtino gynėjas. – Tikimės, kad sezono pabaigoje nebus to pykčio ir nusivylimo, kad sezono pradžioje pabarstėme tų taškų. Kol kas viskas priklauso nuo mūsų ir nereikia daryti kažkokių išskaičiavimų.“

28-erių krepšininkas komandoje šiuo metu lyderiauja tarp vietinių žaidėjų ir fiksuoja sau įprastus vidurkius (8 tšk., 2,6 rez. perd., 10,8 naud. bal.), nepaisant to, jog rungtyniauja beveik penkiomis minutėmis trumpiau nei pernai (vid. 19 min.).

Pasak K. Žemaičio, pagrindinis pokytis nuo praėjusių dviejų sezonų – trenerio Alessandro Magro noras lietuvį išnaudoti kaip atakuojantį gynėją, vietoje to, jog jis diriguotų komandos puolimui.

„Ta statistika panaši ir savo vaidmeniu esu patenkintas, gaunu gerų minučių, gerų atkarpų. Treneris nekeičia po blogų epizodų. Kaip jis pats yra minėjęs, bus rungtynių, kuomet kažkas pralakstys 20-25 minutes mažiau prisilietęs be kamuolio, bet jis bus naudingas kituose dalykuose, atliekant ekstra perdavimą, prasiveržimuose, pritraukiant gynybą, toje pačioje gynyboje ginsis gerai, dėl to žais“, – specialisto iš Italijos filosofiją aiškino auklėtinis.

Sekmadienio vakarą „vilkai“ pasitinka kol kas bene didžiausią šio sezono išbandymą. Į „Twinsbet“ areną atvyksta Kauno „Žalgiris“, Eurolygoje ką tik iškovojęs trečią pergalę paeiliui. K. Žemaitis pasakojo, ko tikisi intriguojančiame šeštojo turo susitikime.

„Esame nusiteikę, kad jie išmušinės mus iš užtvarų, Dovydas spaus mūsų gynėjus aktyviai nuo pat galinės linijos. Laukiame fiziškų ir sunkių rungtynių.

Jie tikrai akcentuos Cowaną ir Andrewsą, kaip jiems uždėti antrankius, o mes turime akcentuoti irgi kaip tą padaryti su Francisco. Jis turbūt yra toks, kuris labiausiai drasko puolime, viską sukuria, gali vienas puolime daug ką išspręsti ir kitiems sukurti“, – teigė „Wolves Twinsbet“ senbuvis.

Rungtynių dieną portale LKL.lt – išsamus pokalbis su K. Žemaičiu.

– Jūsų komanda pastaruoju metu išgyveno lengvą suirutę – banguojantys rezultatai, prarasti užsakomieji skrydžiai, trumpam išvykęs treneris. Kaip šią duobėtą atkarpą pavyko atlaikyti, o galbūt dar tik pavyksta?

– Turbūt vis dar pavyksta. Kol kas amerikietiški kalneliai. Atrodo, iki rungtynių Badalonoje buvo pralaimėjimų serija, prasta energija ir ta nuotaika ne pati geriausia. Badalonoje netikėtai lengvai ir gerai viskas sekėsi tiek puolime, tiek gynyboje. Užtikrinta pergalė prieš ACB komandą išvykoje, kas tikrai yra gana solidu. Atrodė, kad jau tada tai bus atspirties taškas, bet sekančios rungtynės su Utena ir vėl buvo slogios energijos ir kitų dalykų prasme. Atrodo, galėjome atsispirti, bet nuėjome į apačią.

Su tuo pačiu Sopotu privalėjome pasiimti tą tašką, likus trims minutėms turėjome +8, bet buvome per vieną metimą, vieną ataką nuo labai didelės tragedijos. Ačiū dievui, sausi išlipome iš balos. Ir vėl atrodo, kad pergalė, pakilimas, nuotaika geresnė, treniruotėse nuotaika irgi fainesnė. Pergalės kažkiek vienija, bet reikia, kad tai būtų pastovus dalykas, o ne tokie amerikietiški kalneliai, bandome ties tuo dirbti. Bangavimas prie nieko gero neprives.

– Kas sunkesniais momentais komandoje imasi lyderystės ir iniciatyvos taisyti reikalus? Ar tai yra komandos kapitonas Regimantas Miniotas?

– Iš esmės pas mus treneris yra labai geras psichologas. Jis labai gerai sudėlioja tuos dalykus, vertybes. Kada reikia, aprėkia, duoda daug grūzo, bet kada reikia, jis ir paploja, ir palaiko. Išlaiko labai gerą viduriuką, santykį. Mes patys, žaidėjai, turėjome tarpusavio pasikalbėjimų. Kapitonas Miniotas turi ką pasakyti, Jeffas Tayloras, turintis daugiausiai patirties, mes jo visi ištempę ausis klausome. Jo kiekvieni žodžiai yra užtarnauti didele patirtimi Eurolygoje. Kiekvienas nuo savęs kažką pasako. Esame bendrame katile ir turime visi kartu susidariusias problemas spręsti, jas įvardinti ir kartu siekti bendrų tikslų.

– Kiek svarbi figūra tokiais atvejais yra Donatas Zavackas ir jo žodis?

– Donatas šiaip yra gana vokalus, jis dažnai rungtynių metu būna prie suoliuko, pasako pastabų, patarimų ir panašiai. Prieš treniruotes, po jų – jis palaiko tą santykį, atvažiuoja į treniruotes, stebi, visą procesą mato iš šalies. Žino, kam ko reikia daugiau. Džiugu, kad ta komunikacija išlieka, nes tokie dalykai padeda.

– Treneriui Alessandro Magro šis laikotarpis veikiausiai taip pat nėra lengvas, o komandos bangavimas įžiebė abejones dėl trenerio kėdės tvirtumo. Ar visa tai jus pasiekia ir kažkokiu būdu veikia komandinį gyvenimą?

– Manyčiau, kad nepaveikia, už trenerį negaliu pasakyti, nes nežinau, kiek jis skaito ar neskaito lietuviškos spaudos, kiek jam tą informaciją kažkas perduoda. Kas liečia mus, žaidėjus, tikrai ne. Treneris yra žiauriai charizmatiškas, fainas, aktyvus, gyvas, bendraujantis, palaikantis, labai energingas. Tu nori už jį kovoti ir stengtis, nori kuo geriausio. Kartais jis ir treniruotėje būna aktyvesnis už kai kuriuos žaidėjus, ta energija jis užkrečia ir tikrai nesinori tinginiauti.

 

– Įdomu paliesti lietuvių ir legionierių temą, kuri skamba viešojoje erdvėje. Vienose rungtynėse starto penkete nebuvo nė vieno lietuvio, vietinių žaidėjų minutės ir rolės yra pastebimai mažesnės, Klaipėdoje Anthony Cowanas nesumušė rankomis su Vaidu Kariniausku po keitimo. Kiek tai iš tiesų atspindi realią situaciją komandoje? Ar egzistuoja kažkokia atskirtis?

– Žinote, dar sezono pradžia, lipdomės, bandome vienas kitą geriau pažinti. Kiekvienas, kaip asmenybė, yra skirtingas. Nenorėčiau drastiškai sakyti, kad yra atskirtis. Ir lietuviai, ir užsieniečiai supranta, kad mes vieni kitus dar matysime aštuonis mėnesius, tad bet kokiu atveju stengiamės, lipdomės kažkokiais juokeliais ar kitais dalykais, kad įtrauktume vieni kitus. Pažaidžiame kortomis kelionėse ar prie vakarienės stalo stengiamės ilgiau pasėdėti ir pakalbėti. Bandome tą chemiją sulipdyti. Turbūt geriausiai tai pasidaro po pergalių. Kai pergalių nėra, žaidimas banguotas, kažkur kažkas neaišku, turbūt ir prasideda nervacija. Visų pirma, nerviniesi dėl savęs, tai persiduoda ir kitiems, gaunasi toks sniego gniūžtės efektas. Bet sezonas dar tik įsibėgėja ir tikrai turime geros medžiagos. Jei pavyks apsilipdyti, iškovoti pergalių, gerinti žaidimą, ta chemija ir tarpusavio supratimas automatiškai atsiras ir viskas bus gerai.

Dėl vaidmenų – turime labai stiprus užsieniečius, bet mes, lietuviai, nenusirašome savęs. Esame pakankamai geri žaidėjai, kurie tam tikrais momentais galime padėti. Mums irgi reikia įeiti į ritmą, į pojūtį. Tų šansų gauname, sezonas ilgas, rungtynių daug, gali būti traumų, susirgimų ir panašiai, tad visi esame reikalingi, visi su laiku įsivažiuosime ir žaidimą tik gerinsime.

– Jūsų skaičiai yra panašūs į praėjusių metų, nors rungtyniaujate kiek trumpiau. Kaip jums sekasi susigyventi su turima role ir kiek ji pasikeitė lyginant su praėjusiais treneriais?

– Turbūt pagrindinis dalykas, kad persistūmiau labiau į „antrą“ poziciją. Mažiau įžaidinėju, turbūt čia būtų pagrindinis pokytis. Kartais atrodo geriau, kartais nereikia vargti persivarinėjant kamuolį, galvoti, ką žaisi. Bet kitą kartą ir pasiilgsti to vadovavimo, kad esi visada su kamuoliu, gali nurodyti, kokį derinį žaisti, kada ant savęs pasiimti žaidimą ir panašiai. Ta statistika panaši ir savo vaidmeniu esu patenkintas, gaunu gerų minučių, gerų atkarpų. Treneris nekeičia po blogų epizodų. Kaip jis pats yra minėjęs, bus rungtynių, kuomet kažkas pralakstys 20-25 minutes mažiau prisilietęs be kamuolio, bet jis bus naudingas kituose dalykuose, atliekant ekstra perdavimą, prasiveržimuose, pritraukiant gynybą, toje pačioje gynyboje ginsis gerai, dėl to žais. Kartais nepapuoli į tas situacijas, pralakstai tuščias ir stengiesi būti naudingas kitais dalykais. O būna rungtynių, kada papuoli laiku ir vietoje – išsimeti tritaškį laisvas, užatakuoji close-outą, į greitą puolimą nubėgi. Stengiuosi tuo neapsikrauti, kadangi puolime turime pakankamai talento. Stengiuosi lipdyti savo žaidimą aplink gynybą, nes per ją irgi galiu išsimušti daugiau minučių.

 

– Pastebimai sumenko Vaido Kariniausko minutės ir kiti vidurkiai, kurie yra bene žemiausi per jo karjerą. Visgi tai yra nemažai matęs ir patyręs žaidėjas. Kaip jam sekasi priimti savo vaidmenį?

– Mano akimis, Vaidas dirba gerai, treniruotėse irgi rodo gerą energiją. Gal mažiau žaidžia, bet nėra visiškai numojęs ranka. Dirba treniruotėse gerai, gynyboje deflectionai (kamuolio pamušimai – aut.), puolime geri perdavimai. Darkart pasikartosiu, sezonas ilgas ir visi būsime reikalingi. Vaidas, taip, galbūt kol kas gauna mažiau minučių, bet žinome, kad tai patyręs ir patikrintas žaidėjas. Žinome, ko iš jo galime gauti ir tikrai bus rungtynių, kuomet jis gaus daugiau minučių ir bus mums naudingas.

– Anthony Cowanas demonstruoja įspūdingą sportinę formą. Ar visa tai atitinka trenerio planą, ar visgi jam norėtųsi, jog daugiau atsakomybės svorio pasiskirstytų ir per kitų žaidėjų pečius?

– Geras klausimas. Taip, Anthony žaidžia gerai, turi gerą statistiką, tikrai moka rinkti taškus, aikštelę gerai mato. Gal būna tų momentų, kuomet jis perlaiko kamuolį, kai bando prikabinti pikenrolą, dėl ko kiti gal būna labiau stovintys, bet jis galiausiai kažką išsuka savo talentu, savo sugebėjimais. Ir per treniruotes būna, kad jis turi kamuolį, užkabina vieną užtvarą, kitą, bet galiausiai jis individualiu meistriškumu arba pats pelno taškus, arba kitiems sukuria progą. Jau buvo rungtynių, kuomet Anthony mums pagelbėjo. Jis žaidžia taip, kaip moka, yra gero lygio žaidėjas ir puolime mums padeda. Pats geba rinkti taškus, bet ir rezultatyvių perdavimų prirenka, viskas neblogai.

– Jūsų komanda ryškiai pirmauja lygoje pagal atliekamus rezultatyvius perdavimus (vid. 22,4). Ar patys esate patenkinti būtent dalijimusi kamuoliu, kuris bent jau statistiškai yra puikus?

– Kaip ir minėjau, treneris nuo pat pasirengimo akcentavo greitą dalijimąsi kamuoliu, kad niekas jo neperlaikytų. Aišku, kartais tai gaunasi ne tik Anthony, bet kitiems, kuomet nesigauna užkabinti pikenrolo ir vienas žaidėjas ilgiau su kamuoliu pasimala. Bet pas mus yra neblogas vadinamasis flow (žaidimo tekmė – aut.) ir puolime stengiamės, kaip ir treneris akcentuoja, turėti pusės sekundės taisyklę. Jei priimi kamuolį, turi greitai priimti sprendimą – užkabinti pikenrolą, padaryti perdavimą, kažkas įsiveržia. Tie vadinamieji baudos aikštelės prisilietimai, kada pritrauki gynybą. Per treniruotes būna tikrai gražių ir efektingų momentų, kuomet daug dalijamės kamuoliu, atliekame ekstra perdavimų ir būna gražu žiūrėti. Puolime talento yra ir problemų mažiau, bet gynyba norėtųsi, kad būtų stabilesnė. Bet paskutinės kelios rungtynės visai pozityviai nuteikia, kad mes tą galime padaryti.

– „Betsafe-LKL“ išbarstėte šiek tiek taškų ir dabar esate septinti. Kiek apmaudu dėl to, kad sezono pradžioje pralaimėjote prieš konkuruojančias komandas, kas pavasarį gali skaudžiai atsiliepti turnyrinės lentelės prasme?

– Tas tikrai nemalonu, nes pradžioje dar nežaidėme nei su „Žalgiriu“, nei su „Rytu“. Aišku, lyga šiemet atrodo konkurencinga, ta pati Utena, Klaipėda ir Panevėžys demonstruoja gerą krepšinį. Skaudūs pralaimėjimai, nesmagu turėti spalį neigiamą pergalių-pralaimėjimų balansą, bet sezonas dar ilgas. „Betsafe-LKL“ yra 36 rungtynės, Europos taurėje – 18, tad čia turime daugiau laiko viską taisyti. Tikimės, kad sezono pabaigoje nebus to pykčio ir nusivylimo, kad sezono pradžioje pabarstėme tų taškų. Kol kas viskas priklauso nuo mūsų ir nereikia daryti kažkokių išskaičiavimų. Stengiamės gerinti žaidimą, pergalės turėtų ateiti ir, tikiuosi, pavasarį neliksime septintoje vietoje, kurioje esame dabar.

– Sekmadienį pasitinkate „Žalgirį“, kuris yra ant bangos. Visgi matėme, kad žalgiriečiai strigo prieš Panevėžio „7bet-Lietkabelį“, taip pat jūsų varžovų laukia dviguba savaitė Eurolygoje. Ar tikitės, jog „Žalgiris“ bus pažeidžiamas?

– Ne, taip nevadinčiau, nesakyčiau, kad jų nusiteikimas dėl dvigubos savaitės bus nulemtas. Šį sezoną jie visą laiką atrodo alkani, eina ir kovoja iš visų jėgų, turi didelę rotaciją, gerai paskirsto minutes. Jų energija šiemet žavi. Nebūsime su favorito statusu, akivaizdu, nesitikime rungtynių, kuomet „Žalgiris“ bus susifokusavęs į kitos savaitės Eurolygą. Žinant trenerį Andrea Trinchieri, jis iš savo žaidėjų visą laiką reikalauja maksimumo. Esame nusiteikę, kad jie išmušinės mus iš užtvarų, Dovydas spaus mūsų gynėjus aktyviai nuo pat galinės linijos. Laukiame fiziškų ir sunkių rungtynių.

– Gynėjų linijoje kauniečiai turi šiek tiek bėdų – nebėra Tyrone‘o Wallace‘o, Lukas Lekavičius dar nėra pagavęs ritmą, Sylvainas Francisco yra solidus, bet veikiausiai dar ne toks garantas, koks pernai buvo Keenanas Evansas. Jūsų duetui, Andrew Andrewsui ir Anthony Cowanui motyvacijos prieš Eurolygos komandą veikiausiai netrūks. Kaip jūsų akimis atrodys gynėju dvikova, kurioje atrodo, jog oponentai gali neturėti milžiniško pranašumo, ypač jei Cowanas bus toks, koks yra pastaruoju metu?

– Ne viską nulems gynėjų dvikova, nežaidžia tik gynėjai prieš gynėjus. Turėsime ir taktiškai labai gerai sudėlioti visą sistemą, schemą. Jie tikrai akcentuos Cowaną ir Andrewsą, kaip jiems uždėti antrankius, o mes turime akcentuoti irgi kaip tą padaryti su Francisco. Jis turbūt yra toks, kuris labiausiai drasko puolime, viską sukuria, gali vienas puolime daug ką išspręsti ir kitiems sukurti. Turėtume jį pridaboti, bet žinome, kad ir be jo „Žalgiryje“ yra pakankamai tų žaidėjų, kurie gali kitokiu stiliumi sukurti progas ir pelnyti taškus. Tai ir Ulanovo žaidimas nugara į krepšį ar specialūs deriniai Manekui. Turime būti viskam pasiruošę.

– Pakalbėkime ir apie Dovydą Giedraitį, kuris šiuo metu žiba aukščiausiame lygyje. Prieš kelis metus buvote komandos draugai Panevėžio klube. Žinodamas jį tiek kaip žmogų, tiek kaip žaidėją, ar turėjote tikėjimo, kad jis gali rungtyniauti taip, kaip tai daro dabar?

– Jei atvirai, taip, kai su juo buvau, man patiko su juo žaisti. Su juo žaisti labai lengva, jis – gerietis, visada padarys, kas pasakyta, lengvai treniruojamas. Kiekvienam treneriui smagu turėti tokį žaidėją, nes jis visada padarys ką reikia gynyboje, puolime per daug nesąmonių, lipimų į medį nepadarys. Kaip jis žaidžia šiemet, mane irgi kažkiek stebina. Labai džiugu dėl jo, kad jis žingsnis po žingsnio viską išsikovojo.

Pirmas sezonas „Žalgiryje“ jam nebuvo pats lengviausias. Praėjusiame sezone matėsi, kad jis dėjo žingsnį į priekį ir gavo tą rolę, matėsi, kad yra iš ko lipdyti, ypač, kai persistūmė į įžaidėjo poziciją. O šiemet išvis gražiausiomis spalvomis atsiskleidė. Kaip jis dirba gynyboje, kaip išlenda iš už užtvarų, vienas prieš vieną kaip susigina, rodo gerą energiją... Puolime jis irgi visada turėdavo įgūdžių pelnyti taškus – minkštą metimą, tritaškį, savo vidutinį po crossoverio, lėtą dvižingsnį, ir dabar matome, kad su tuo pasitikėjimu, kurį gauna iš trenerio ir kurį jis įgauna gynyboje, jam puolime ateina papildomas pasitikėjimas, iš ko jis pradeda nešti naudą, kurios anksčiau nebuvo iš jo tikimasi. Dabar jis abiejose aikštės pusėse yra naudingas ir, galima sakyti, yra pagrindinė žvaigždė Eurolygos pirmos vietos komandoje. Labai džiugu už Dovydą.