Šernių liaupsinantis "CBet" lyderis – apie "Lietkabelį" nužudžiusį metimą bei "Žalgirį"

Viena didžiausių „Betsafe-LKL“ pirmojo rato staigmenų neabejotinai tapo Jonavos „CBet“ ekipos sėkmė. Komanda, kuriai daugelis prognozavo balansavimą ties atkrintamosiomis, šiuo metu turi teigiamą pergalių-pralaimėjimų santykį (5-4) ir lentelėje rikiuojasi penkta.

Jonaviečiai per pirmus devynis mačus nusileido tik toms ekipoms, kurios šiuo metu įsitaisiusios aukščiau – Vilniaus „Rytui“, Kauno „Žalgiriui“, Vilniaus „Wolves Twinsbet“ bei Klaipėdos „Neptūnui“.

Turbūt stipriausiu pareiškimu apie Jonavos klubo ambicijas tapo paskutinysis „CBet“ triumfas „Betsafe-LKL“ čempionate. Beveik visą mačą vijęsi Panevėžio „7bet-Lietkabelį“ ir vienu metu atsilikę 17 taškų (44:61), Manto Šerniaus vyrai sugebėjo panaikinti savo deficitą ir magišku Dominico Brewtono metimu, kuriam užteko vos 0,7 sekundės, išplėšė įsimintiną pergalę – 84:82.

Būtent D. Brewtonas, iš rikiuotės iškritus Koby McEwenui, kaip reikiant pasistiebė ir ėmėsi vesti komandą į priekį. 24-erių krepšininkas lapkritį ant parketo praleisdavo po beveik 35 minutes, o per pastarąsias trejas rungtynes abiejuose frontuose fiksavo net 27,3 taško ir 39,7 naudingumo balo vidurkius.

Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) mače su „Neptūnu“ amerikietis pagerino šio turnyro visų laikų efektyvumo rekordą. Dviejų pratęsimų pareikalavusiame trileryje gynėjas pelnė 36 taškus (10/14 dvit., 3/3 trit., 7/7 baud.), atkovojo 14 kamuolių ir sukaupė net 61 naudingumo balą.

Negana to, sugrįžęs po trumpų atostogų JAV FIBA rinktinių „lango“ metu, D. Brewtonas tęsė savo šou ir prieš Utenos „Uniclub Bet-Juventus“. Citadele KMT dvikovoje būtent jis nulėmė mačo baigtį, atakuodamas iš toli, išprovokuodamas pražangą ir realizuodamas visus tris baudų metimus – 90:87.

Po šio susitikimo M. Šernius neslėpė, jog toks jo auklėtinio žaidimas atkreipė kitų Europos komandų dėmesį, tačiau svarbiausia, kad D. Brewtonui tai nė motais – jis išlieka susitelkęs į savo misiją Jonavoje.

„Betsafe-LKL“ antrąjį ratą jonaviečiai pradeda sekmadienį. Jų laukia netolima išvyka į Kauną, kuriame savo tvirtovę gins skaudų smūgį Eurolygoje ką tik sugėręs „Žalgiris“. Susitikimą nuo 16.30 val. tiesiogiai transliuos BTV televizija ir Go3.

Rungtynių dieną portale LKL.lt – išsamus ir daug temų palietęs interviu su D. Brewtonu, kuris dėl savo ir visos komandos sėkmės didžiulius nuopelnus priskyrė ekipos strategui M. Šerniui.

– Pradėkime nuo pastarųjų įvykių – Citadele KMT rungtynių prieš „Uniclub Bet-Juventus“. Buvo atkaklios rungtynės, kurias nulėmė jūsų baudų metimai. Ar mesdamas tą paskutinį tritaškį siekėte išprovokuoti pražangą, ar tikėjote, kad ir šįkart kamuolys gali įkristi į krepšį?

– Jei atvirai, norėjau tiesiog pataikyti. Žinojau, kad jie dvigubins gynybą paskutinę minutę, tik nežinojau, iš kur ji ateis. Žinojau, kad tiesiog reikia išmesti metimą ir, deja, jis neįkrito, bet gavau baudų metimus. Vis tiek viskas baigėsi laimingai.

– Turint omeny jūsų pastarąsias savaites, ką jums sunkiau daryti – mesti baudų metimus, kuomet laikrodis sustojęs ir esate tik jūs, kamuolys ir krepšys, ar pataikyti tritaškį per nepilną sekundę, kuomet neturite laiko galvoti ir tiesiog privalote mesti?

– Žmonės turbūt turėtų skirtingas nuomones šiuo klausimu, bet aš abi situacijas matau taip pat. Rungtynių įkarštyje adrenalinas tiesiog pumpuojasi, tad esi pagavęs azartą. Šis jausmas nesikeičia per visas rungtynes. Žmonės patys sau duoda spaudimo, kuomet to nereikia daryti. Mano nuomone, tai tokios pat situacijos, nėra taip sunku.

– Tad jūsų rankos nedrebėjo nei viename, nei kitame epizode?

– Nė trupučio.

– Galbūt galime paliesti ir metimą prieš „7bet-Lietkabelį“? Nebūsiu labai originalus, bet koks jausmas pataikyti tokį metimą prieš Europos taurės komandą per vos 0,7 sekundės – tikriausiai minimalų laiką tokiam metimui – ir sugrįžti iš 17 taškų deficito?

– Jausmas buvo geras. Dar geresnis jis buvo dėl to, kad žinojau, jog grįšiu į JAV po rungtynių. Geras jausmas grįžti namo su pergale. Tai buvo svarbiausia. Tai, kad jie yra Europos taurės komanda, manęs nė kiek nejaudino. Su mūsų komanda, kuomet esame susikaupę ir klausome trenerio, galime varžytis praktiškai su visais. Tai mums nebuvo svarbu, nes žinojome, kad žaisdami iš visų jėgų turėsime šansą. Jausmas buvo puikus – pataikyti tokį metimą, žinant, kad galiu sugrįžti namo pas savo šeimą su pergale.

– Kalbant apie tokios svarbos paskutinių sekundžių epizodus, ar tai, jūsų nuomone, yra įgimta, ar tai galima išsiugdyti?

– Geras klausimas. Jei atvirai, manau, kad tai priklauso nuo pasitikėjimo savimi. Jei turi jį, tuomet taip. Visose komandose, kuriose žaidžiau nuo pat vaikystės iki dabar, man buvo patikimi tokie metimai. Dabar, šiuo mano karjeros momentu, iš manęs tikimasi, kad paskutinėse minutėse imsiuosi atsakomybės.

– Pastaruoju metu žaidžiate beveik po 40 minučių, turint omenyje ir tą dviejų pratęsimų mačą su „Neptūnu“. Kol K. McEwenas nežaidžia, tikriausiai natūralu, kad jūsų minutės yra išaugusios. Kaip tvarkotės su tokia minučių gausa?

– Man taip patinka netgi labiau. Vis dar esu jaunas, turiu šviežias kojas. Tai visiškai nėra problema. Kartais būna momentų, kuomet suprantu esantis pavargęs, bet taip nutinka labai retai. Vidurinėje mokykloje bėgiojau krosą, tad mano ištvermė niekada nebuvo problema. Nėra sunku su tuo tvarkytis.

– Kaip praleidote tą laiką namuose per FIBA „langą“? Ar visi komandos legionieriai išvyko namo?

– Aš buvau vienintelis. Namuose tiesiog leidau laiką su draugais ir šeima, prie kamuolio nesiliečiau kokias šešias dienas. Dieną prieš paskutines rungtynes kamuolį paėmiau į rankas pirmą kartą.

– Ar tokia savotiška krepšinio detoksikacija ir laikas su artimaisiais labai padeda, kai žinote, kad dar liko didelė dalis sezono?

– Taip, tai tarsi šviežio oro gurkšnis. Kaip ir sakiau, esu jaunas ir turiu išsaugoti šviežias kojas, nes iš manęs tikimasi daug energijos. Kuo daugiau jos turiu, tuo geriau visai komandai, nes galiu žaisti ilgiau, jei kažkam reikia pailsėti. Tai visada labai svarbu.

– Treneris Šernius išreiškė savo dėkingumą jums, nes, pasak jo, jūsų agento telefonas dega dėl pasiūlymų iš įvairių Europos komandų, bet jus tam nepasiduodate ir išliekate atsidavęs komandai. Ar galite išplėtoti šią temą? Kokie jūsų planai toliau?

– Iš tikrųjų nesu labai susipažinęs su šia situacija. Tai gana keista, nes gyvenu gyvenimą taip, lyg vis dar būčiau koledže. Atsibundu ir žaidžiu krepšinį, nekreipiu dėmesio į profesionalaus krepšinio verslo pusę. Jei treneris ar agentas užsimena apie kažką tokio, išklausau juos. Gerai, kad jie manęs neužverčia tokia informacija ir leidžia man būti jaunam, mėgautis. Kas nutiks, tas nutiks, bet esu laimingas, kad ši informacija man nėra stumiama, nes tai tik pridėtų spaudimo. Net kai spaudimas manęs nelabai veikia. Jie per daug man nieko nesako, leidžia man žaisti.

Bet puiku, kad man sekasi gerai, nes tai mano pirmieji metai ir prieš juos aš labai jaudinausi, nepaisant to, kad labai pasitikiu savimi. Pereiti nuo žaidimo koledže iki tikro suaugusiųjų krepšinio kiekvieną dieną yra didelis šuolis. Daryti tai, ką darau dabar, yra puikus jausmas.

– Sakote, kad gyvenate taip, lyg vis dar žaistumėte koledže. Kokie didžiausi skirtumai, žaidžiant profesionaliai užsienyje ir žaidžiant koledže?

– Didžiausias skirtumas turbūt būtų jėga. Suaugę vyrai yra labai stiprūs. Nepasakyčiau, kad aš esu silpnas, bet daug žmonių, su kuriais susidūriau, yra stipresni. Kartais to nesimato. Man reikia kur kas dažniau lankytis štanginėje (šypsosi).

Kitas skirtumas yra fiziškumas, kurį aš mėgstu ir kurį diktuoja teisėjai. Teisėjai leidžia žaisti kur kas kiečiau nei koledže, pernelyg dažnai nešvilpia.

Galiausiai išskirčiau žaidimo tempą. Prie to priprasti man prireikė bent ketverių rungtynių. Iki tol per keturias minutes pavargdavau. Ne dėl to, kad buvau ne formoje, bet dėl to, kad tai tiesiog labai skyrėsi. Penktose rungtynėse visa tai dingo. Bet šie trys dalykai buvo didžiausi skirtumai.

– Esu girdėjęs, jog domitės Lietuva, jos istorija, apie tai esate užsiminęs ir interviu. Koks jūsų bendras įspūdis apie šią šalį, joje praleidus jau kelis mėnesius?

– Aš dievinu istoriją. Ir Lietuva turi labai ilgą istoriją. Savo laisvalaikiu bandau negalvoti apie krepšinį ir sužinoti daugiau apie vietos, kurioje esu, istoriją. Lietuvai esant valstybei, čia įvyko labai daug visko. Bandau kuo daugiau išmokti. Kuomet manęs kažkas to paklausia, tai man tarsi atgaiva, nes galiu šiek tiek išmėginti savo žinias. Penktadienį buvau pas gydytoją dėl savo nago ir tuo pačiu mėginau išmokti naujų žodžių. Kad ir kur būčiau, žingsnis po žingsnio mėginu kažko išmokti. Dėl to visada norėjau krepšinį žaisti užsienyje vietoje to, kad siekčiau patekti į NBA. Žinau, kad kitose valstybėse yra šitiek daug istorijos.

– Kurie Lietuvos istorijos momentai ar asmenybės, kultūriniai ypatumai jums yra įsiminę labiausiai?

– Buvau Vilniuje ir, nepasakysiu jums vardo, nes suklysiu jį tardamas, bet tai buvo didelio vyruko statula pačiame miesto centre.

– Katedros aikštėje?

– Taip.

– Tikriausiai kalbate apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą.

– Taip. Pamačiau jo statulą, kuri ten yra labai krentanti į akį, nes aplink ją yra daug erdvės. Įprastai dauguma statulų stovi šalia kitų statulų, todėl ne itin atkreipia dėmesį. Bet tai yra didelė statula, jis stovi šalia arklio. Ir aš supratau, kad tai turi būti labai svarbus žmogus. Nuo tada juo domėjausi, pasidariau užrašus, visa tai vyko prieš maždaug du mėnesius. Jo istorija ir jo darbai – tai kol kas turbūt įdomiausi dalykai, kurių išmokau. Jis buvo išskirtinis žmogus, dėl to jį taip gerbia. Visa tai sulaukė mano dėmesio, man jis patinka.

– Užsiminėte ir apie kalbos mokymąsi. Kiek pavyko pasistūmėti čia?

– Aš vis dar žinau labai mažai, moku pasisveikinti, padėkoti ir panašiai, nuo to pradėjau. Nuėjau iki spalvų ir skaičių, dažniausiai nuo to pradedama. Kuomet atliekame metimų serijas, mėginu sau skaičiuoti lietuviškai, kad geriau įsiminčiau viską. Esu tik visiškai pradedantysis ir nemanau, kad kada nors galėsiu turėti pilnavertį pokalbį lietuviškai, nes yra dar vienas faktas, kurį sužinojau – kad lietuvių kalba yra viena seniausių ir sunkiausių Europos kalbų. Sunku ją išmokti.

– Matyti, kad jūs užmezgėte ryšį su Jonavos klubo sirgaliais, jų meilė jums tikriausiai tik auga po visų lemiamų metimų. Tai greičiausiai kitoks ryšys nei turėdavote koledže. Kaip jūs pasitinkate visą šį dėmesį ir meilę iš jonaviečių?

– Bandau parodyti, kaip visa tai vertinu, kai tik turiu akių kontaktą ar kalbėdamas su jais ir atsakydamas kaip įmanoma geriausiai į visus klausimus. Man labiausiai patinka mažieji sirgaliai. Kai pats buvau vaikas, neturėjau jokių idealų sporte. Mama tiesiog nupirko krepšį ir man pradėjo patikti krepšinis. Kuomet vaikai ateina į rungtynes, šaukia mane, kad sumuštume rankomis, duočiau jiems autografą... Noriu jiems suteikti kaip įmanoma daugiau dėmesio.

– Kaip naujokas, tikriausiai turite daug patirčių, kurios prisideda prie jūsų asmeninio augimo. Ypač, kuomet pirmąjį profesionalo sezoną leidžiate užsienyje. Ar jaučiate, kad tapsite visai kita asmenybe gerąją prasme, o galbūt tiesiog išliksite savimi, tačiau su daugiau įvairių patirčių?

– Visada išliksiu savimi, bet treneris bus tas, kuris sukurs naująjį mane. Treneris labai manimi tiki. Jis galėtų rėkti visais plaučiais ir aš tiesiog sugerčiau viską. Jam labai nuoširdžiai rūpi. Aš labai gerbiu jį už tai. Kad ir kur pasukčiau, noriu su savimi pasiimti viską, ką jis man pasakys. Šis treneris yra keičiantis gyvenimą. Turėjau daug trenerių per savo gyvenimą ir šis treneris greitai ir lengvai užkopė į mano trenerių sąrašo viršūnę. Nesitikėjau to, nes esame iš visiškai skirtingų pasaulių. Noriu jo pamokas tiek aikštelėje, tiek už jos ribų, nusinešti su savimi. Išliksiu savimi, bet viską, ką gali pasiūlyti jis, noriu pasiimti su savimi.

– Ar galite papasakoti daugiau apie jūsų ryšį?

– Turėjau tikrai puikius paskutiniuosius metus koledže. Bet po sezono mano komandos draugai pradėjo iškeliauti į skirtingas šalis, o aš vis dar buvau namuose ir buvau sunerimęs, nes nebuvo pernelyg daug pasiūlymų. Kaip ir minėjau, agentas manęs netrikdo menkniekiais ir leidžia gyventi savo gyvenimą. Šnektelėjau su treneriu telefonu, o tas pokalbis užtruko apie 20-30 minučių. Pamačiau, kad jis yra šmaikštus, gali pajuokauti. Nežinojau, ar galima to tikėtis, nes dažniausiai užsieniečiai man atrodydavo labai rimti, egzistuoja ir kalbos barjeras, kitokie juokeliai ir panašiai. Bet šis treneris pasirodė kitoks.

Jis skiria laiko man įvairiais klausimais – video peržiūroje, jis nebijo pataisyti manęs, nepaisant to, kaip gerai man sekasi. Jis pasakys tai, pagirs mane, bet tuo pačiu pasakys ir tai, ką darau blogai, nes nori man padėti. Ir tai užtarnauja jam mano pagarbos. Jis nenustoja man kartoti visko, ką dar galiu patobulinti. To reikia, norint tapti puikiu žaidėju. Treneris man iškart pasakė, kad turiu pradėti žiūrėti Eurolygą, tad tai ir darau, mėginu išmokti kažko ir tai pritaikyti savo žaidime. Su treneriu galiu kalbėti ir dėl asmeninių dalykų. Kalbant apie pastarąjį laiką, daug vyrukų gali išvykti tik kelioms dienoms, bet jis man leido išvykti šešioms dienoms, nes žino, kad tai paskutinė tokia proga man pabūti namuose. Tai maži dalykai, bet jis iš tikrųjų yra nuostabus.

– Jūsų komanda yra labai jauna, tik kelis žaidėjus būtų galima pavadinti veteranais. Spėju, kad jums naudinga yra turėti šalia K. McEweną ir jo patirtį, kurios jis turi šiek tiek daugiau nei jūs. Kaip apibūdintumėte komandos tarpusavio chemiją ir ar ji svarbi jūsų asmeninėje ir komandinėje sėkmėje pastaruoju metu?

– Aš asmeniškai esu gana uždaras, bet visada toks buvau ir koledže. Visi, kas bendraudavo su manimi, sakydavo, kad aš kietas vyrukas, bet man patinka būti vienam, žaisti kompiuterinius žaidimus, nesu nuolat juokaujantis.

Ką pastebėjau šioje komandoje, kad visi tiesiog myli vieni kitus. Visi nuolat kalbame, juokaujame ir juokiamės. Dėl to ir sakau, kad prie to prisideda ir treneris, nes jis nėra visada rimtas, jis taip pat juokauja, kas leidžia turėti drąsos ir susimauti prie jo, jis nėra pernelyg nervingas. Tai susideda.

Labai gerai žinome vieni kitų stiprybes. Kai Maja (Aurimas Majauskas – aut.) siaučia baudos aikštelėje, turime duoti jam kamuolį. Erikas (Venskus) – gali pataikyti iš toli. Žinome visus šiuos dalykus, žinome, kokiose pozicijose atsirasime ir vis dar tobulėjame šiuo klausimu. Komandos chemija yra puiki, ji vis dar gerėja.

Kas mums dar padėtų – turime pradėti rungtynes nekreipdami dėmesio į teisėjus, nes dažnai prisirenkame greitų pražangų ir tą turime išspręsti kaip komanda. Tai labai padėtų.

– Sezono pradžia, kurios iš jūsų tikėjosi turbūt retas sirgalius ar ekspertas, leidžia tikėti, kad galite sukurti pelenės istoriją. Žinoma, praėjo tik 25 proc. reguliariojo sezono, bet jei išlaikysite panašų pergalių rinkimo tempą, galima tikėtis kažko įspūdingo. Koks mentalitetas vyrauja komandoje šiuo momentu? Ar jaučiate didžiulį pasitikėjimą savimi, ar labiau išlaikote pergalių alkį ir kuklumą?

– Esame labai alkani ir labai kuklūs. Žinome, kad bet kas gali būti nugalėtas vieneriose rungtynėse. Treneris mėgsta tai pabrėžti rūbinėje savo mėgstama fraze: „Jie užsideda savo šortus taip pat, kaip tai darome mes, tad kuo jie ypatingi?“ Ar tai Europos taurės, ar Eurolygos komanda. Vienintelis skirtumas yra pinigai. Tad mes turime būti alkanesni ir duoti varžovams gerą kovą. Tik tada galime susitaikyti su rezultatu – ar laimime, ar pralaimime 20 taškų, ar įsiveliame į šunų peštynes. Kol atiduodame savo širdį, galime būti patenkinti rezultatu. Toks mūsų požiūris į visas situacijas.

– Pakalbėkime apie „Žalgirį“, kuris bus jūsų varžovas ateinančiame mače. Dar visai neseniai kauniečiai buvo Eurolygos turnyrinės lentelės viršuje, tačiau pastaruoju metu kiek stringa. Su jais susidūrėte gana seniai – pirmojo rato pradžioje. Ar matote būdų kaip pasinaudoti kažkokiomis „Žalgirio“ silpnybėmis?

– Žaidėme su jais antrame ar trečiame ture. Nemeluosiu, prieš tas rungtynes jaudinausi. Kaip ir minėjau, maždaug iki penktų rungtynių nesijaučiau labai patogiai. Pamenu būtent tas rungtynes. Buvome labai užsivedę žaisti prieš juos, visi kiti komandos žaidėjai žinojo, kas tai per komanda, nors aš ir nežinojau. Buvome labai įsitempę dėl to, kokius varžovus sutikome.

Dabar manau, kad palikę visas jėgas ant parketo, neturėsime problemų su rungtynių baigtimi, kad ir kokia ji būtų. Negali varžovams įteikti gėlių, kol jie jų nenusipelnė. Dabar jie yra geriausia lygos komanda, bet turime žaisti su jais taip pat, kaip tai darėme prieš Uteną ar bet kurią kitą komandą šioje lygoje. Negalime nervintis, kad susimausime, nes jei taip nutiks, jie tuo pasinaudos, tai puiki komanda. Turime žaisti neįsitempę, demonstruoti savo geriausią krepšinį. Jei atstovėsime gynyboje, puolimas pats ateis. Jei apsiginsime – galime varžytis.