Šilalės pažibą Lietuvos rinktinėje suformavo gatvės krepšinis (straipsnis)

Kadaise kamuolio bumpsėjimas iki išnaktų trikdė aplink lauko krepšinio aikštelę gyvenančius kaimynus, o dabar naktinėti verčia 15 tūkst. žiūrovų talpinančios „Žalgirio“ arenos sargus.

Iš niekur per vienerius metus į Lietuvos krepšinio rinktinę įnėręs Lukas Lekavičius nuo mažumės buvo žaidimo fanatikas. Ir galbūt jis nebūtų toks akiplėša ant parketo, jei ne aršūs kiemo turnyrai gimtojoje Šilalėje.

Žvaigždes palieka ištįsusiais veidais Regis, L. Lekavičiui nėra skirtumo, kas prieš jį stovi: ar Sergio Rodriguezas, ar Nickas Calathesas, ar bičiulis iš mokyklos laikų. Bet kuris iš jų gali išsižioti iš nuostabos po įžūlaus 180 cm ūgio gynėjo reido ar metimo iš vidutinio nuotolio. 21-erių vaikinui didžiausias autoritetas krepšinio aikštėje – ne visame pasaulyje garsios įžymybės, o 9 metais vyresnis brolis Linas, ateinančiame sezone atstovausiantis Prienų-Birštono „Vytautui“. Ir kiti kraštiečiai, pasukę profesionalaus krepšininko keliu.

„Marijonas Petravičius, Jonas Elvikis – yra Šilalėje tų krepšininkų. Mažas miestelis, tad kur čia jų nežinosi“, – kalbėdamas su DELFI, vardija L. Lekavičius.

Pastaruosius metus jo tobulėjimu rūpinosi pats žaidimo du prieš du karalius Šarūnas Jasikevičius. Bet L. Lekavičius nemažiau dėkingas treneriui Gedučiui Kukujevui, kadaise Šilalėje priėmusiam jį į vyresnių auklėtinių treniruotes.

Galiausiai, net ir pirmą kartą gyvenime apsivilkęs Lietuvos rinktinės aprangą, įžaidėjas kartais pamiršta viską pasaulyje ir rungtyniauja taip drąsiai, tarsi gainiotų kamuolį draugų būryje gimtinėje.

L. Lekavičiaus žaidimo stilius ir pase įrašyta gimimo data galbūt nėra artima Jono Kazlausko krepšinio filosofijai, bet net ir konservatyvusis specialistas prieš Europos čempionato startą Rygoje turėjo pripažinti: vertesnių galutinės komandos sudėties už jaunąjį šilališkį tiesiog nėra.

Tiesa, Senojo žemyno pirmenybėse L. Lekavičius rungtyniavo epizodiškai, o atėjus atkrintamosioms varžyboms apskritai įstrigo ant lietuvių atsarginių suolo. Vis dėlto tai nesunku paaiškinti, nes lemiamose rungtynėse žaidėjų rotaciją apriboja ir visą atsakomybę ant patikrintų lyderių pečių užkrauna net pačios stipriausios komandos.

L. Lekavičiaus ateityje laukia dar ne vienas čempionatas, kuriuose jis galės atskleisti savitą žaidimo braižą. Tokį, kokio išmoko Šilalėje su draugais diena iš dienos mėtydamas kamuolį į krepšį.

Save atrado lauko aikštelėje

Net ir šiandien grįžęs į gimtąjį miestelį, turintį vos 5 tūkst. gyventojų, L. Lekavičius nevengia pasivaržyti su bičiuliais.

„Būna, susibėgame, smagiai pažaidžiame krepšinį trise prieš tris. Mokančių žaisti Šilalėje tikrai yra“, – pasakoja gynėjas.

Patį L. Lekavičių krepšinio taisyklių vaikystėje išmokė brolis. Vienas iš dviejų – antrasis Aurimas baigė mokslus JAV ir krepšinį žaidžia tik savo malonumui. Tuo tarpu L. Lekavičiaus tėvai Gintaras ir Irena su populiariausia šalyje sporto šaka neturi nieko bendra.

„Tėvai – paprasti žmonės, dirba įprastus darbus. Iš kur aš toks gimiau – krepšininkas, nežinau“, – juokiasi rinktinės debiutantas. Daužyti kamuolį kieme Lukas pradėjo, kuomet buvo vos už jį didesnis. Ir paskui retai kada bepaleisdavo iš rankų.

„Būdavo dienų, kai aikštelėje prabūdavau po dvylika valandų, grįždavau vidurnaktį. Nors jau krepšio nesimatydavo, vis tiek žaisdavome. Įvairiai: ir penkiese prieš penkis, ir trise prieš tris. Susirinkdavo keturios komandos, vykdavo labai atkaklios kovos. Galbūt ten aš ir užaugau kaip krepšininkas“, – vaikystę prisimena L. Lekavičius.

Ar galima sakyti, kad gynėjo veiksmuose iki šiol išlikę žaidimo elementų, susiformavusių lauko aikštelėje?

„Gatvės krepšinis paremtas žaidimu vienas prieš vieną, o tuo aš galbūt nesu labai stiprus. Kita vertus, greitą žaidimą tikrai labiau mėgstu už pozicinį, kuris man nelabai priimtinas“, – svarsto pats žaidėjas.

Karjerą lėmė atsitiktinumas

Improvizuoti Šilalės turnyrai L. Lekavičiui baigėsi, kuomet jį pastebėjo ir keltis į Kauną pakvietė A. Sabonio krepšinio mokyklos treneris Arūnas Visockas.

L. Lekavičius pradėjo žaisti Kauno „Žalgirio“ dublerių ekipoje ir šalies jaunimo rinktinėse. Po kelių sezonų Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) lygiai prieš metus laukė ir debiutas aukščiausiame divizione. Tik viskas pasisuko ne taip, kaip planavo pats krepšininkas.

Sezoną praėjusį rudenį jis turėjo pradėti paskolintas Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ klubui. Bet kada kelio skausmų nukamuotas „Žalgirio“ legionierius Maalikas Waynsas ryžosi nutraukti sutartį ir išvyko namo, Lietuvos čempionai pajuto įžaidėjų stygių ir pakvietė L. Lekavičių prisijungti prie pagrindinės komandos.

O tuomet ir prasidėjo: debiutas Eurolygoje, uzurpuotas pagrindinio ekipos atakų organizatoriaus vaidmuo, kvietimas į Lietuvos rinktinės stovyklą susipažinti su jos virtuve ir galiausiai draugiškų rungtynių ciklas, kurio metu L. Lekavičius netikėtai nukonkuravo labiau patyrusius Adą Juškevičių ir Žygimantą Janavičių.

„Turėjau dvi svajones: žaisti „Žalgiryje“ ir patekti į rinktinę. Abi išsipildė per vienerius metus. Nerealu. Nesitikėjau tokio didelio šuolio, galvojau, sužaisiu porą sezoną Pasvalyje, paskui galbūt „Žalgiris“ pakvies. Bet išėjo, kaip išėjo, ir labai tuo džiaugiuosi“, – už likimo dovanas dėkingas nacionalinės komandos naujokas.

Pasitiki savo imunitetu

Tiesa, mažakalbiui debiutantui ir visai Lietuvos rinktinei Europos čempionato pradžioje džiaugsmo buvo maža.

„Prasčiausia nuotaika buvo po rungtynių su Estija. Belgams pralaimėjome, bet tada dar viskas buvo mūsų rankose, o mačas su estais mums tikrai buvo baisus“, – prisiminė L. Lekavičius.

Tačiau kuo toliau, tuo mažiau erškėčių painiojosi lietuvių kelyje, atvedusiame ant apdovanojimų pakylos. Belieka tik sekmadienį Europos pirmenybių finale su Ispanija išsiaiškinti medalių spalvą.

L. Lekavičius žino, koks saldus būna jų skonis – su 16-mečių ir 18-mečių rinktinėmis jis yra laimėjęs Europos čempionatų sidabrą, o žaisdamas 19-mečių nacionalinėje ekipoje pelnė ir pasaulio pirmenybių bronzą.

„Jausmas iškovojus medalį – nerealus. Juk dėl tos trumpos akimirkos sportuojame visą vasarą. Net nežinau, su kuo tai palyginti. Netgi jaunimo rinktinėse pelnius apdovanojimą savijauta būdavo nepaprasta. O ką jau bekalbėti apie vyrus... Turime užsikabinti už šios progos“, – nekantrauja L. Lekavičius.

Vis dėlto L. Lekavičius gerai supranta vieną dalyką: kad ir į kurią pusę pasisuktų lietuvių reikalai Lilyje, jis pats skųstis neturi teisės.

„Ar pastaruosius metus gyvenu kaip filme? Tikrai taip!“, – nusijuokia krepšininkas.

Prieš metus vienos Šilalės mėgėjų komandos internetinė svetainė jį pavadino Žemaitijos miestelio krepšinio vunderkindu. Dabar įvairios liaupsės skamba ne tik visoje Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Problema tik ta, kad ne vienam staiga šokus į padebesius galvą apsukdavo išretėjęs oras. Tačiau L. Lekavičius įsitikinęs, kad turi imunitetą žvaigždžių ligai.

„Nemanau, kad man tai gresia. Aišku, dėmesio dabar sulaukiu daugiau, bet labai abejoju, ar tokie dalykai man gali nutikti“, – ranka numoja žaidėjas, per pastaruosius metus suradęs ir širdies draugę.

Ir jei L. Lekavičius šio pažado nepamirš, Šilalė tikrai turės kuo didžiuotis.

Kasdien atnaujinamus pranešimus iš Europos čempionato galite rasti http://www.delfi.lt/sportas/eurobasket, vaizdo medžiagą - http://www.delfi.lt/video/sportas/krepsinis