"Jonavai" paskolintas Buika – apie patirtį "Žalgiryje" ir būsimą akistatą su "Rytu"

Kauno „Žalgirio“ sistemoje kasmet šansą gauna po keletą jaunuolių – tarp tokių buvo ir Dovydas Buika. Vis tik 18-metis nusprendė, kad atėjo laikas ieškoti didesnio žaidybinio laiko, nes Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) marškinėliai jau išaugti.

Taip prieš mėnesį gynėjas buvo paskolintas „Jonavos Hipocredit“ komandai.

Iki tol Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kurią remia „Betsson“, jaunuolis buvo sužaidęs 14 mačų: vieną šiame sezone ir 13 – praeitame. Praėjusiame skaičiai per 11 minučių siekė 3,1 taško, 1 perdavimą ir 2,8 naudingumo balo.

Tuo tarpu dublerių gretose NKL jis žibėjo, kai per 30 minučių pelnydavo 15,4 taško, atkovodavo 4,5 kamuolio, atlikdavo tiek pat perdavimų ir rinko 17,6 naudingumo balo.

Šiuo metu D.Buika įsilieja į naują komandą ir susiduria su naujais iššūkiais.

„Pirmiausiai – žaidybinis laikas, taip pat – lokacija. Jau buvau radęs tam tikrą rutiną su mokykla, nes vis dar esu 12-toje klasėje. Nesinorėjo važiuoti į kitą vietą, keisti mokyklą, norėjosi mokytis Kaune ir viską spėti“, – motyvus persikelti į Jonavą vardino jis.

Kol kas per du sužaistus LKL, kurią remia „Betsson“, mačus gynėjas pelno po 1,5 taško ir atlieka 3 perdavimus.

LKL.lt – pokalbis su D.Buika apie užgrūdinusią patirtį „Žalgiryje“, naujus iššūkius ir būsimą akistatą su Vilniaus „Rytu“. Mačas sekmadienį nuo 16.30 val. bus transliuojamas BTV ir „Telia Play“ platformoje.

– Gal galite pirmiausiai papasakoti, kieno buvo didžiausia iniciatyva, kad atsidurtumėte Jonavoje? Ar keltis į kitą ekipą norėjote pats, ar jonaviečiai pirmieji parodė norą?

– Sezono pradžioje buvau su pagrindine „Žalgirio“ komanda, bet joje – didelė konkurencija ir mažai žaidybinio laiko, reikia kovoti dėl vietos. Pasikalbėjome su „Žalgirio“ vadovybe, kad NKL marškinėlius jau esu išaugęs, o kartas nuo karto tikėtis šanso pagrindinėje komandoje yra per mažai. Taip nusprendėme su agentu, vadovais, kad reikia bandyti kitą LKL klubą, kuriame gaučiau daugiau laiko.

– Persikėlėte į Jonavą spalį. Ar minčių apie pokyčius dar vasarą nebuvo?

– Buvo minčių, vis tiek į ateitį žiūriu. Bet tada traumą patyrė Dovis, taip ir gavosi, kad teko pasilikti Kaune.

– Kokie buvo jūsų kriterijai renkantis, į kokią organizaciją būti skolinamam?

– Pirmiausiai – žaidybinis laikas, taip pat – lokacija. Jau buvau radęs tam tikrą rutiną su mokykla, nes vis dar esu 12-toje klasėje. Nesinorėjo važiuoti į kitą vietą, keisti mokyklą, norėjosi mokytis Kaune ir viską spėti.

– Kaip sekasi derinti mokyklą su gana intensyviu LKL, kurią remia „Betsson“, klubo grafiku?

– Kol kas tikrai sunkiai, reikia anksti ryte kilti, stengiuosi kažkaip derinti. Kol kas direktorius nelabai yra patenkintas (Juokiasi). Į viską mokykla žiūri supratingai, man padedama, bet vis tiek yra taisyklės, kurių turiu laikytis.

– Kadangi esate 12-tokas, veikiausiai jau pagalvojate apie tai: ar taip pat kaip dauguma suksite NCAA keliu?

– Dar nežinau, kaip gyvenimas susiklostys, bet kol kas labiau žiūriu variantus išsibandyti save NCAA.

– Kada pajautėte, kad NKL jums jau ankšta ir metas galvoti apie kitą etapą karjeroje?

– Jau praeitame sezone su Mantu Juzėnu buvome nominalūs komandos lyderiai, jautėsi, kad vedame komandą į priekį. Esu toks žmogus, kur labiau nori eiti į tą lygį, kuriame būčiau avelė tarp liūtų, o ne liūtas tarp avelių. Norėjau į aukštesnį lygį, kuriame man būtų sunkiau, bet labiau tobulėčiau.

– Daug kas šneka apie tai, kad tarp LKL, kurią remia „Betsson“, ir NKL lygio yra didelė praraja. Kaip ją pajautėte pats? Kokie didžiausi iššūkiai 18-os pilnai pereinant į aukščiausios šalies lygos klubą?

– Tikriausiai kaip ir visiems skirtumas jaučiasi: kontakto, greičio, fiziškumo. Gal kiek yra panašumo situacijų skaityme ir proto žaidime, vis tik dauguma NKL žaidėjų prieš tai žaidė LKL. Bet sprendimų priėmimo greičio ir fiziškumo skirtumai labai jaučiasi.

– Į Jonavą atvykote ne nuo sezono pradžios, maža to, klube neseniai keitėsi treneriai. Kas kol kas kelia didžiausius iššūkius?

– Daug naujų dalykų, bet daug naujovių ir kitiems žaidėjams – jiems irgi pasikeitė treneris. Aš atvykau tik po kelių rungtynių. Kol kas man sunkiausia su fiziškumu, nes nors esu laikomas aukštu įžaidėju, reikia išmokti kontaktą sugerti, tinkamai atstatyti kūną net ir prieš žemesnius žaidėjus.

– Kiek pasikeitė juntama atsakomybė, kurią tiek aplinka, tiek jus pats sau užsikraunate?

– Gal kiti iš šono man deda didesnius lūkesčius. Aš pats stengiuosi į šią galimybę žiūrėti kaip į dar vieną progą tobulėti. Stengiuosi save lyginti su tuo, kaip atrodžiau prieš kelis mėnesius, ir pažiūrėti, kaip patobulėjau. Manau, tai geriausias būdas man eiti į priekį.

– Ko iš jūsų labiausiai tikisi Stepono Babrausko ir Artūro Milaknio trenerių tandemas?

– Visų pirma, energijos, nes esu jaunas žaidėjas. Turiu pradėti nuo gynybos ir parodyti komandai, kaip dirbti ir energingai atrodyti aikštelėje. Čia – svarbiausias dalykas. Taip pat iš manęs tikimasi protingų sprendimų. Galvoju, kad galiu įnešti ramybės ir šaltakraujiškumo.

– Abu šie treneriai – gana šviežiai pradėję savo karjeras. Kaip apibūdintumėte juos?

– Galėčiau juos pavadinti žaidėjų treneriais. Jie turi labai gerą ryšį su visais žaidėjais, stengiasi juos išgirsti, o taip pat moka ir išsireikalauti, kas irgi yra svarbu. Nors jie karjeras pradėjo neseniai, branda jaučiasi.

– Kuo jus užgrūdino buvimas „Žalgirio“ sistemoje ir vis gaunami šansai vyrų komandoje?

– Visų pirma, tikrai išugdė profesionalumą, kad reikia ateiti anksčiau, pasidaryti pratimus, dirbti individualiai papildomai. Visada turi statyti komandos poreikius aukščiau savųjų – turi padaryti viską, kad komanda laimėtų, nesvarbu, ar tai reiškia, kad padarysi greitą pražangą, ar įmesi lemiamą metimą.

– Kuris momentas pagrindinėje „Žalgirio“ ekipoje jums buvo labiausiai motyvuojantis?

– Ko gero, Eurolygos debiutas. Kai prieš išeinant į aikštelę pamatai, jog 15 tūkst. žmonių atsistoja ir pradeda tau ploti, dėl tavęs džiaugiasi ir komandžiokai, ir treneris. Džiaugiuosi, kad man toks šansas buvo suteiktas.

– Neseniai tą jausmą išgyveno Kajus Mikalauskas. Pasiuntėte jam žinutę?

– Žinoma, kaip nepasiųsi, vis tiek esame neblogi draugai. Pasveikinau, labai džiaugiuosi už jį, tikiuosi, jam toliau taip seksis.

– Sekmadienį laukia rungtynės su „Rytu“. Esate „Žalgirio“ sistemos žmogus. Ar kažkiek principų viduje prieš šį mačą bus?

– Kompromituojantis klausimas, kadangi esu vilnietis (Juokiasi). Konkurencija, kai žaidžiau dubleriuose ar pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje, prieš rungtynes jausdavosi. Tas neramumas, pasiruošimas kovai. Manau, vis tiek šios rungtynės apibrėžtos kalendoriuje, kad reikia kažką įrodyti.

– Ar vilnietis Kauno sistemoje sulaukia daug patraukimo per dantį?

– Tų juokelių visada būna, bet nesigėdiju to (Juokiasi).

– Kiek neišnaudoto potencialo turi „Jonava Hipocredit“, kuriai kol kas sunkiai sekasi pakilti iš apatinių pozicijų?

– Tikrai nesame verti paskutinės vietos, bet taip gyvenimas susiklostė, kad turime nemažai traumų, pagrindiniai žaidėjai buvo iškritę. Viską turime daryti ne per talentą, o per norą, kovą, lipimą ant varžovų, energiją, tada galime kažko tikėtis.