"Juventus" vadovas – apie komplektaciją, finansus ir Čempionų lygą (interviu)

Utenos „Juventus“ klubas aktyviai ruošiasi artėjančiam sezonui, kuriame Aukštaitijos ekipos laukia ne tik LKL kovos, bet ir sugrįžimas į FIBA Čempionų lygą. Įpusėjus vasarai klubo vadovas Eimantas Skersis atvirai papasakojo apie tarpsezonio darbus – komandos komplektaciją, nepavykusį išsaugoti visą praėjusio sezono branduolį, klubo finansinę situaciją, būsimus iššūkius Europoje bei „Juventus“ poziciją asociacijos „Lietuvos krepšinis“ klausimu.

Nurimus emocijoms, šiek tiek pailsėjus ir sugrįžus į darbus, jau atėjo suvokimas, ką vis tik pavyko nuveikti praėjusiame sezone?

Sakyčiau, jau po truputį praėjo. Po tos euforijos, po to džiaugsmo grįžome į realybę, grįžome į darbus, kurie nė velnio nėra lengvesni nei buvo anksčiau. Kartais dar pasižiūriu į medalį, kuris namuose kabo ant sienos, bet iš esmės jau galvojame apie tai, kas bus, o ne apie tai, kas buvo.

Aišku, susidomėjimas ir dėmesys mieste niekur nedingo – jis vis dar gyvas. Tikriausiai nėra nė dienos, kad mieste netektų pasikalbėti apie tai, kas vyko praėjusio sezono pabaigoje. Tačiau ta euforija po truputį traukiasi į šalį, o jos vietą užima naujo sezono rūpesčiai.

Tas suvokimas, džiaugsmas ir pasididžiavimas komanda, organizacija bei miestu išliko. Manau, kad tai yra atpildas už sunkų organizacijos darbą, už rėmėjų, savivaldybės ir sirgalių pagalbą, kuri tęsiasi ne vienerius metus. Tai yra dovana jiems už tiek metų tikėjimo ir nenusisukimo nuo komandos. Tačiau dabar jau žiūrime į kitą sezoną, nes seniai buvome turėję tokią trumpą vasarą, o ji jau eina į pabaigą. Darbų dar yra nemažai ir juos reikia padaryti.

Tema, kuri įdomi visiems – pinigai. Pakalbėkime apie juos. Su kokia finansine situacija „Juventus“ klubas pasitinka naująjį sezoną?

Visų pirma reikėtų ypatingai padėkoti Utenos miesto žmonėms, kurie išpirko bilietus į praėjusio sezono atkrintamąsias varžybas. Tai buvo labai didelė finansinė paskata mūsų organizacijai. Į biudžetą buvome susiplanavę gerokai mažesnes pajamas iš bilietų, todėl labai dėkoju žmonėms, kurie taip greitai ir taip entuziastingai juos išpirko. Tai buvo labai stiprus finansinis impulsas mūsų klubui.

Be abejo, reikia padėkoti ir mūsų rėmėjams bei Utenos rajono savivaldybei, kurie skyrė papildomų lėšų, nes patekimas į finalo ketvertą, kad ir kiek džiaugsmo jis suteikė, finansiškai klubui reiškė papildomas išlaidas. Džiaugiuosi, kad šių organizacijų dėka artėjantį sezoną pasitiksime praktiškai nuo balto lapo.

Mums pavyko visiškai panaikinti skolas, kurios vilkosi ne vienerius metus. Nesakau, kad jos buvo labai didelės, tačiau kiekvieną sezoną dalį biudžeto tekdavo skirti ankstesnių įsipareigojimų padengimui, todėl tas ratas nuolat sukdavosi. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko jį sustabdyti ir šiandien galime drąsiai pasakyti, jog po labai ilgo laiko klubas skolų nebeturi.

Taip pat džiaugiuosi, kad mūsų rezultatai davė teigiamą impulsą rėmėjams. Tikiuosi, jog artėjantį sezoną startuosime su tikrai didesniu biudžetu. Manau, kad tai jau atsispindi ligšiolinėje komandos komplektacijoje ir atsispindės būsimuose mūsų pirkiniuose.

Todėl dar kartą dėkoju visiems rėmėjams, miesto valdžiai ir žmonėms, kurie perka abonementus. O tuos, kurie dar to nepadarė, kviečiu prisijungti. Manau, kad ši finansinė startinė pozicija suteiks mums galimybę artėjantį sezoną siekti dar aukštesnių tikslų.

Pasibaigus sezonui buvo kalbama, kad klubas turi tikslą išlaikyti komandos branduolį. Šarūnas Beniušis, Titas Didžgalvis ir Paulius Valinskas komandoje lieka, bet ar turėjote tikslą išlaikyti ir daugiau praėjusio sezono žaidėjų? Kodėl to nepavyko padaryti?

Priežasčių yra įvairių. Nepaisant to, kad mūsų biudžetas didėjo, kai kurių žaidėjų finansiniai lūkesčiai augo dar sparčiau.

Su Maxwellu Lewisu neturėjome jokių variantų. Su Hassanu Diarra ir jo agentu derybas vedėme gana ilgai, tačiau Graikijos klubo pasiūlymas buvo ženkliai didesnis nei mūsų galimybės, todėl jaunas žaidėjas pasirinko finansiškai naudingesnį variantą.

Luko Ulecko laukėme iki paskutinės dienos ir tikėjomės, kad pavyks jį išsaugoti. Vis dėlto didžiausia problema buvo ta, kad Lukas norėjo pradėti legionieriaus karjerą. Galbūt būtume galėję jį išlaikyti pasiūlę gerokai didesnius pinigus, tačiau tokių galimybių mes vis dar neturime. Ypač dabar, kai taip stipriai išaugo mokesčiai Lietuvos sportininkams. Šioje situacijoje nelabai ką galėjome padaryti.

Evaldas Šaulys pasirinko būti arčiau namų. Mes norėjome dar šiek tiek palaukti ir įvertinti rinką, tačiau Evaldas nusprendė nelaukti. Tai yra jo pasirinkimas. Padėkojome vienas kitam už „Juventus“ klube praleistus metus ir gražiai atsisveikinome.

Erikas Venskus naują sutartį pasirašė labai anksti, todėl tikriausiai jau sezono metu buvo apsisprendęs palikti Uteną. O dėl Mintauto Mockaus jau mes patys nusprendėme pasirinkti kiek kitokią komplektacijos kryptį.

Branduolį iš dalies išsaugoti pavyko, nes komandoje liko Paulius Valinskas. Jis buvo vienas kertinių mūsų žaidėjų, todėl jo išlaikymas buvo viena svarbiausių tarpsezonio užduočių ir vienas didžiausių prioritetų. Žinoma, šiek tiek gaila, kad nepavyko išlaikyti daugiau praėjusio sezono komandos narių. Tačiau šventa vieta tuščia nebūna ir bandysime atsiradusias spragas užpildyti kitais žmonėmis.

Artėjančio sezono sudėties komplektavimas įsibėgėjo. Kaip vertinate jau nudirbtus darbus ir kiek žaidėjų dar liko pasirašyti?

Manau, kad komplektacija, kurią pavyko atlikti iki šiol, yra sudėliota visai neblogai. Esu gana patenkintas. Šie metai yra pirmieji, kai man pačiam tenka gerokai labiau įsitraukti į komandos komplektaciją. Pasirinkome tokią viziją – nesamdyti sporto direktoriaus ir susitvarkyti patiems. Manau, kad kol kas mums tai visai neblogai pavyksta, nes tiek aš, tiek Laimonas turime nemažas žaidėjų ir agentų duomenų bazes, todėl nusprendėme visą šį procesą valdyti patys.

Esu tikrai patenkintas visais be išimties pasirašymais. Didžioji dalis žaidėjų, kuriuos pavyko prisivilioti, buvo būtent tie, kurių ir norėjome.

Matysime, kaip seksis mūsų dideliam žmogui. Kol kas tai, ką jis demonstruoja Sirijoje, atrodo tikrai įspūdingai. Kad ir kaip skeptiškai kai kurie žiūrėtų į tą lygą, po 35 naudingumo balus reikia sugebėti rinkti net ir mėgėjų čempionate. Labai tikiu šiuo žaidėju. Jo potencialas yra didžiulis. Jo puolimo arsenalas labai platus – praktiškai nuo A iki Z. Gal dar ne iki „Ž“, bet iki Z tikrai. Tai žaidėjas, galintis aikštėje daryti labai daug. Labai tikiuosi, kad jis taps didele jėga po krepšiu, kurios mums pastaraisiais metais šiek tiek trūko. Mūsų vidurio puolėjai buvo kitokio profilio, todėl manau, kad kartu su Šarūnu jie sudarys tikrai įdomų duetą.

Esu labai patenkintas, kad pavyko prisivilioti Chase’ą Hunterį. Jis turi atletinių savybių, kurios tam tikrais aspektais leidžia jį lyginti su Brae Ivey. Ypač kalbant apie gynybą. Puolime jis taip pat gali susikurti metimą, būti produktyvus tiek perimetre, tiek prasiveržimuose. Manau, kad tai bus labai įdomus žaidėjas.

Kaip ir kalbėjome anksčiau, jam tai bus pirmasis sezonas Europoje. Akivaizdu, kad reikės laiko adaptacijai ir stebuklų pirmosiose rungtynėse tikėtis nereikia. Tačiau mes esame pasiruošę dirbti, o pats žaidėjas taip pat nusiteikęs įdėti daug darbo.

Apie Pauliaus Valinsko išsaugojimą jau kalbėjome.

Esu labai laimingas, kad pavyko į komandą pasikviesti Justą Furmanavičių. Juo domėjomės ne pirmus metus ir ne kartą buvome pateikę pasiūlymus. Pagaliau, po dvejų ar trejų metų pokalbių su agentais, pavyko susitarti dėl dvejų metų kontrakto.

Manau, kad tai yra žmogus, kuris visada komandai suteikia energijos ir fiziškumo. To mums labai reikės. Rinkdami sudėtį stengiamės ją formuoti taip, kad turėtume pakankamai fiziškumo, ypač FIBA Čempionų lygos rungtynėms. Žinome, kokio lygio varžovai mūsų laukia ir kokio fiziškumo komandos ten žaidžia. Norime būti komanda, kuri gali atlaikyti tas dvikovas.

Esu labai sujaudintas Gintauto Matulio sugrįžimu. Tai žmogus, kuris tikrai nusipelnė būti čia. Jo meilė klubui ir atsidavimas Utenos miestui yra maksimalūs. Tai žmogus, kuris atiduos visą save tiek aikštėje, tiek už jos ribų.

Jau buvau minėjęs, kad kurį laiką bandėme turėti viziją šalia Tito auginti jauną žaidėją, suteikti jam perspektyvą. Tačiau praktika parodė, kad ši vizija nelabai pasiteisino. Iš jaunų žaidėjų negavome to, ko tikėjomės – pirmiausia noro dirbti ir tobulėti. Todėl šiemet nusprendėme šią vietą patikėti Gintautui. Nenoriu dabar sakyti, kad jis bus vienuoliktas žaidėjas. Galbūt jis bus trečias žmogus rotacijoje, žinant jo fiziškumą ir atsidavimą. Šiandien šią vietą šalia Tito nusprendėme patikėti būtent jam.

Tikimės, kad jo indėlis į komandą bus labai svarbus. Galbūt ne visada tai atsispindės statistikoje ar žaidimo minutėse, bet komandos raidai, atmosferai ir tobulėjimui jis gali duoti labai daug.

Na ir, savaime suprantama, turint tokią komandą, reikia žmogaus, kuris viską valdytų aikštėje. Todėl į įžaidėjo poziciją nusprendėme pasikviesti patyrusį žaidėją. Tikro įžaidėjo funkcijas patikėsime Jackui Pagenkopfui, kuris praėjusį sezoną sėkmingai vadovavo komandai Vokietijoje.

Taip, jo komanda neužėmė aukščiausių vietų, tačiau mums labai patiko jo žaidimo braižas ir tai, kaip jis vadovauja komandai. Tai tikras įžaidėjas, kuris geba kurti progas komandos draugams. Jo metimų procentai mūsų netenkina ir tai galime pasakyti atvirai. Tačiau tikime, kad šį aspektą galėsime pagerinti. Tai jau trenerių darbas, ir tikiu, kad jie jį atliks labai gerai.

Prie visos šios sudėties dar planuojame pasirašyti tris žaidėjus – vieną lietuvį ir du legionierius. Esame numatę konkrečias kandidatūras ir šiuo metu laukiame atsakymų. Norime, kad abu legionieriai būtų vedantys komandos žaidėjai. Tikėtina, kad jie bus ir brangiausi mūsų pirkiniai.

Planas yra toks, kad ketvirtąją poziciją patikėsime lietuviui, o antrąją ir trečiąją užpildys legionieriai. Jeigu pavyks užbaigti derybas, kurios šiuo metu jau yra gana pažengusios, manau, kad dar turėsime tikrai įdomių papildymų. Tikiu, kad būsime pakankamai įdomiai sukomplektuota komanda, kuri ir vėl galės kovoti dėl vietos stipriajame ketverte. Manau, kad toks tikslas yra kiekvienos LKL komandos siekiamybė.

Turbūt dar reikėtų paminėti ir pasikeitimus trenerių štabe. Paulių Juodį pakeitė Henrikas Paulauskas. Tai buvo vyriausiojo trenerio noras. Jis norėjo turėti savo pasirinktą trenerių komandą. Praėjusio sezono metu nenorėjome ardyti štabo, tačiau vasarą, turėdami daugiau laiko, sudėliojome viską taip, kaip treneris pageidavo. Mes tam nesipriešinome. Tikiu, kad ambicingi ir jauni specialistai norės pasiekti kuo geresnių rezultatų.

Artėja ir sugrįžimas į FIBA Čempionų lygą. Jau aiškūs ir grupių etapo varžovai. Kaip vertinate burtus ir kokie tikslai komandai bus keliami tarptautiniame turnyre?

Norėtųsi komandą matyti bent jau įkrintamosiose. Vertinti burtus dabar yra gana sunku. Ėjome iš trečiojo krepšelio, todėl buvo aišku, kad gausime varžovus iš aukščiau. O ten visi yra pajėgūs. Galbūt Malagos komanda yra pirmojo krepšelio favoritas, bet yra kaip yra – bandysime kovoti ir žaisti.

Jau turime nemažai informacijos apie būsimus varžovus. Stebime, kaip jie komplektuojasi, analizuojame jų sudėtis ir ruošiamės. Tikslas – kovoti dėl vietos įkrintamosiose. Manau, kad tam turime galimybių. Žinoma, daug kas priklausys ir nuo mūsų pačių demonstruojamo žaidimo.

FIBA Čempionų lygos namų rungtynes teks žaisti Vilniuje. Tai – nusivylimas, ar matote ir pozityvių dalykų?

Be abejo, tai yra nusivylimas. Tikrai apmaudu. Prieš tai du sezonus žaidėme atrankose, mokėjome didelius pinigus ir tuomet niekam neužkliuvo mūsų arena. Dar prieš dalyvaudami atrankoje buvome aiškiai pasakę, kad jei pateksime į pagrindinį turnyrą, norime žaisti tik Utenoje. Tuomet į tai niekas pernelyg nekreipė dėmesio ir arena tiko.

Dabar situacija yra kitokia. Gaila, bet teks žaisti Vilniuje.Tai papildomas iššūkis ir visiškai nauja situacija, tačiau stengiamės į ją žiūrėti kaip į tam tikrą išbandymą.

Kiek tenka kalbėti su žmonėmis Utenoje, didelio skepticizmo nematome. Daugelis sako, kad yra pasiruošę važiuoti į Vilnių. Žaisime pagrindinėje sostinės arenoje, todėl galbūt žmonėms tai taps savotiška švente – nuvažiuoti, praleisti vakarą ir palaikyti savo komandą. Pamatysime, kiek tų žmonių iš tikrųjų atvažiuos, kai prasidės sezonas. Kol kas noro tikrai netrūksta tiek iš sirgalių, tiek iš mūsų pusės. Svarstome įvairias idėjas, kurias tikimės įgyvendinti artėjant sezono pradžiai.

Taip pat tikiuosi, kad ateis ir dalis vilniečių. Nepaisant to, kad praėjusį sezoną atkrintamosiose įveikėme jų miesto komandą, Vilniuje gyvena ir dirba nemažai uteniškių, čia įsikūrę nemažos dalies mūsų rėmėjų biurai. Tikimės, kad arena nebus tuščia.

Yra kaip yra, tačiau tikimės sulaukti tokio palaikymo, kuris leistų susikurti bent šiokį tokį namų aikštės pranašumą.

Nepaisant to, kad tikrai buvo įdėta labai daug pastangų – stengėmės ir mes, stengėsi Lietuvos krepšinio lyga, asociacija „Lietuvos krepšinis“, pagalbos prašėme ir Jono Valančiūno, kaip garsiausio uteniškio pasaulyje, – galiausiai turime susitaikyti su tuo, kad žaisime Vilniuje.

Kitu atveju FIBA Čempionų lygoje apskritai nebūtume dalyvavę. Todėl iš dviejų blogybių pasirinkome, mūsų manymu, mažesnę. Pabandysime uteniškiams sukurti šventę Vilniuje.

Kalbant apie asociaciją „Lietuvos krepšinis“ – pastaruoju metu apie ją vyksta nemažai diskusijų. Matome organizacijų, kurios ją palaiko, kitos turi kitokią nuomonę. Kaip pats vertinate visą situaciją ir kokia yra klubo pozicija?

Visų pirma, dabar gerai suprantu, kaip tam tikru momentu jautėsi Mindaugas Balčiūnas. Kai mūsų klubas buvo patekęs į vienuolikos pralaimėjimų seriją, pats buvau panašioje situacijoje – kritikos buvo labai daug ir ji sklido iš visų pusių.

Kita vertus, savo nuomonę buvau išsakęs dar prieš asociacijos prezidento rinkimus ir šiandien nelabai matau priežasčių ją keisti. Per beveik dvejus metus, kiek dirba dabartinė asociacijos vadovybė, su manimi buvo susisiekta tik vieną kartą – kai vyko visas EDAK cirkas. Daugiau niekas niekada nepasidomėjo, kaip sekasi mūsų klubui, ar mums reikia pagalbos, niekas nepasveikino ir tada, kai pasiekėme gerą rezultatą. Todėl savo nuomonės keisti šiandien tikrai neturiu dėl ko.

Kai vyko visa ta EDAK istorija, rimtai svarstėme galimybę išstoti iš asociacijos „Lietuvos krepšinis“. Ir šiandien iki galo nesuprantu, kokia mūsų klubui yra reali nauda būti šios asociacijos nariu, ypač kai kasmet dar turime mokėti nario mokestį.

Kreipėmės į Lietuvos krepšinio lygą, tačiau mums buvo pasakyta, kad norint dalyvauti LKL čempionate privalome būti asociacijos „Lietuvos krepšinis“ nariais. Todėl teko likti. Vis dėlto tikrai svarstėme galimybę iš jos pasitraukti, bent jau tol, kol asociacijoje įvyks tam tikri pokyčiai.

Nepaisant kelių pozityvių dalykų, pavyzdžiui, sukurtos jaunimo testavimo programos, daugiau reikšmingų teigiamų pokyčių aš ten kol kas nematau. Todėl mano nuomonė nepasikeitė. Jei atsiras parašų rinkimas dabartinei asociacijos vadovybei palaikyti, nei aš, nei mūsų organizacija prie jo nesijungsime.

Lieka tik palinkėti sėkmės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei. Nepaisant visko, kas vyksta administraciniame lygmenyje, nuoširdžiai linkime rinktinei patekti į pasaulio čempionatą ir sėkmingai jame pasirodyti.