Šležas – apie galimybę žaisti su Sabu bei tai, kad buvo per pigus "Unics"

„7bet-Ryto Podkaste“ apsilankė rezultatyviausias visų laikų Vilniaus „Ryto“ klubo krepšininkas Andrius Šležas. 

„Tai yra žmogus, kurį žino kiekvienas „Ryto“ šeimos narys. Visi jį palaikė, palaiko ir palaikys iki paskutinio savo atodūsio“, – pristatydamas laidos svečią kalbėjo podkasto vedėjas Justinas Jankevičius.

Podkastą dar praėjusią savaitę pirmieji pamatė JBR klubo nariai ir „Online“ narysčių turėtojai.

Beveik pusantros valandos pokalbyje, kurį pristato sveikuoliški batonėliai „Me2U“, A. Šležas prisiminė skambiausias savo karjeros akimirkas ir dar niekur nepasakotas istorijas, kurios dienos šviesą išvydo pirmą kartą.

A. Šležas „Ryto“ marškinėlius vilkėjo 1997–2008 m. ir per šį laikotarpį gindamas Vilniaus garbę sužaidė 603 mačus bei pelnė 5549 taškus. Krepšininko trofėjų kolekcijoje – Europos taurė, 3 LKL čempiono žiedai (2006-ųjų finalo serijos MVP), 2 BBL taurės, NEYBL ir LKF čempiono vardas.

Tiesa, 1998–1999 m. jis buvo paskolintas „Šiaulių“ klubui.

„Jeigu atvirai, tada nelabai supratau, kodėl mane paskolino. Komandoje, atrodo, buvau antras pagal rezultatyvumą. Gal netikau treneriui, gal reikėjo kažką išsiųsti, pasiimti kažką savo“, – Vilniaus Akropolio „O'Learys“ sporto bare susirinkusius žiūrovus intrigavo pašnekovas.

– Kaip atrodė tavo dar vaiko gyvenimas atvykus į Panevėžio sporto internatą?

– Internate praleidau du metus. Iš pradžių namo važinėdavau kiekvieną savaitgalį, vėliau kelionės retėjo. Panevėžyje buvau įžaidėjas, o grįžęs į Joniškį žaisdavau „centru“. Ketvirtoje klasėje apskritai svajojau būti vairuotoju (šypsosi). Jeigu rimčiau, šalia krepšinio ilgą laiką buvo lengvoji atletika. Treneriai šiek tiek pykdavo, nes po vienų treniruočių eidavau iškart į kitas. Anksčiau būdavo tokia rungtis – šoki į aukštį ir bėgi 60 metrų. Teko laimėti medalių ir tikrai buvau įsimylėjęs lengvąją atletiką ir šuolį į aukštį. Treneriai kalbino čia koncentruotis, bet galiausiai pasirinkau krepšinį.

– Tada ir supratai, kad gali būti krepšininku?

– Jeigu anksčiau stodavai į Panevėžio internatą, tai dar nereikšdavo, kad žaisi krepšinį. Pavyzdžiui, Virgilijus Alekna, atrodo, irgi stojo į krepšinį, o treneriai prikalbino pereiti prie disko. Būdavo įvairių istorijų. Pavyzdžiui, mano klasiokas krepšinyje buvo vidutiniokas, bet fiziškai stiprus. Treneriai tarpusavyje keisdavosi informacija apie auklėtinus ir jam buvo pasakyta, kad jis gali būti geras dviratininkas. Jis nelabai norėjo, bet užsėdo ant dviračio ir pradėjo minti. Tą pačią dieną vyko Panevėžio dviračių čempionatas – jis visus kitus paliko už kokių 5–6 km ir atmynė pirmas. Gavo aukso medalį ir nuėjo sau ramiai į bendrabutį. Jis be jokio pasiruošimo laimėjo 50 km lenktynes. Po to jį labai stipriai kalbino pereiti į dviračių sportą, bet jam tai nebuvo įdomu.

– Kada pirmą kartą įdėjai į krepšį?

– Maždaug 14-likos. Su draugu vieną kartą kieme bandyme įdėti į krepšį gal kokias 3 valandas. Nusprendėm, kad neišeisim, kol neįdėsime. Galiausiai įdėjom. Kai užsibrėži tikslą, jis tampa lengviau pasiekiamas. Tada supranti, kad sunkus darbas atsiperka. Tarp kitko, teko Joniškyje laimėti dėjimų konkursą ir už tai gauti magnetolą (juokiasi). Tai įvyko tuometinėje LKAL lygoje (dabar NKL – autoriaus pastaba). „Žvaigždžių dienos“ metu. Konkurse taip pat dalyvavo Rytis Sabas, Darius Tarūta – mes finale ir susitikome.

– Kaip prasidėjo tavo etapas Joniškio „Žiemgaloje“?

– Joniškyje baigiau sporto mokyklą, žaidžiau tokioje komandoje Joniškio „Melioratorius“. Sporto entuziastas Leonas Karaliūnas subūrė „Žiemgalą“, pakvietė Modestą Paulauską, su kuriuo dirbome 3 metus. Po jų M. Palauskas mane pakvietė kartu važiuoti į Vilnių. Mane kvietė ir „Atletas“, kurio vadovai buvo atvažiavę į Joniškį, bet pasirinkau Vilnių. Galbūt dėl M. Paulausko.

Kai pagalvoji, smagu, kad teko pažaisti ir „Melioratoriuje“, ir „Statyboje“. Dabar tokio pobūdžio pavadinimų jau nebėra (juokiasi). Tiesa, „Statyba“ tada jau vadinosi „Statyba-Lietuvos rytas“. Pas M. Paulauską rytinė treniruotė vykdavo 07:30 val., nes 09:00 val. jau turėjai būti pamokose. Bėgiodavome „eglutes“ ir ten krūviai jau buvo profesionalūs. Ne visi tą atlaikė.

– Kaip jauteisi, kai po pirmojo sezono Vilniuje buvai paskolintas „Šiauliams“?

– Jeigu atvirai, tada nelabai supratau, kodėl mane paskolino. Komandoje, atrodo, buvau antras pagal rezultatyvumą ir tikrai nebuvo taip, kad bijau žengti į aikštę ar mesti į krepšį. Gal netikau treneriui, gal reikėjo kažką išsiųsti, pasiimti kažką savo. Bet pakliuvau į superinę komandą. Įdomu, kad tą sezoną žaisdami su „Lietuvos rytu“ laimėjome du kartus. Buvo labai saldu. Labai.

„Lietuvos ryte“ tada žaidė Šarūnas Jasikevičius, Rimas Kurtinaitis. Po vienų tokių rungtynių, kurias „Šiauliams“ pavyko laimėti, Jaska per visą salę rėkė: „Kas atidavė Šležą?!“ R. Kurtinaitis jau tada buvo Sporto departamento direktorius – į rytinę treniruotę atvykdavo su kostiumu, persirengdavo, pasportuodavo, vėl užsidėdavo kostiumą ir važiuodavo į darbą. Vakare atvažiuodavo į treniruotę vėl. Po tų metų mane pakvietė grįžti. Buvau nustebęs. Treneris Šarūnas Sakalauskas pasakė: „Retas atvejis, kad taip žaidėjai sugrįžta“.

– 1999–2000 m. iš „Lietuvos ryto“ praktiškai niekas nesitikėjo aukso medalių. Kada patikėjote, kad galite?

– Galbūt po Naujų metų. Buvo įžūlaus jaunimo. Tai buvo pirmasis Arvydo Macijausko sezonas ir jis kaip reikiant draskėsi.

– Kaip būdamas 23-ejų sugebėjai gauti „batia“ (lietuviškai – tėvas) pravardę?

– Buvo jaunesnių už mane – Gintaras Kadžiulis ir tas pats Arvydėlis už mane jaunesni 5 metais. Mes trise labai susibendravome ir praleisdavome daug laiko kartu. Vieną kartą oro uoste sėdėjau per vidurį ir juos apsikabinau. Kažkas praeidamas pro šalį pasakė: „Tu kaip tikras „batia“. Taip ir prilipo. Natūraliai gavosi taip, kad tą jaunimą kažkiek pasiėmiau globoti. Manau, vėliau tą suprato ir pats klubas – viešbučiuose gyvendavau su vis skirtingais komandos draugais. Dažniausiai tai būdavo naujokai. Galbūt klubas taip darė norėdamas, kad supažindinčiau naujokus su klubo taisyklėmis ir vidine tvarka.

– Kuo tie mokymai pasireikšdavo?

– Būdavo, kad tikrai pamokydavau to gyvenimo. Pavyzdžiui, išvažiuojam 1–2 savaitėms į stovyklą. Aš pasiimdavau ūkiško muilo ar skalbimo miltelių drabužiams plauti. Po treniruotės nueinu į dušą ar vonią, išsiplaunu savo aprangą – ji vėl švari, kvepianti. O jie laukia, kol visą tašė ištuštėja, nebelieka švarių aprangų, o tada ateina pas mane skolintis muilo ir miltelių (juokiasi).

Kartais stovyklose mūsų aprangas išplaudavo. Bet Ispanijoje niekas neplovė ir smirdinčią aprangą vilktis kažkaip nemalonu. Atsimenu, Haris Mujezinovičius į treniruotę atėjo tik su timpom. Robertas Štelmaheris atėjo su marškinėliais, bet be šortų. Su Marijonu, pamenu, darydavom bendrus skalbimus. Sumetam abiejų drabužius, sulipam į vonią ir minkom kojom, šnekam. Praskalaujam, išsidžiovinam ir mes švarūs gražūs.

Kalbant apie tuos skalbimus dar buvo atvejis su Kareemu Rushu. Jis atvažiavo į pirmą treniruotę, jam davė aprangą. Po vakarinės treniruotės jis aprangą nusivilko ir paliko visą šlapią šalia savo spintelės. Ateina kitą rytą, žiūri, ta pati apranga guli. Sakom: „Čia niekas neplauna“. Turėjo eiti į rytinę treniruotę su ta pačia apranga. Jis buvo pratęs prie NBA sąlygų. Tiesa, vėliau ir mūsų klubas pradėjo tuo rūpintis.

– 5 iš 3 „Ryto“ LKL čempionų žiedų iškovoti su tavimi. Ar jie visi tau vienodai vertingi?

– Manau, kad pirmas pats vertingiausias. Patys po pergalės buvome išprotėję. Neįsivaizduoju, kas ten dėjosi. Bijau suklysti, bet viename iš finalų, gal 2002-aisiais, klubas buvo pakvietęs Virgį Stakėną. Įėjome į rūbinę, visi džiaugiamės. Žiūriu, kampe V. Stakėnas groja su gitara.

– Kuri pergalė apskritai tau buvo pati svarbiausia?

– Pirmasis LKL titulas ir Europos taurė. Šarlerua viešbutyje prie sienos buvo prikabinta gitara – gal kokio garsaus muzikanto. Simas Jasaitis pagriebė ją ir pradėjo groti. Gerai lupo – iš 5-4 stygų liko 2 –3 (juokiasi).

– Kokie tavo santykiai būdavo su „B Tribūna“?

– Mano santykiai su visais buvo geri. Po rungtynių šiltai bendraudavome su fanais, fotografuodavomės. Nebėgdavau ir nesislėpdavau.

Kai mano karjera „Lietuvos ryte“ buvo baigta ir atvažiavau į Vilnių žaisti su „Šiauliais“, pamačiau plakatą, kurį man iškėlė fanai. Tikrai susijaudinau ir padėkojau. Buvo labai smagus ir malonus jausmas. Visada jaučiau, kad fanai mane mylėjo ir gerbė. Greitai prabėgo tie 10 metų. Daug gražių akimirkų.

– Teko dirbti su daug trenerių, bet charizmatiškiausias, turbūt, buvo Vlade Djurovičius?

– Vlade tikrai buvo pats įdomiausias. Manyčiau, kad jis iš visų trenerių mažiausiai suprato krepšinį. Bet prie jo mes procentaliai pasiekėm daugiausiai pergalių. Prie jo pralaimėjome tik vieną kartą. Tais metais „Siemens“ arenos atidaryme laimėjome prieš „Žalgirį“. Pas Vlade treniruotės buvo be supratimo. Ateini į salę ir rideni kamuolį 10 minučių pirmyn-atgal per visą aikštę. O jis atsisėdęs su „lakierkom“, vos ne su kostiumu, į telefoną sulindęs... Buvo labai daug tokių treniruočių. Turėjome vieną gerą derinį – vienas atsivaro kamuolį, likę subėga į baudos aikštelę, pasisukinėjam ir visi išsibėgiojam „ant tritaškio“. O žaidėjas su kamuoliu duoda perdavimą tam, kas lieka laisvas, nes kažkuris varžovas vis tiek susimaišydavo (juokiasi). Vlade man sakydavo: „Andriau, jeigu tu per kiekvienas rungtynes įmesi 3 tritaškius iš 5, mes visada laimėsime.“

Turėjome ir dar vieną veikėją – Smago Sagadinas buvo dar rimtesnis. Atėjęs į pirmą treniruotę Smago pasakė: „Pakelkite rankas, kas esat vedę.“ Mes keli pakėlėm rankas. „Galit išsiskirt, nes nuo šiol nebus kada būti su šeima.“ Rytinė treniruotė trukdavo 2,5 ar 3 val. Jos būdavo labai intensyvios. Greitai pavalgom, kasdien po 2 val. žiūrim video. Po to vėl ilga vakarinė treniruotė su nuolatiniais rėkimais. Sakykime, kad ne visi atlaikė.

– Kokią pikantiškiausią istoriją gali prisiminti kalbant apie trenerius?

– Vlade sakydavo, kad mes už aikštės ribų su juo galime bendrauti kaip su draugu. Vieną sykį žaidėme Estijoje. Vlade pasakė, kad parskridę, berods buvo sekmadienis, tą pačią dieną turėsime treniruotę. Komandoje apsitarėm, kad jeigu jis daro sekmadienį treniruotę, gal mes parskridę iškart einam į treniruotę, kad turėtume sekmadienio vakarą laisvą. Komandos draugai sako: „Tu kapitonas, eik ir pasakyk Vladei.“

Nuėjau ir pasiūliau tokį variantą. Jis pakraipė savo ūsus, pradėjo serbiškai riaumoti ir rėkti. Atsargiai pradėjo trauktis ir išėjau. Net grįžus į antrą aukštą girdėjosi jo rėkimai (juokiasi). O tas vienintelis rungtynes prie Vlade pralaimėjome „Crvena Zvezdai“. Skridome į Belgradą sekmadienį, nors rungtynės tik antradienį. Matyt, treneris norėjo praleisti daugiau laiko su šeima. Aišku, sekmadienį nesportavome, pirmadienį ryte – taip pat. Vlade net nebuvo viešbutyje. Pirmadienio vakarą kažkiek susirinkom į treniruotę, antradienį ryte irgi nedaug sportavome ir pralaimėjom.

– Ar buvo momentas, kad rimtai svarstei kitų komandų pasiūlymus, bet vis tiek pasilikai „Ryte“?

– Siūlė tas pats „Žalgiris“. Berods 2002 ar 2003 m. Su manimi bendravimas būdavo ne apie pinigus. Niekados nesakydavau: „Jeigu duosi tiek, tada ateisiu.“ Mano kontraktai su „Rytu“ buvo pasirašinėjami tokiu principu: „Kiek nori? Pasirašyk ir skirstomės.“ Tikrai nereikėjo daug derėtis. „Žalgiris“ iškart pasakė, kad pirmą atlyginimą gausi gruodžio mėnesį, bet žaisi su Arvydu Saboniu. Atsakiau, kad mano šeima nebus pavalgius dėl to, kad aš žaisiu Saboniu. „Rytas“ man atlyginimą mokėdavo kaip laikrodis, tai kam man eiti kažkur kitur, jeigu Vilniuje turiu superines sąlygas? Ką paprašysi, tą gausi. Taip būdavo „Ryte“. Nebuvo minties eiti žaisti kitur. Vienu metu agentas pranešė, kad manimi domisi Kazanės „Unics“. Agentas Kazanei pasakė, kiek norime pinigų ir jie nesutiko. Pasak jų pačių, jiems reikėjo brangesnio žaidėjo. Jie taip ir pasakė: „Mes jo norime, bet jis mums per pigus.“

– Koks tavo visų laikų geriausias „Ryto“ penketas?

– Šarūnas Marčiulionis, Arvydas Macijauskas, Ramūnas Šiškauskas, Matthew Nielsenas, Robertas Javtokas. Labai norisi kažkur įdėti ir Chucką Eidsoną. Yra daug kitų labai gerų krepšininkų. Aš pats būčiau kokiame 7–8 penketuke (juokiasi).