"Ryte" atsiskleidęs Buva: apie rungtynes prieš "Žalgirį" pasakosiu savo vaikams

Visą šį 2020-2021 m. „Betsafe-LKL“ čempionato sezoną Vilniaus „Ryto“ klubo viduje netrūko pokyčių, o visai neseniai permainų vėjai į Vilnių atpūtė ir stipriai komandos žaidimą pakeitusį, bet lietuviams kol kas menkai pažįstamą centrą iš Kroatijos – Ivaną Buva.

29 metų 208 cm ūgio krepšininkas į sostinę atvyko pasitinkant lemiamą sezono stadiją – vasario mėnesį. Vos debiutavęs „Betsafe-LKL“ čempionate I. Buva iškart į save atkreipė sirgalių ir, be abejo, visų kitų komandų trenerių bei žaidėjų dėmesį.

Vien pirmose rungtynėse prieš Prienų ekipą kroatas pelnė 13 taškų ir užfiksavo 23 naudingumo balų rodiklį. Neįmanoma pamiršti ir fantastiško I. Buvos pasirodymo derbyje prieš Kauno „Žalgirį“ – 32 taškai, 7 atkovoti kamuoliai ir 39 naudingumo balai.

Bendrai Lietuvoje šis krepšininkas spėjo sužaisti dar tik devynerias rungtynes, tačiau jis jau dabar dvigubai viršija pelnomų taškų (15,1) ir naudingumo balų (17,8) lygos vidurkius, kurie atitinkamai siekia 7,6 ir 7,6.

Vilniuje I. Buva, kaip sako pats, jaučiasi ypatingai gerai – kartais jis netgi pats galvoja, kad yra vietinis krepšininkas.

„Tikrai mėgaujuosi žaidimu čia, nes vyrukai mane priėmė šiltai. Čia jaučiuosi lyg lietuvis. Ir labai svarbu tai, kad nejaučiu jokio spaudimo rungtynių metu“, – kalbėdamas su LKL.lt sakė „Ryto“ naujokas.

O ir sportinė forma šiuo metu yra daugiau nei iškalbinga – kalbėdamas apie pavojingiausius karjeroje sutiktus varžovus krepšininkas prasitarė, kad šiuo metu galėtų žaisti prieš absoliučiai visus juos.

„Dabar atrodo, kad galiu rungtyniauti prieš bet ką. Bet jei paklaustumėte to paties klausimo prieš kelis metus, kai svėriau 10-15 kilogramų mažiau ir turėjau mažiau patirties, tai tikrai atsakyčiau kitaip“, – šyptelėjo I. Buva.

Centras iš Kroatijos kol kas skambiausią pasirodymą Lietuvoje ir, kaip sako pats, vieną skambiausių bendrai karjeroje, surengė būtent prieš šalies čempionus – „Žalgirį“. Tą vakarą Kaune I. Buva tapo tikru sostinės ekipos herojumi.

„Buvo kelios atskiros rungtynės, kurias turbūt prisiminsiu amžinai ir pasakosiu apie jas savo vaikams: įmečiau 23 taškus į Madrido „Real“, 22 taškus į Stambulo „Anadolu Efes“, 27 taškus į Stambulo „Galatasaray“ ir, žinoma, 32 taškus į Kauno „Žalgirio“ krepšį. Štai koks žaidėjas esu“, – garsiai nusijuokė krepšininkas.

– Palengvinkite užduotį sirgaliams. Kaip į jus reiktų teisingai kreiptis?

– Niekas į mane nesikreipia vardu. Visi vadina mane Buva. Jei norite, jei jums patogiau, vadinkite mane Ivanu, lietuviškai.

– Visų pirma, kaip jūs atvykote į „Ryto“ komandą?

– Sezono pradžioje nebuvau tikras, kaip susiklostys šie metai dėl koronaviruso situacijos. Atmečiau kelių komandų pasiūlymus, neturėjau, kur rungtyniauti. Sausio mėnesį Bourgo klubui prireikė žaidėjo, bet tik vienam mėnesiui. Pagalvojau, kad būtų naudinga prisijungti prie komandos ir iš naujo įgauti sportinę formą. Toje komandoje buvo keli vyrukai iš balkanų, taip pat jau iš anksčiau pažinojau trenerį, todėl ilgai nedvejojau. Vėliau man paskambino „Rytas“ ir susitarėme dėl atvykimo.

– Per savo karjerą žaidėte Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Italijoje, Ispanijoje, Kinijoje, Turkijoje ir dabar nutūpėte Lietuvoje. Kurioje šalyje jums patiko labiausiai?

– Labiausiai man patikęs sezonas prabėgo Avellino mieste Italijoje. Tai buvo gera komanda, nuostabūs sirgaliai ir solidūs mūsų pačių rezultatai. Bendrai man tai buvo ypatinga patirtis. Niekada nepamiršiu tų sirgalių ir komandos draugų.

– O kurią iš sukauptų patirčių norėtumėte pamiršti?

– Kiekvienas profesionalus krepšininkas turi ir sunkių patirčių. Vieniems žaidėjams tai gali būti per griežtas treneris, kaip pavyzdžiui Duško Ivanovičius. Bet man visos sunkiausios patirtys buvo tiesiog nerungtyniaujant – nedaug laiko aikštelėje praleisdavau Monake ir tada, kai dar būdamas jaunuolis patekau į Zagrebo pagrindinę komandą. Nežaisti yra sunku.

– Pakalbėkime apie Kiniją. Kokį krepšinį ten radote ir kokias emocijas parsivežėte?

– Turbūt nė vienas krepšininkas nevažiuoja į Kiniją žaisti dėl aukšto krepšinio lygio. Tai yra geri pinigai, kartais tai atsiperka. Tiesa, ten jau tikrai negali turėti jokių blogų rungtynių, nes jie iš užsieniečių visada tikisi gero pasirodymo. Bent dvidešimt taškų kiekvienose rungtynėse. Dar pridurčiau, kad užsieniečiams ten gana sunku prisitaikyti prie bendros aplinkos ir kitokios kultūros.

– Kaip bendrai prasidėjo jūsų kelias profesionalaus krepšinio link?

– Kai man buvo dvylika metų, su draugu nuėjome į aikštelę tiesiog pamėtyti į krepšį. Man tai be galo patiko, taip viskas ir prasidėjo. Palaipsniui patekau į Zagrebo „Cedevita“ komandą pas pirmą savo trenerį Sreco Medvedevecą ir štai, dabar esu čia.

– O kada supratote, kad jūs ir tapsite profesionaliu žaidėju, kad gyvensite iš krepšinio?

– Tiesą sakant, negaliu įvardyti, kada realiai supratau, kad tapsiu profesionalu. Nuo keturiolikos metų treniravausi jau du kartus per dieną. Krepšinis man jau tada buvo didžiausias prioritetas, dėl jo paaukojau dalį mokyklos laikų pramogų. Tuo metu iš krepšinio uždirbdavau maždaug šimtą eurų per mėnesį, bet jaučiau, kad tai teisingas kelias. Iš esmės nuo to laiko niekas nepasikeitė, tiesiog užaugau ir, be abejo, daugiau uždirbu.

– Galbūt jau esate sužaidęs rungtynes, kurias prisiminus iki šiol pašiurpsta oda nuo teigiamų emocijų?

– Nesu tikras, ar tikrai karjeroje turiu tokių vakarų, kurie iki šiol keltų šiurpuliukus. Niekada nelaimėjau jokio ypatingo trofėjaus, tik taurės turnyrą Bosnijoje ir Hercogovinoje. Bet buvo kelios atskiros rungtynės, kurias turbūt prisiminsiu amžinai ir pasakosiu apie jas savo vaikams: įmečiau 23 taškus į Madrido „Real“, 22 taškus į Stambulo „Anadolu Efes“, 27 taškus į Stambulo „Galatasaray“ ir, žinoma, 32 taškus į Kauno „Žalgirio“ krepšį. Štai koks žaidėjas esu... (juokiasi – aut.).  

– O ką jūs prieš atvykdamas į Lietuvą žinojote apie „Betsafe-LKL“ čempionatą?

– Daug apie tai nežinojau. Iš komandų žinojau tik „Rytą“ ir „Žalgirį“, bet nemažai buvau girdėjęs apie lietuvius žaidėjus užsienyje. Prieš atvykdamas į Lietuvą žinojau, kad tai krepšinio šalis, kad tai tarsi antra religija. Ir faktą, kad čia šalta. Tiesa, dar žinojau vieną labai svarbią detalę. Lietuviai, kuriuos pažįstu iš anksčiau, man labai aiškiai pasakė, kad čia privalai turėti gerą metimą. Jei nevaldai metimo – tau čia, Lietuvoje, ne vieta.

– Atrodo, kad tikrai radote savo vietą...

– Vienareikšmiškai. Visada yra nuostabus jausmas būti komandoje, kurioje treneris tavimi pasitiki, kurioje komandos draugai tavimi tiki. Tada ir pats tampi geresniu žaidėju. Tai vienas svarbiausių dalykų krepšinyje – tu turi jaustis reikalingas savo komandai. Būtent taip čia ir jaučiuosi, tą pajaučiau iškart čia atvykęs. Treneris Giedrius labai gerbia mane kaip žaidėją

– Galite rungtyniauti ir centro, ir sunkiojo puolėjo pozicijoje. Kuri jums arčiau širdies?

– Geriausia pozicija krepšinyje yra įžaidėjas, nes jis dažniausiai turi kamuolį rankose (juokiasi – aut.). Man pačiam labiau patinka centro pozicija, nes tada turi daugiau erdvės puolimui.

– O kas būtų jūsų, kaip krepšininko, svajonės išsipildymas?

– Svajonės išsipildymas būtų laimėti Eurolygą Željko Obradovičiaus komandoje. Ir, žinoma, tapti finalo MVP (šypsosi – aut.).

– Grįžkime prie rungtynių Kaune. Pelnėte net 32 taškus. Kaip tas vakaras atrodė jūsų akimis?

– Rungtynėse prieš „Žalgirį“ mes visi buvome be galo motyvuoti. Lengva žaisti, kai visi komandos nariai atiduoda šimtą procentų savo jėgų. Tiesą sakant, jau apšilimo metu žinojau, kad tai bus geros rungtynės man asmeniškai. Kiekvienas metimas buvo tikslus. Taip tikrai nebūna kiekvieną kartą. Tiesiog jaučiau, kad turiu tai tęsti, kad tai turi būti geros rungtynės. Tai tiesiog buvo vienas iš tų gerų vakarų.

– Ką jūsų nuomone šiame sezone gali nuveikti „Rytas“?

– Žiūrint objektyviai, „Rytas“ turi patekti į finalą. Manau, kad mes tikrai nusiteikę pakovoti dėl trofėjaus. Aišku, daug kas priklausys nuo koronaviruso situacijos ir visų mūsų sveikatos, bet taip jau yra – galutinis rezultatas susideda iš pačių mažiausių smulkmenų.

– Gal turėjote savo karjeroje varžovų, prieš kuriuos rungtyniauti buvo itin sunku, galbūt net nelabai įmanoma?

– Dabar atrodo, kad galiu rungtyniauti prieš bet ką. Bet jei paklaustumėte to paties klausimo prieš kelis metus, kai svėriau 10-15 kilogramų mažiau ir turėjau mažiau patirties, tai tikrai atsakyčiau kitaip. Buvo žaidėjų, prieš kuriuos žaisti – be galo sunku. Kai man buvo 21 metai, debiutavau Adrijos lygoje. Išbėgau į aikštelę ir turėjau gintis prieš Belgrado „Partizan“ centrą Gagičių. Visiškai negalėjau jo pajudinti iš vietos – atrodo, kad atsitrenkdavau į sieną. Puikiai prisimenu ir Lavrinovičių. Italijoje vienų rungtynių metu prieš jį negalėjau padaryti absoliučiai nieko – net prisiartinti prie krepšio. Tiesa, vėliau atkrintamųjų etape sužaidžiau geriau už jį (šypsosi – aut.). Taip pat Dexteris Pittmanas – nieko negalėjau prieš jį padaryti. O sunkiausia gintis turbūt buvo prieš Tomičių, Dubljevičių ir Šermadini.

– O jūs manote, kad asmeniškai jau pasiekėte savo geriausią žaidimą karjeroje?

– Negaliu galvoti, kad dabar žaidžiu ar kažkada anksčiau žaidžiau geriausiai. Krepšininkai nuolat keičiasi – bręsta fiziškai, psichologiškai. Amžius gali byloti vieną, bet realus vaizdas visai ką kitą. Tikrai dar nėra vėlu pasiekti Eurolygos lygį. Apie NBA jau nekalbu, bet kodėl gi nepabandžius įžengti į Eurolygą. Tobulėti kaip žaidėjui tikrai niekada nėra per vėlu. Tokių pavyzdžių yra aibė, kad ir futbole: Jamie Vardy, Diego Milito, dar keli. Juk jie pasiekė patį aukščiausią lygį žymiai vėliau už kitus, bet visi matome, kaip jiems sekėsi ir sekasi. Svarbiau už viską čia yra sveikata – jei būsi sveikas, gali pasiekti nemažai. Traumos elementariai neleidžia judėti į priekį. Tikiuosi, kad sulauksiu savo šansų ir dar aukštesniame lygyje. Tikrai tuo tikiu.

– Gal jau spėjote išmokti lietuviškų žodžių?

– Taip, žinau kelis. Dažnai girdžiu frazes „Ką tu darai?“, arba „Bėk greičiau“. Kaip suprantu, čia yra kritika, turbūt liepia greičiau judėti. Dar žinau uogas: trešnė, vyšnia. Taip pat policija, šis žodis skamba taip pat beveik visur. Dar žinau kelis keiksmažodžius, bet jų nesakysiu. Tiesą sakant, labai sunku suprasti, ką lietuviai komandos draugai kalba tarpusavyje. Sunki kalba (šypsosi – aut.)