"Ryto" suomis – apie vilniečių startą bei Lietuvoje prasidėjusį tautiečių progresą

Pastarosios savaitės sostinėje nebuvo pačios linksmiausios – po Jerricko Hardingo traumos pagrindinio įžaidėjo netekęs Vilniaus „Rytas“ (3-1) turėjo sugerti du niuksus.

LKL, kurią remia Betsson, vilniečiams pirmąjį sezono pralaimėjimą išrašė Panevėžio „Lietkabelis“, o FIBA Čempionų lygoje buvo nusileista Heidelbergo MLP ekipai.

Proga atsitiesti laukia jau šį šeštadienį, kai Lietuvos vicečempionai pilnutėlėje „Active Vilnius“ arenoje stos į kovą su turnyrinės lentelės kaimynais – Klaipėdos „Neptūno“ (3-1) krepšininkais. Susitikimą nuo 16.30 val. tiesiogiai transliuos BTV televizija ir „Telia Play“.

Svečiai iš pajūrio taip pat nėra geriausiame savo momente: nors Gedimino Petrausko auklėtiniai LKL, kurią remia Betsson, žengia koja kojon su vilniečiais, tarptautiniame fronte jie vis dar medžioja savo pirmąją pergalę.

Prieš rungtynes portalas LKL.lt kalbino sostinės klubo trenerių štabo narį – vasarą Georgios Dedasą pakeitusį ir Giedriaus Žibėno dešiniąja ranka tapusį Vesa Vertio. Specialistas iš Suomijos nesiryžo nuvertinti savo oponentų, pabrėždamas jų perimetro žaidėjų lygį ir gilią rotaciją.

„Gerai treniruojama komanda, daug pikenrolo, stiprūs gynėjai: Arnas Velička, Harrisonas Cleary, Rihardas Lomažas – visi pavojingi, – tvirtino suomis. – Jie turi patyrusių aukštaūgių, žaidžia agresyviai. Tai gili, solidi komanda, turinti bent dešimt lygiaverčių žaidėjų.“

Pirmąjį sezoną Lietuvoje pradėjęs 42-ejų specialistas dar tik pažindinasi su LKL, kurią remia Betsson, tačiau jam jau dabar į akis krenta, jog Lietuvoje itin efektyviai žaidžiama puolime.

Greitas ir patrauklus akiai krepšinis yra tapęs pastarojo penkmečio „Ryto“ prekiniu ženklu. Pasak G. Žibėno suomio propaguojama žaidimo vizija sutampa su jo paties požiūriu. Galbūt prie to galėjo prisidėti ir ankstesnės V. Vertio patirtys – pavyzdžiui, kelis metus trukęs darbas Tuomaso Iisalo trenerių štabe, dar prieš šiam strategui šturmuojant aukštumas Europos krepšinyje bei praveriant NBA duris.

Apie sezono pradžią Vilniuje, suomiško krepšinio progresą, darbą su T. Iisalo, palengvėjimą dėl J. Hardingo traumos  – LKL.lt pokalbis su V. Vertio.

– Jau kurį laiką gyvenate Lietuvoje. Kaip apibūdintumėte savo patirtį čia, ypač už aikštės ribų?

– Kol kas viskas tikrai labai gerai. Persikėliau į Vilnių, gyvenu netoli arenos – penkių minučių atstumu nuo „Twinsbet“ arenos, kur treniruojamės. Daugiausia laiko praleidžiu tarp namų ir arenos, todėl dar neturėjau daug progų geriau pažinti miestą. Keletą kartų buvau Senamiestyje, kai atvyko draugų, tad su jais pasivaikščiojome, pavakarieniavome. Bet šiaip – darbas, namai, treniruotės. Visgi tikiu, kad vėliau atsiras daugiau laiko pažinti Vilnių. Patinka čia būti, tikrai labai patinka.

– Prieš tai ilgą laiką dirbote gimtojoje Suomijoje. Norėčiau pakalbėti apie suomių krepšinį – pastaruoju metu jis padarė didelį šuolį, ir Lietuvoje tai nelieka nepastebėta. Kaip apibūdintumėte ryšį tarp Lietuvos ir Suomijos krepšinio mokyklų? Ko galime išmokti vieni iš kitų?

– Negaliu tvirtinti šimtu procentų, bet kiek pamenu, viskas Suomijoje pradėjo keistis, kai Henrikas Dettmannas atvyko iš Vokietijos ir pertvarkė visą trenerių rengimo sistemą. Tuo metu, kiek žinau, Suomijos federacija lankėsi Lietuvoje – mokėsi iš jūsų, kaip viskas organizuota. Prisimenu, kai dar buvau paauglys, mūsų komanda vyko į Vilnių, į Šarūno Marčiulionio akademiją, ir žaisdavome prieš jūsų jaunimo ekipas – dažniausiai skaudžiai pralaimėdavome. Bet tai buvo labai naudinga patirtis. Manau, suomiai daug ko išmoko iš lietuvių krepšinio.

Dabar Suomijoje labai svarbu, kad neprarastume nė vieno žaidėjo. Esame maža šalis, o daugelis mieliau renkasi ledo ritulį ar futbolą. Ne kiekviena karta turi daug talento krepšinyje, todėl turime labai atsargiai dirbti su tais, kurie gali tapti gerais žaidėjais. Stengiamės visus palaikyti, būti kantrūs. Tai turbūt ir yra mūsų stiprybė.

– Ar po sėkmingo Suomijos pasirodymo Europos čempionate matote, kad tas pasiekimas įkvėpė naują jaunų krepšininkų bangą?

– Be abejonės. Ir tai jau vyksta. Pavyzdžiui, Juveskiulėje – mieste, iš kurio kilęs Lauri Markkanenas – vaikų, pradedančių žaisti krepšinį, skaičius išaugo dar prieš čempionatą. Dabar po Europos čempionato susidomėjimas dar labiau išaugo. Kalbėjau su kelių klubų žmonėmis, jie sakė, kad į sales ateina naujų vaikų. Tai labai džiugina.

Žinoma, viso to pagrindas – Dettmanno sukurta sistema, trenerių ugdymas. Kai turime gerus trenerius, natūraliai turėsime ir geresnius žaidėjus. Ir čia svarbu ne tik taktika – o kaip dirbti su vaikais, kaip juos mokyti. Manau, Suomijoje tai labai vertinama.

– O kalbant apie suomių trenerius – ar tokių pavyzdžių, kaip T. Iisalo, sėkmė įkvepia jaunus trenerius siekti karjeros?

– Žinoma. Dabar Suomijoje buvę žaidėjai ar tie, kurie anksti baigė karjerą, mato, kad galima tapti profesionaliu treneriu ir dirbti ne tik Suomijoje, bet ir užsienyje. Pats dirbau su Tuomasu Vokietijoje trejus metus – tai buvo puiki mokykla. Dirbome labai daug, mokėmės kartu.

– Ar tikėjotės, kad Iisalo pasieks tokių aukštumų – laimės Europos turnyrus, taps vienu pirmųjų europiečių už NBA komandos vairo?

– Tiesą sakant, ne. Tuo metu tai buvo sunkiai įsivaizduojama – suomis NBA? Bet kai pažįsti Tuomasą, supranti, kad niekas nevyksta neatsitiktinai. Jis be galo atsidavęs krepšiniui, labai daug mąsto, analizuoja, gyvena tuo. Tad nors ir netikėta, bet visai nestebina, kad jam taip sekasi.

– Dabar dirbate „Ryto“ trenerių štabe kartu su G. Žibėnu, Gustu Maskoliūnu, Nedu Pacevičiumi ir Tadu Jackūnu. Kaip sekasi rasti bendrą kalbą su naujais kolegomis?

– Pradžia buvo labai gera. Visi mane priėmė šiltai, padeda, atmosfera puiki. Penkių žmonių trenerių štabas – nemažas, ir kai yra naujų veidų, reikia laiko, kol susipažįsti, supranti vienas kito stiprybes ir silpnybes. Bet kol kas – tik geri įspūdžiai.

– Kaip pasiskirstote atsakomybėmis? Kokia jūsų pagrindinė rolė?

– Mes trise – aš, Gustas ir Nedas – dirbame su varžovų analizėmis. Aš daugiausia žiūriu, kaip oponentai ginasi, ir kartu su Giedriumi svarstome, kaip prieš tai atakuoti. Taip pat kartu su Nedu analizuojame varžovų puolimą. Kadangi dar gerai nepažįstu visų vietinių komandų, pirmasis ratas man tarsi pažintinis – stengiuosi sugerti viską, ką žino kiti, turintys daugiau patirties šioje lygoje.

– Kadangi tai jūsų pirmasis sezonas Lietuvoje, kas labiausiai krenta į akis – stilius, organizacija, lygio skirtumai?

– Taip, tai mano pirmi metai čia, bet aš jau pažįstų dalį žaidėjų, kai kuriuos esu treniravęs pats. Pastebėjau, kad dauguma komandų čia ginasi agresyviai prieš pikenrolą – dažnai naudoja „hedge“ gynybą arba net dvigubina kamuolio turėtoją. Suomijoje ar Vokietijoje taip daro ne tiek daug ekipų. Tai, manau, europinė tendencija, bet Lietuvoje ji labai ryški.

Dar pastebėjau, kad komandos meta daug baudų ir tritaškių, o pataikymo procentai – labai aukšti. Pagal puolimo efektyvumą ši lyga panaši į NBA. Kodėl taip yra – dar bandau išsiaiškinti, gal tai ir talentas, ir gynybos stiliai kartu.

– Treneris G. Žibėnas minėjo, kad jus sieja bendras požiūris į greitą, laisvą krepšinį. Kiek toli šiuo metu esate nuo to?

– Dar tikrai nežaidžiame taip. Turime kur augti. Norime žaisti greičiau, laisviau, bet tam reikia laiko.

– Pastaruoju metu komandai sekėsi sunkiau – pralaimėjimai Lietuvoje ir Vokietijoje, trauma J. Hardingui. Ar jo netektis savaime paaiškina sunkumus aikštelėje?

– Žinoma, kai prarandi žaidėją, kuris renka po 20 taškų per rungtynes, tai turi įtakos. Be to, Jordanas Walkeris prisijungė visai neseniai – dėl traumos ilgai negalėjo treniruotis su komanda. Naujas žaidėjas, ypač įžaidėjas, visada keičia komandos dinamiką, kol viskas susiderina.

– Džiugu, kad J. Hardingo trauma galiausiai nebuvo tokia rimta, kokia galėjo būti. Kaip reagavote sužinoję, kad jis greitai grįš?

– Visi labai išsigandome, kai jis parkrito – niekas nežinojo, kas nutiko. Bet po rungtynių medikai nuramino, kad trauma nėra pati blogiausia. Po kelių dienų Jerrickas užsuko į treniruotę, pasisveikino su komanda, atrodė gerai. Penktadienį jau darė lengvus metimus. Nenumatome konkrečios grįžimo datos, tiesiog stebime jo savijautą diena iš dienos.

– Dalis sirgalių po pralaimėjimo Vokietijoje kritikavo J. Walkerį dėl netaiklių metimų ir perdėto individualumo. Ar, jūsų nuomone, jam reikia koreguoti žaidimo stilių?

– Į šį klausimą geriau atsakytų Giedrius, nes esame sutarę, kad dėl taktikos komentarų kalba tik vyriausiasis treneris. Galiu tik pasakyti, kad kiekvienam naujam žaidėjui reikia laiko – išmokti derinius, suprasti, ko tikisi treneriai. Tai normalu.

– Pakalbėkime apie Igną Sargiūną – jis sezono pradžioje yra vienas vedlių. Ar jis jau sėkmingai užpildė Margirio Normanto batus šioje komandoje?

– Tiksliai nežinau, koks buvo Normanto vaidmuo, bet žinau, kad jis – labai geras žaidėjas, rinktinės žaidėjas. Ignas, mano manymu, dabar atlieka labai svarbų darbą. Po Hardingo ir Walkerio traumų jis gavo daug kamuolio, daug atsakomybės, ir puikiai tvarkosi.

– Statistiškai ekipoje niekas neprilygsta Artūrui Gudaičiui, kuris yra vyriausias ir daugiausiai aukšto lygio matęs žaidėjas. Kiek šiuo momentu svarbi jo lyderystė aikštelėje ir už jos ribų?

– Man jis labai patinka. Per du mėnesius nemačiau nei vienos blogos jo treniruotės. Visada susikaupęs, gerai nusiteikęs, pavyzdys kitiems. Žino, kaip elgtis po pergalių, po pralaimėjimų. Tokie veteranai – didžiulė vertybė komandai.

– Šeštadienį laukia rungtynės su „Neptūnu“, kuris solidžiai atrodo LKL, kurią remia Betsson, tačiau stringa Europos taurėje. Kas krenta į akis klaipėdiečių žaidime?

– Žinoma, stebiu jų žaidimą – gerai treniruojama komanda, daug pikenrolo, stiprūs gynėjai: Arnas Velička, Harrisonas Cleary, Rihardas Lomažas – visi pavojingi. Jie turi patyrusių aukštaūgių, žaidžia agresyviai. Tai gili, solidi komanda, turinti bent dešimt lygiaverčių žaidėjų.

– „Neptūną“ treniruojantis G. Petrauskas taip pat mėgsta greitą, dinamišką žaidimą, o tą aikštėje jam padeda įgyvendinti A. Velička. Ar sutiksite, kad jo sustabdymas yra esminis uždavinys?

– Jis tikrai labai svarbus, bet ne vienintelis. Be jo yra ir Cleary, ir Lomažas, kurie gali iš pikenrolo susikurti metimus ir pataikyti. Tad vien jo sustabdyti nepakaks – reikės plataus plano.