Šalta vokiečių reakcija į lietuvių protestą ir Grigonio pesimizmas dėl rinktinės gynybos

Du pratęsimus sekmadienį ištvėrusiems vokiečiams kur kas maloniau buvo kalbėti apie jauniausią savo rinktinės atstovą, prieš Lietuvą sužaidusį gyvenimo rungtynes, nei gilintis į varžovų protestą, kurio galėjo padėti išvengti, rašo Krepšinis.lt.

Po septynių nesėkmingų bandymų „Die Mannschaft“ pagaliau pralaužė iki tol neįveikiamą užtvanką. Pirmoji pergalė prieš Lietuvą oficialiuose turnyruose garantavo kelialapį į atkrintamąsias varžybas Europos čempionato B grupės varžybų šeimininkams jau po trijų pirmo etapo turų.

Tad vokiečių džiaugsmas – beveik toks pat didelis kaip tuščiomis liekančių lietuvių įniršis.

Savo apmaudą Kazio Maksvyčio auklėtiniai nukreipė į arbitrų klaidą, kuomet trečiojo kėlinio pabaigoje skyrus techninę pražangą Vokietijos treneriui Gordonui Herbertui negavo priklausiusio baudos metimo.

Viskas prasidėjo nuo abejotinos Maodo Lo pražangos prieš Joną Valančiūną, dėl kurios ir ginčijosi G. Herbertas. Už ją paskirtus du baudų metimus Lietuvos bokštas prametė, o papildomo trečiojo kažkodėl taip ir nebuvo.

Dauguma mačo dalyvių ir žiūrovų turbūt pagalvojo, jog 63-ejų specialistas buvo tik įspėtas – tačiau techninė pražanga iš tiesų liko sekretoriato pažymėta rungtynių protokole.

Teisėjai apsižiūrėjo tik baigiantis pagrindiniam dvikovos laikui ir pasiūlė atgaline tvarka grąžinti skolą lietuviams – likus 7 sek. iki paskutinio ketvirčio sirenos.

Viena sąlyga – tam reikėjo vokiečių sutikimo, kurio po trumpų diskusijų arbitrai negavo.

Vėliau žiniasklaidai G. Herbertas aiškino gerai nesupratęs situacijos.

„Buvau trumpam nusisukęs, tikrai nepastebėjau, kiek baudų metimų atliko lietuviai. Paskui vyriausiasis rungtynių teisėjas į mane kreipėsi jau tik ketvirto kėlinio pabaigoje – tada aš pirmą kartą išgirdau apie šį reikalą“, – teigė kanadietis.

Kaip ten bebūtų, G. Herberto atsakymą arbitrams galima suprasti: prie baudų metimų linijos lietuviai būtų stoję tiksint paskutinėms sekundėms iki ketvirto kėlinio pabaigos ir rezultatui esant lygiam (89:89).

Vienas taškas tokioje situacijoje – toli gražu ne tas pats kaip papildomas baudos metimas likus žaisti visą kėlinį.

Savo ruožtu, lietuviams taip pat nevertėtų visos kaltės versti teisėjams, nors jų žioplystė ir buvo nepaaiškinama. Bet ne dėl jos turnyro lentelėje greta Lietuvos niurkso įrašyti trys pralaimėjimai.

K. Maksvyčio kariaunai sekmadienį pagaliau pavyko išnaudoti savo baudžiamąjį būrį – bent jau tą jo dalį, kurią sudaro J. Valančiūnas.

Po dviprasmiškų pirmų dviejų turų trečiajame vidurio puolėjas puolime žaidė itin efektyviai – tiesą sakant, efektyviau nei bet kas kitas šiame Europos čempionate. 45 naudingumo balus surinkęs 30-metis uteniškis taip pat fiksavo savo rezultatyvumo rekordą rinktinėje (34 taškai).

Žinoma, prie tokios statistikos prisidėjo papildomos 10 žaidimo minučių. O taip pat vokiečių taktinis sprendimas gintis vienas prieš vieną be ryškesnių pagalbų.

„J. Valančiūnas ir Domantas Sabonis turi daug įgūdžių: jie moka ne tik rungtyniauti baudos aikštelėje, bet ir atlikti perdavimą. Todėl priėmėme sprendimą didžiąją mačo dalį juos dengti tik asmeniškai“, – aiškino G. Herbertas.

Ir dienos pabaigoje žvėriškas kone visą vokiečių priekinę liniją ties asmeninių pražangų limito siena išrikiavusio Lietuvos „centro“ pasirodymas nenusvėrė jo paties ir visos komandos minusų.

Kurie savą rekordininką leido sveikinti ir Vokietijai.

Franzas Wagneris sukosi vikriai kaip barmenas vienoje iš nesuskaičiuojamų Kelno užeigų, be atokvėpio pilstantis tik šiame mieste verdamą „Kolsch“ stiliaus alų.

Vien ko verta atkarpa antrame kėlinyje, kai buvęs Igno Brazdeikio bendraklubis iš Orlando „Magic“ (NBA) tyčiojosi tiek iš asmeninės, tiek iš komandinės lietuvių gynybos, vienas pats suversdamas 14 taškų iš eilės.

21-erių puolėjas iš viso J. Valančiūnui atsakė 32 taškais.

Pats F. Wagneris po mačo buvo santūrus ir purtėsi palyginimų su vokiečių legenda Dirku Nowitzki bei kalbų apie jo komandai pradėtus kabinti medalius. Vis dėlto pagyros plaukė iš visų pusių.

„Franzas yra kuklus, paprastas vaikinas, kuris klauso trenerio. Kartu jis turi kietą charakterį, ką gali pajusti varžovai“, – jauniausią rinktinės žaidėją apibūdino G. Herbertas.

„Man daro įspūdį jo branda, jo ramybė. Franzas yra puikių fizinių duomenų, turi aukštą intelektą, gerą metimą. Bet taip pat yra labai stiprus psichologiškai – nors jam tik 21-eri metai. Mums labai pasisekė, kad turime jį savo komandoje“, – pridėjo M. Lo, kurio du sudėtingi tritaškiai antrame pratęsime uždarė rungtynes.

Vis dėlto lietuviai dėl F. Wagnerio benefiso linkę kaltinti save pačius: kaip išvakarėse prancūzas Evanas Fournier, taip ir F. Wagneris jų aikštės pusėje jautėsi pernelyg laisvai.

„Problema yra mūsų gynyboje. Kaip visada tas vienas talentingiausias ir sumeta krūvą taškų. Nesiginame“, – savikritiškai vertino Marius Grigonis.

Kuo jau kuo, bet gynybine komanda dabartinės Lietuvos rinktinės išties nepavadinsi. Varžovų žaidimo du prieš du stabdymas buvo lietuvių Achilo kulnas visą vasarą, o susidūrus su aukščiausio pajėgumo priešininkais ryškėja ir silpnoka asmeninė daugumos Lietuvos krepšininkų gynyba.

To įrodymas – priešpaskutinė vieta Europos pirmenybėse pagal į savo krepšį praleidžiamų taškų vidurkį (92,67), kurią užima K. Maksvyčio auklėtiniai. Pagal išprovokuotas varžovų klaidas jie yra treti nuo galo (vid. 9,67), palyginimui, patys per rungtynes praranda po 15 kamuolių.

Ar tai dar įmanoma kažkaip pakeisti? To Delfi pasiteiravus M. Grigonio, atsakymas nuskambėjo nuoširdžiai.

„Nežinau, nelabai. Atrodo, rungtynių metu tiesiog bandome įmesti daugiau taškų nei varžovai. Negi dabar sakysiu, kad galime gintis geriau, bet specialiai to nedarome“, – nusivylęs buvo 28-erių gynėjas, kuris dėl išvakarėse sumušto kelio žaidė išgėręs vaistų nuo skausmo.

Vienas nedaugelio gynybos specialistų Lietuvos rinktinėje Arnas Butkevičius, kuriam patikima ir kitose pozicijose rungtyniaujančių varžovų lyderių priežiūra, taip pat pripažįsta bėdą, bet viliasi, kad ji – išsprendžiama.

„Puolimas mums niekada nebuvo problema – reikia daugiau pasistengti gynyboje. Ji veikė prastai F. Wagneriui žaidžiant du prieš du, trūko agresyvumo, per vėlai keitėmės dengiamaisiais, leidome jam įsižaisti. Reikia daryti išvadas.

Spaudimas mums auga. Stengiamės, atiduodame visas jėgas, bet vis kelių taškų pritrūksta, ir tai kerta per galvą. Kita vertus, žinome, dėl ko tų taškų pristinga. Patys turime save paspausti, nes niekas kitas neateis ir mūsų neištemps“, – kalbėjo A. Butkevičius.

Tad nors Lietuvos rinktinei praverstų toks gynybos asas kaip iš gretimo Dortmundo pasižiūrėti rungtynių į „Lanxess“ areną sekmadienį atvykęs pasaulio futbolo čempionas iš „Borussia“ klubo Matsas Hummelsas, A. Butkevičius teisus – kapstytis teks patiems.

Ir daugiau nebelikus atsarginių gyvybių, pats laikas tuo užsiimti.

Kaip Vokietija pirmą kartą istorijoje pradėjo Europos čempionatą trimis pergalėmis, taip ir Lietuva pirmąsyk startavo trimis nesėkmėmis.

Primename, kad prieš tai K. Maksvyčio auklėtiniai nusileido Slovėnijai (85:92) ir Prancūzijai (73:77).

Vėlesnėse sekmadienio B grupės rungtynėse slovėnai (2/1) gavo netikėtą bosnių (2/1) antausį rezultatu 93:97, o prancūzai (2/1) gerokai pavargo, kol palaužė vengrus (0/3) 78:74.

Pirmadienį Kelne laukia poilsio diena, o antradienį lietuviai į kovą grįš maču su Vengrija, kuris prasidės 18.15 val. Lietuvos laiku.

Į atkrintamąsias varžybas pateks keturios stipriausios grupės komandos.