"Šiaulių" vadovas A.Klimavičius - apie klubo praeitį, šį sezoną, ateitį ir kita (interviu)

“Šiaulių” klubas yra vienas iš giliausias tradicijas turinčių Lietuvos krepšinio lygos klubų, LKL rungtyniaujantis nuo pat LKL įkūrimo pradžios. Devynis kartus LKL bronzos medalius iškovojusiam klubui jau daugiau nei dvidešimt metų vadovauja Adomas Klimavičius.

Be šios asmenybės klubo veikla neįsivaizduojama: A.Klimavičiaus entuziazmas, įkvėpimas ir gebėjimas aplink save suburti motyvuotus bendraminčius, kasmet sukuria intrigą ir skatina Lietuvos krepšinio aistruolius laukti malonių netikėtumų iš Saulės miesto.

- „Šiaulių” klubas gyvuoja 22 metus. Kaip keitėsi komandos valdymas – šiais laikais yra lengviau ar sunkiau suburti komandą nei anksčiau?

- Gyvenimas eina į priekį. Keitėsi valiutos, kainos labai sukilo, ypač dabar. Nieko nepadarysi, čia yra rinkos dėsnis. Mes lygiuojamės į Europą, ten yra visai kiti atlyginimai. 
Krepšininko karjera yra trumpa, jie turi agentus, kurie stengiasi gauti 5-10% žaidėjų kontrakto vertės, tad agentai šiek tiek sukelia kainas. Apie užsieniečius žaidėjus nieko nesakau, bet kai lietuviai aštuntokai jau turi agentą...

Mano nuomone, tam, kad žaistum gerai, pirmiausia reikalinga salė, kamuolys, treneris ir autobusas važiuot į varžybas, o jau paskui atsiras agentai, uždarbis ir taip toliau. Iš vienuoliktokų ar dvyliktokų jau nebėra, ką imt. Kadangi yra rajonai, jie 3-5 žaidėjams gali mokėti nemažus pinigus, o tokį jauną žaidėją „Šiauliuose“ „laikyti ant suolo“ už tokius pinigus yra visiškai neekonomiška.

Ne taip greitai ateinama į aukštumas. Žaidėjui reikia žaist, o treneriui reikia rezultatų – laimėti varžybas. Nebėra tokių rungtynių, kurios visad baigiasi 30 taškų skirtumais.

Šiauliuose struktūra sukurta labai gera. Yra dvi krepšinio akademijos, sporto internatas, universitetas, vyrų komanda, bet reikia pirkt žaidėjus, kuriuos 8 klasėje išveža – jie „apvažiuoja“ ratą Lietuvoje, o vėliau mes patys savo žaidėją turim nusipirkti.

- Kas yra sunkiausia vadovaujant krepšinio klubui?

- Sunkiausia, bet kartu ir svarbiausia yra laikytis duoto žodžio. Aš vadovaujuosi taisykle: „Būkim biedni, bet teisingi” - pažadėjom kažką, tai ir išpildykime, nesvarbu per kiek laiko. Reikia nebijoti rizikuoti - kas nerizikuoja, tas negeria šampano.

- O kokia yra finansinė klubo situacija šį sezoną? Gal dabar lengviau rasti rėmėjų?

- Su rėmėjais yra labai sudėtinga. Valstybinių įmonių mes neturime. Labai didelis ačiū „Šiaulių plento” grupei, kurie mus remia jau 21 sezoną, miesto savivaldybei, treneriui bei jo tėvukui.

„Šiaulių“ klubas atvykusiems žaidėjams Šiaulių mieste nuomoja 13 butų, tad mokam už nuomą, komunalinius mokesčius, agentams mokam, kelionės, šokėjos, filmavimai, bilietai, arenos mokestis, televizijos transliacijų mokestis, algom lieka apie 60 proc. iš biudžeto.

 Kiekvienais metais rėmėjų vis mažėja dėl ekonomikos. O dabar – „trupiniai”. Aš kartais sakau - išeikit į gatvę ir pabandykit gauti dešimt eurų, per ausį greičiau gausit (juokiasi).

- Kuris laikotarpis per visą klubo gyvavimo istoriją „Šiaulių“ klubui buvo sėkmingiausias finansiškai?

- Geriausi metai piniginiu atžvilgiu buvo 2007-2008, tada buvo ekonominis pakilimas, mūsų biudžetas siekė 4 mln 120 tūkst. litų, turėjome puikius žaidėjus – Saulių Kuzminską, Deividą Gailių, Arvydą Šikšnių, Vytautą Šarakauską, Marių Prekevičių. Važiuodami į paskutinio rato ar atkrintamąsias varžybas neabejodavom kad laimėsim, o tikslas būdavo įmesti šimtą taškų.

- Kuris klubo laimėtas titulas Jums įsiminė labiausiai ir suteikė daugiausia džiaugsmo?

Turbūt pats pirmas iškovotas bronzos medalis 2001 metais. Šis medalis buvo labiausiai lauktas dėl to, kad ne vienerius metus jo siekėme - nuo 1995 m. Mums nerūpėjo jokie pinigai, net automobilių neturėjome, buvome „žali“ entuziastai, fanatikai, mums reikėjo tik krepšinio.

Atvykau į Šiaulius iš Vilniaus 1979 metais pakelti krepšinio. Devynis kartus laimėjom trečią vietą, septynis metus iš eilės Lietuvos krepšinio lygos čempionatuose iškovojom bronzos medalius.

- Per 22 klubo gyvavimo metus komandoje žaidė daug žaidėjų. Kuris labiausiai įsiminė Jums bei fanams?

- Sunku išskirti vieną žaidėją, kiekvienas palieka savo indėlį klubo istorijoje. Fanai labiausiai prisimena Arvydą Tamkevičių iš senesnės kartos, tuomet Donatą Slaniną, Mindaugą Žukauską.

Robertas Javtokas, žaisdamas už „Šiaulius“ yra tik vieną tašką pelnęs, kaip dabar atsimenu, su „Sakalais” žaidėm ir iš dviejų baudų vieną įmetė. Po to abu broliai Robertas ir Artūras Javtokai išvyko į Ameriką.

- Kokius tikslus šiemet buvote išsikėlę? Kaip vertinate šį sezoną? (šiuo metu LKL čempionate „Šiauliai“ yra 6 vietoje; FIBA Europe Cup - 3 pergalės/3 pralaimėjimai; BBL - pasiektas finalas)

- Kėlėm aukštesnius tikslus. Sezono pradžioje kartu su treneriu džiaugėmės tuo, kaip pavyko sukomplektuoti komandą.

Treneris dirbdamas ketvirtus metus tokios stiprios komandos neturėjo, tačiau didžiausia problema - traumos, nuo kurių niekas neapsaugotas.

Vienu metu trys žaidėjai buvo traumuoti, neturėjome lygiaverčių žaidėjų pakeitimams. Tad trūksta susižaidimo - traumos ir viduryje sezono prisijungę žaidėjai turi įtakos. Galbūt, jei būtume buvę sveikesni, rezultatas būtų geresnis.

- Kur daugiausia ieškote žaidėjų? Amerikos ar Europos rinkose?

- Klubo gyvavimo pradžioje 1995-1997 m. laikotarpiu labiausiai dairėmės į Baltarusiją - ten buvo gan aukšto lygio žaidėjai. Vėliau pradėjom žiūrėti į amerikiečius. Šiemet pirmą kartą turėjom žaidėją iš Balkanų šalių – Domagojų Bubalo.

Tačiau daugiausiai žaidėjų užsieniečių mūsų klube buvo JAV piliečiai. Amerikiečiai pas mus važiuoja, nes esame puikiai užsirekomendavę, žaidėjai pasakoja savo patirtis vieni kitiem. Šiauliuose žaidėjams sudarome geras sąlygas, esame mokus klubas, parungtyniavę pas mus, žaidėjai turi šansą patekti į aukštesnį lygį, o po metų gauna dvigubai ar trigubai didesnį atlyginimą.

Naujokų, atvykusių į Europą iš JAV, atlyginimai yra prieinami tokiems klubams, kaip „Šiauliai“, todėl tokie žaidėjai ir bando čia daryti karjerą. 
Visi klausia, kodėl nepasirašome ilgesnių sutarčių su legionieriais? Atsakome, todėl, kad po pirmojo atvykusių žaidėjų sezono jų vertė išauga trigubai, nors jų žaidimas tris kartus nepagerėja.

- Neseniai su „Lietuvos rytu“ apsikeitėte žaidėjais: Artūrą Jomantą iškeitėte į Roką Giedraitį.

- Mums būtų naudinga ir smagu turėti abu šiuo žaidėjus. Rokas Giedraitis yra iš čia kilęs, žinojom, kad jį žada skolinti, pabendravom su „Lietuvos ryto” atstovais per Karaliaus Mindaugo taurės turnyrą ir vėliau gavom pasiūlymą keisti jį į Artūrą Jomantą.

Iš tiesų, nesitikėjome tokio pasiūlymo, bet su treneriais, rėmėjais pasitarėme ir galiausiai nusprendėme priimti tokį sprendimą. Puolime būsime greitesni, gynyboje šiek tiek silpnesni.

- Jūsų sūnus žaidžia krepšinį. Ar stebite Moksleivių krepšinio lygos (MKL) rungtynes bei domitės Šiaulių jaunimu? Ar yra perspektyvių žaidėjų?

- Kuomet turiu laisvo laiko, stengiuosi apsilankyti NKL, LSKL ar “Saulės” krepšinio akademijos MKL rungtynėse. Žinoma, yra perspektyvių žaidėjų, tad nuo jų pačių priklauso, kaip jie sportuos, kaip tobulės, ką pasirinks.

- Tiek žmona Vilija, tiek sūnus Domantas aktyviai dalyvauja klubo veikloje. Ar naudinga sūnaus pagalba? Kokią sritį klubas yra pavedęs koordinuoti Domantui? Gal ateityje matote jį einant Jūsų pėdomis?

- Sūnus Domantas labai domisi visa klubo veikla ir mokosi, ypač domisi viskuo, kas vyksta už Atlanto - NCAA ir NBA D-Lyga. Jis seka atsiliepimus apie žaidėjus, jų pasirodymus tam tikrose lygose, bendravimą su treneriu, universitetą, laisvalaikį ir t.t. O ar sūnus seks mano pėdomis, laikas parodys, viskas priklauso tik nuo jo.

- O kokie Jūsų asmeniniai pomėgiai? Ką veikiate laisvalaikiu?

- Daug laisvo laiko neturiu. Esu kantri muzikos mėgėjas, pats kilęs iš kaimo. Gyvenu draustinyje, gamtoje, prižiūriu sodą, veją, auginu vištas (juokiasi). Triukšmo užtenka, reikia poilsio.

- Kokia „Šiaulių“ klubo vizija ateičiai?

- „Šiauliai“ visuomet stengėsi komandoje turėti kuo daugiau Šiaulių krašto atstovų. Todėl ir toliau sieksime užauginti kuo daugiau aukšto meistriškumo vietinių žaidėjų, kuriuos vėliau „išleisime” į aukštesnio lygio klubus.

- Ko palinkėtumėte „Šiaulių“ klubo aistruoliams?

- Mūsų klubo sirgaliams noriu padėkoti už ištikimybę ir palaikymą, o labiau palinkėti jiems norėčiau masiškumo, kad jų gretos nuolatos augtų.