"Žalgirio" dėmesį patvirtinęs Jokubaitis užminė mįslę dėl ateities: išgyvenome karą

Panašu, kad Rokas Jokubaitis kels sparnus į kitą Eurolygos komandą. Tai nebyliai patvirtinęs įžaidėjas kartu aptarė Kauno „Žalgirio“ susidomėjimą, bėgimą iš karo talžomo Izraelio ir padidėjusį vadmenį Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje., rašo Krepšinis.lt.

Nacionalinės komandos kandidatai pirmadienį susirinko Druskininkuose, kur startuoja pasiruošimas rugpjūtį prasidėsiančiam Europos čempionatui.

Po savaitės jie persikels į Birštoną, o vėliau didžiąją laiko dalį leis Kaune bei Vilniuje. Taip pat suplanuota ir savaitės stovykla užsienyje.

Pirmąsias draugiškas rungtynes Rimo Kurtinaičio auklėtiniai žais rugpjūčio 1 d. Panevėžyje su estais. Iki išvykos į Senojo žemyno pirmenybės jie iš viso sužais septynis kontrolinius mačus, iš jų net penkis – Lietuvoje.

Smarkiai praretėjusioje rinktinėje didelis vaidmuo atiteks proveržio sezoną sužaidusiam R. Jokubaičiui, kuris vis dar neturėjo tikslaus atsakymo dėl savo darbovietės kitais metais.

Kaip tikino pats 24-erių mažeikiškis, jis buvo pasiruošęs likti Tel Avivo „Maccabi“ gretose, tačiau birželio pradžioje prasidėjęs Izraelio ir Irano konfliktas tokius planus sujaukė.

Jau kurį laiką sklando gandai, kad 193 cm ūgio gynėjas pakels sparnus į Miuncheno „Bayern“, bet žydų klubas tokią informaciją suskubo paneigti.

Tiesa, su žiniasklaida Druskininkuose bendravęs R. Jokubaitis mįslingai komentavo šią situaciją ir prašė palaukti dar kelias dienas.

„Čia tokia vieša paslaptis, bet sakė geriau niekam nieko nepasakoti, tai dar palaukime kelias dienas, – į klausimą, kokiai komandai atstovauja, atsakė krepšininkas. – Gal net rytoj bus naujienų. Ai... geriau taip ir palikime, po to prisikalbėsiu dar.“

Jis taip pat plačiau papasakojo apie bėgimą iš Izraelio, patirtį šalia jo namų nusileidus bombai, didžiulę atsakomybę rinktinėje ir neįvykusią sąjungą su „Žalgiriu“.

– Ar ta paslaptis yra susijusi su tuo, kas vyko Izraelyje baiginėjantis sezonui?

– Tai tikrai prisidėjo. Kaip ir matėte žiniasklaidoje, norėjau likti, jau buvo įteikę man sutartį, bet atsitiko tokie dalykai, kurie nepriklauso nuo tavęs. Šeima, aš pats ir draugai tikrai labai dėl to pergyvenome. Kaip turėjome grįžti iš Tel Avivo... Išgyvenome karą. Nesmagu prisiminti.

– Kaip atrodė kelionė namo?

– Išvežė mus su komanda 60 kilometrų nuo Tel Avivo. Ten kelias dienas laukėme lygos sprendimo, bet mes su legionieriais pasakėme, kad nesportuosime, nesitreniruosime ir nežaisime. Nemanau, kad būtų normalu tokiomis sąlygomis žaisti.

Lyga nusprendė nutraukti čempionatą, tad su autobusu važiavome iki Jordanijos sienos. Pasienio punkte buvo panika, didžiulis žmonių srautas bėgo iš Izraelio. Įdomesnė patirtis. Tada Jordanijos pasienyje mūsų laukė keli autobusiukai, kurie nuvežė iki sostinės.

Tuomet dauguma amerikiečių išskrido į Detroitą, o mes, keli europiečiai – į Kretą, iš kurios skridome į Atėnus ir tada jau kur kam reikėjo.

– Ką tau pačiam ir šeimai teko išgyventi emociškai?

– Gal labiau šeimai. Aišku, pergyvenau, bet ramiau išgyvenau. Tačiau šeima, seneliai, draugai ir visi lietuviai, ką per žinias pamatė, ką mes irgi pajautėme... Sunku nupasakoti.

Pakilimas iš Jordanijos į Kretą ir tas laukimas, kad nieko nenutiktų, neišlaipintų lėktuvo ar vėl neuždarytų oro erdvės – ne kaip filme, bet kažkas panašaus. Grįžęs į Europą, į Kretą, jau atsipučiau, jaučiausi ramiau, bet streso buvo.

– Buvo pranešimų, kad bombos palietė ir Tel Avivo „Hapoel“ trenerio Dimitrio Itoudžio kompleksą. Kiek tu buvai arti viso įkarščio?

– Ten, kur gyvenau, yra miesto centras, o šalia stovi karinė bazė. Dabar bijau suklysti, bet manau, kad ten Iranas taikė. Šalia pastato nukrito bomba, jis sudrebėjo... Jei iš -4 parkingo aukšto jautėsi drebėjimas – buvo reikalų.

Dabar šneku ramiau, bet reikia pajusti tai. Nesmagu, tikrai nesmagu.

– Kalbant apie rinktinę, ar jauti, kad tavęs laukia didelė atsakomybė?

– Taip, jaučiu, matau. Ar bijau atsakomybės? Anksčiau gal būčiau sakęs taip, bet šis sezonas, kuriame teko daugiau pažaisti, suteikė pasitikėjimo. Manau, kad tai rinktinėje ir svarbiausia – pasitikėjimas iš klubinio sezono, o jo yra pilna. Jaučiuosi gerai, labai laukiau šios stovyklos.

Aišku, sąraše daug netekčių, tačiau krepšinis yra komandinis sportas. Man, asmeniškai, tai prideda dar daugiau motyvacijos. Laukia labai ilgas pasiruošimas, naujas trenerių štabas, todėl dar sunku pasakyti kaip kas bus, tačiau nesijaudinu.

– Žaidimo prasme turėjai labai gerus metus. Kur labiausiai paaugai per šį sezoną?

– Kaip ir sakiau, pasitikėjimas. Jei su pasitikėjimu žaidi daug minučių – automatiškai gali duoti daugiau naudos ir pamatyti dalykų, kurių galvojai, kad nesugebi. Po praėjusio sezono „Barcelonoje“ ir Puerto Rike buvo didelis pasitikėjimo stygius, o dabar visiškai kitoks jausmas.

– Ar tiesa, kad sezono pabaigoje bendravote su Kauno „Žalgiriu“?

– Buvo. Viskas, apie ką rašė žiniasklaida, buvo tiesa. Tikrai kalbino, bet iki galutinio susitarimo nenuėjome. Svarbiausia, kad nebuvo jokių pykčių, viskas gražiai. Dėl to esu laimingas. Jokių blogų santykių.

– Kodėl nepavyko susitarti?

– Labai didelį dėmesį rodė, bet tuo metu, kai mes kalbėjome, jaučiausi labai laimingas „Maccabi“. Tada buvo jau kokie 3-4 mėnesiai be sirenų, net prasidėjo kalbos apie sugrįžimą į Tel Avivą.

Dar mama buvo aplankiusi, atrodė, kad tvarkosi gyvenimas. Sakiau, kad nenoriu nieko keisti, treneris Odedas Kattashas duoda pasitikėjimą. Buvau ten laimingas, o reikėjo priimti greitą sprendimą, ko tuo metu negalėjau daryti.