A.Brazys norėtų grįžti į krepšinio šalį

Į Estijos čempionų sostą atvedęs Tartu "Rock” komandą A.Brazys nepatyrė tokio malonumo, kaip laimėjęs LKL čempionatą, rašo "Kauno diena".

Estijos čempionato finalo serijos metu Algirdas Brazys sugebėjo stebėti ir visas "Žalgirio” bei "Lietuvos ryto” dvikovas. Kelis dešimtmečius žaidęs ir dirbęs "Žalgiryje”, kaunietis iki šiol šį klubą laiko savu, nors išvykęs iš Kauno keletą metų sėkmingai dirbo Rusijoje, o šį sezoną į Estijos čempionų sostą atvedė Tartu "Rock” ekipą.

Ir 2001 metais su "Žalgiriu” laimėti LKL aukso žiedai A.Braziui iki šiol yra pati brangiausia pergalė, dirbant treneriu, nors Tartu jis, ko gero, yra gerokai populiaresnis nei savame mieste.

Finalas sukėlė didžiulį ažiotažą

- Ar "Rock” pergalė Estijos čempionate nebuvo staigmena? - pokalbį su Estijos čempionų vyriausiuoju treneriu A.Braziu pradėjo "Kauno diena”.

- Mes patys ir mūsų sirgaliai laukė tik pergalės. Estijoje, kaip ir Lietuvoje, tarpusavyje labiausiai konkuruoja du klubai. Sunku papasakoti, kokia atmosfera tvyrojo Tartu per finalo seriją. Per ketvirtąsias rungtynes, kai galėjome tapti čempionais, likus pusantros valandos iki mačo aš vos pro sirgalius galėjau prasibrauti į rūmus. Baltijos lygos čempionate tokio ažiotažo nebūdavo, bet kai kaudavomės su Talino "Kalev/Cramo”, baisu, kas darydavosi aplink. Panaši atmosfera buvo ir Talino "Saku” arenoje. Ši Tartu ir Talino ekipų konkurencija man labai primindavo Kauno ir Vilniaus klubų konfrontaciją.

Tartu komanda Estijos čempione tapo po kelerių metų pertraukos, todėl mūsų sirgaliams tai buvo dar didesnė šventė. Jau pasibaigus čempionatui pagalvojau, kad gal ir gerai, jog laimėjome Taline, nes man sunku įsivaizduoti, kas būtų buvę senojoje Tartu arenoje - gerbėjai būtų jai stogą nukėlę dar iki rungtynių. Tartu - krepšinio fanatikų miestas, jie tiesiog kliedi krepšiniu. Nesvarbu, ką žaidžiame, mūsų arena, kurioje telpa pustrečio tūkstančio žiūrovų, būdavo sausakimša. Į Baltijos lygos rungtynes mus visada lydėdavo keli autobusai sirgalių.

Gaila, kad nespėjo atidaryti naujų rūmų, kuriuose tilps 5 tūkstančiai žiūrovų. Atidarymas buvo planuotas balandžio 16 dieną, tačiau jis nukeltas birželio viduriui. Manau, Estijos čempionato aukso medaliai bus puiki dovana miestui už naująją areną.

- Kas pažadėta komandai už pergalę?

- Visiškai nesidomiu tuo. Turiu kontraktą, žinau jo sąlygas ir man to visiškai pakanka. Tačiau neabejoju, kad komandai, laimėjusiai Estijos čempionatą, ateityje bus lengviau pritraukti naujų rėmėjų. Estija, skirtingai nei Lietuva, nėra krepšinio šalis, jai labiau priimtinos individualios sporto šakos. Tik Tartu miestas įsimylėjęs krepšinį.

Lietuvis privertė pasitempti lyderius

- Kodėl Jūsų komanda krito į duobę baigiantis BBL sezonui?

- Pagyvenęs Estijoje, daug ką gyvenime supratau, tik nenorėčiau visų niuansų pasakoti. Kalbant apie rezultatus, antrąjį BBL etapą pradėjome devyniomis pergalėmis iš eilės, po to mus iš vėžių išmušė komandoje įsisukęs gripas. Atrodė, kad anksčiau ar vėliau tą vieną trūkstamą pergalę kaip nors pasiimsime. O išėjo taip, kad kai labai reikėjo, nesugebėjome laimėti. Iš tos duobės taip ir neišsikapanojome.

Šį sezoną mums nuolat pritrūkdavo vieno taško - FIBA-Europos "Iššūkio” taurėje, BBL čempionate. Kai Estijos čempionato finale pirmavome 3:1 ir mums trūko vienintelės pergalės, jos namuose nesugebėjome iškovoti. Tiesą sakant, tada mane pradėjo graužti mintis, kad nepasikartotų visą sezoną lydėjęs vieno taško sindromas. Tačiau šįkart to išvengėme, laimėję Taline ir nepastatę savo komandos likimo ant kortos. Jeigu būtų reikėję grįžti į Tartu, būtų buvę daug sunkiau, nes mūsų arenoje nėra kondicionavimo sistemos, joje buvo labai tvanku, toks jausmas, kad žaidėme saunoje. Net mes, treneriai, būdavome kiaurai permirkę. Iš tiesų Taline žaisti buvo lengviau, todėl mes ir laimėjome visas "Saku” arenoje žaistas rungtynes.

- Kaip vertinate "Žalgirio” paskolinto Povilo Butkevičiaus žaidimą?

- Šis perspektyvus puolėjas sudarė rimtą konkurenciją kai kuriems tinginiams. Jam neteko daug žaisti, bet kiek galėjau, stengiausi išleisti jį į aikštę, kai kada - ir starto penkete. Povilas sąžiningai dirbo ir taip privertė pasitempti kitus žaidėjus, kurie galvojo, kad galbūt yra nepakeičiami.

Jis yra labai perspektyvus jaunuolis, su juo malonu dirbti. Jeigu jis būtų žaidęs komandoje, kurioje būtų pagrindinis puolėjas, jo rezultatai būtų visai kiti. "Rock” Povilas turėjo daug patyrusių konkurentų, du iš jų - Estijos rinktinės žaidėjai (Martinas Viaskas ir Tarmas Kikerpilas), nors, kaip minėjau, ir pats jiems sudarė rimtą konkurenciją, o kartu ir tobulėjo. Tikiu, kad jis daug ką parodys jaunimo rinktinėje.

Estų ramumas - pritrenkiantis

- Šį sezoną panašiu keliu, kaip ir "Rock” komanda, žygiavo Ramūno Butauto treniruojama Rygos ASK ekipa: abu klubai neįvykdė užduočių BBL, tačiau laimėjo nacionalinius čempionatus.

- Esu maksimalistas ir labai norėjau, kad komanda patektų į BBL atkrintamąsias varžybas. Gerai nors tiek, kad išsaugojome Estijai papildomą vietą BBL elitiniame divizione. Pergalė Estijos čempionate, be abejo, pataisė nuotaiką.

- Pergalė nacionaliniame čempionate Jums dirbant vyriausiuoju treneriu yra antroji. Pirmąją iškovojote kartu su "Žalgiriu” prieš šešerius metus. Ar panašus jausmas laimėti Estijos ir Lietuvos pirmenybes?

- Laimėti visada smagu, bet tas jausmas - visiškai skirtingas. Lietuva - krepšinio šalis ir jausmas, tapus jos čempionu, yra nepalyginamas su niekuo. Ypač žinant Kauno ir Vilniaus tarpusavio kovas. Kaip minėjau, yra tam tikra konfrontacija ir tarp Tartu ir Talino, bet iki lietuviškosios jai oi, kaip toli. Estijos krepšinyje yra mažiau politikos.

- Ar buvo įdomu dirbti Estijoje, palyginti su Lietuva ir Rusija?

- Tartu negalėjau niekuo skųstis. Turėjau labai geras sąlygas, butą su sauna. Bet... Rusijoje buvo kitaip, ten visai kitas krepšinio lygis. Be to, gyvenau Sankt Peterburge, o ne kur nors šalies gilumoje. Tai - fantastiškas miestas, jame gyvena puikūs žmonės ir klube dirbo tikri profesionalai, todėl ir man buvo labai malonu dirbti. Tartu klube taip pat puikius žmones sutikau, tačiau krepšinio lygis - ne tas. Estija - ne krepšinio šalis ir man tai buvo didžiausias minusas. O didžiausias privalumas, kad gyvenau netoli namų. Automobiliu per 5-6 valandas pasiekdavau Kauną ir nereikėdavo rūpintis vizomis ar lėktuvų bilietais. Kai man tapdavo sunku, aš galėdavau komandą trumpam palikti dviejų asistentų žinioje ir grįžti į namus.

Labai gerbiu "Rock” klubo vadovus, darbuotojus, visus sirgalius. Tačiau norint siekti daugiau, reikėtų daug ką keisti. Todėl kartais, bandydamas gauti tai, ko man atrodė reikia, jausdavausi taip, lyg galva sieną pramušinėčiau. Estai savo ramumu kartais ne paperka, o pritrenkia. Tiesą sakant, dėl to buvo sunku, nors kartais - netgi įdomu. Tačiau įgijau naujos patirties, ir tai yra didelis pliusas.

Treniruotes derino prie LKL finalų

- Kokie Jūsų kito sezono planai?

- Su "Rock” turėjau vienų metų sutartį. Aš esu iš tų, kurie nemėgsta ilgam prisirišti. Dabar noriu pabūti namuose, pailsėti ir maždaug po mėnesio ramiai pagalvoti, ką veikti toliau. Mažiausiai išgyvenu dėl kontrakto sumos - man svarbiausia, kad dirbdamas jausčiau malonumą. Šiais metais iki malonumo kažko trūko. Turbūt tokį jausmą pajutau pirmą kartą.

Galvodamas, kur norėčiau dirbti, žinau ir tai, kad negaliu būti toli nuo namų. Aš esu toks žmogus. Norėdamas būti netoli namų ir savo šeimos galbūt sutikčiau dirbti ir antruoju treneriu šalia stipraus specialisto.

- O gal grįšite į Lietuvą? LKL komandose jau atsiranda vakuojančių vietų.

- Kol kas apie tai nieko negaliu pasakyti.

- Ar kovojant Estijos čempionato finale turėjote laiko stebėti ir LKL finalo seriją?

- Žinoma. Turėjau galimybių netgi matyti visas rungtynes. Treniruotes stengiausi rengti tokiu laiku, kad nesusikirstų su "Žalgirio” ir "Lietuvos ryto” kovomis.

Esu kaunietis ir niekada neslėpiau, kad esu ištikimas "Žalgiriui”, todėl labai džiaugiausi komandos pergale. "Žalgiris” laimėjo pelnytai, nes buvo stipresnis. Kauno ekipos sudėtis buvo pajėgesnė, tik kitas dalykas, kad ji ne visada sužaidė pagal galimybes. Bet toks yra sportas.

Buvo labai įdomu stebėti kolegos Rimanto Grigo darbą, nes iki ateidamas į "Žalgirį” jis daugelį metų dirbo su jaunimu. Jam buvo labai sunku, įkritus į tokį katilą, tačiau džiaugiuosi, kad Rimas viską išlaikė ir atvedė komandą į pergalę.