A.Sabonis: "Tokios komandos daugiau nebus niekur ir niekada"

Lygiai prieš dvidešimt metų keturi lietuviai su buvusios Sovietų Sąjungos krepšinio rinktine tapo Seulo olimpinių žaidynių čempionais. Lietuviai Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius ir Rimas Kurtinaitis vedė tą rinktinę į priekį, o šios pergalės minėjimas praėjusį savaitgalį buvo surengtas Lietuvoje, Dubingiuose.

Prisimindamas istorinį triumfą legendinis Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis atsakė į leidinio "Sport-Express" klausimus.

- Ar Jūsų nevargina populiarumas?

- Gerai, kad žmonės mėgsta krepšinį. Tai svarbiausia. 

- Esate visų laikų geriausias Europos vidurio puolėjas. Ką turi daryti kiti žaidėjai, kad pasiektų jūsų lygį?

- Mamos klausyti... (Juokiasi). Vaikystėje buvau labai paklusnus ir darydavau viską, ką mama liepdavo. Todėl ir užaugau toks didelis. Morkos labai padeda regėjimui, burokėliai – kraujui. Kaip matote, nieko sudėtingo. 

- Net būdamas 39 metų Eurolygoje pirmavote pagal daugelį rodiklių. 

Manau, kad ir Valdas Chomičius bei kiti Seulo rinktinės krepšininkai galėjo žaisti iki keturiasdešimties metų. Ir būtų atrodę ne ką prasčiau nei jaunimas. Tiesiog mes buvome įpratę "arti" iš visų jėgų. Po treniruočių nesėsdavome žiūrėti televizorių ar skaityti laikraščių. Treniruodavomės toliau.

- Dabar krepšinyje labai dideli pinigai.

- Mes savo laiku žaidėme ne dėl pinigų. Dabar daug jaunų krepšininkų išties neišlaiko didelių pinigų išbandymo. Dvidešimtmečiai turi gerus kontraktus ir galvoja, kad viską jau pasiekė.

Beprasmiška čia ką nors patarti, nes tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeniškai. Kai kas pasitenkina pasiektu rezultatu, o kai kas nori save realizuoti visu šimtu procentų.

Į Seulą norėjo vykti kaip turistas

- Į paraišką žaisti Seule papuolėte beveik atsitiktinai.

Mano trauma buvo išties sudėtinga, beveik pusantrų metų nežaidžiau. Iš pradžių mano pasirodymas Seule nebuvo planuojamas. Trenerio Aleksandro Gomelskio klausiau – ar yra galimybė važiuoti į Seulą kaip turistui. Jis tvirtai atsakė: "Važiuosi ir žaisi". Ir išties žaidžiau, nors praktiškai ant vienos kojos.

- Seulo žaidynių pradžia buvo sunki, pralaimėjote jugoslavams. 

- Tačiau prieš finalą neabejojau, kad laimėsime auksą. Jau per pusfinalį su Jungtinių Amerikos valstijų rinktine supratau – mūsų komandos niekas nebesustabdys. Trenerio A.Gomelskio dėka rinktinėje jautėmės kaip šeimoje.

Tuomet Sovietų Sąjunga jau buvo pradėjusi byrėti ir galiu tik įsivaizduoti, kokias politines audras A.Gomelskiui teko patirti. Juk trečdalis rinktinės buvo lietuviai. Po Seulo olimpiados treneris surado mums galimybių išvykti žaisti į užsienį ir užsidirbti.

Man atrodo, kad tokios komandos, kokia buvo Seule, jau nebus niekur ir niekada. Krepšinis labai pasikeitė ir dabar daug ką lemią ne patriotiškumas, o pinigai. Mes juk žaidėme su sunkiomis traumomis ir rizikavom likti invalidais. 

- Ar konkurencija rinktinėje nekėlė psichologinių sunkumų? 

- To geriau klausti reikėtų V.Chomičiaus arba kitų tos rinktinės "mažiukų". Jų pozicijose konkurencija išties buvo didelė, o mano statusas komandoje kaip ir buvo aiškus. 

- Apie tai, kaip rinktinė šventė pergalę Seule, iki šiol sklando legendos...

- Tose žaidynėse buvusiai šaliai gerai sekėsi. Šventė ne tik krepšininkai, bet ir kitų sporto šakų atstovai. Tiesiog mes dideli ir mums teko didesnis dėmesys. Džiaugėmės labai nuoširdžiai, nes pergalė olimpiadoje – auksinė kiekvieno sportininko svajonė.

Užkabino mums tuos medalius ir mes išėjome vaikščioti po miestą. Daug kas norėjo nupirkti tuos medalius, o mes juokėmės: "Mažiau kaip už penkiasdešimt tūkstančių dolerių neatiduosim...".

- Neturėjote ketinimų žaisti Atėnų olimpinėse žaidynėse? Juk po gero sezono "Žalgiryje" su Jumis Lietuvos rinktinė nebūtų pralaimėjusi Italijai pusfinalio mačo.

- Tuomet buvau traumuotas. Su žaidynėmis man nesisekė, nes visada maišė vienos ar kitos traumos. Po to sezono "Žalgirio" komandoje aš ir baigiau karjerą. Atsivalgiau krepšinio.

Teoriškai dar galėjau žaisti aukščiausiame lygyje, tačiau pasiruošimas sezonui... Juk tai mėnesiai alinančio darbo, o organizmas jau reikalavo poilsio. O ir šeimai dėmesio pagaliau reikėjo skirti.

Treneriui sunkiau nei žaidėjui

- Ar dėl to nebandėte tapti treneriu?

- Taip. Trenerio darbas dar sunkesnis nei žaidėjo. Krepšininkas kartais gali pailsėti nuo žaidimo, o treneris – niekada. Nervinė įtampa didžiulė, artimiesiems laiko nelieka visiškai. O sportinę formą dar palaikau, organizmas priprato prie krūvių. Bent kartą per savaitę su draugais būtinai žaidžiu krepšinį.

- Ar sunku buvo adaptuotis NBA lygoje?

- Tokio jausmo, kad būtinai ten turiu nuvažiuoti, nebuvo. Tiesiog Madrido "Real" komandoje, kurioje žaidžiau, atsirado finansinių problemų. Persikelti į "Barcelona" nenorėjau, vykti į Graikiją – taip pat.

Tuomet ir pagalvojau – o kodėl nenuvažiavus į Ameriką? Žinoma, negalvojau, kad ten užsibūsiu visus septynis metus.

Mane priėmė normaliai ir jokių išdaigų, kokios paprastai krečiamos naujokams, niekas sau neleido. Matyt bijojo, nes aš nemenko sudėjimo (juokiasi).

repšinio aikštelėje didesnių problemų nebuvo. O štai gyvenimas Amerikoje gerokai skyrėsi nuo to, prie kurio buvau pripratęs Europoje, ar, juo labiau, buvusioje Sovietų Sąjungoje.

Šakilas ir Tkačenko 

- Sunkiausias varžovas buvo Shaquile’as O’Nealas?

- Žinoma. Norint jį sulaikyti, reikia būti tokiu pat galingu ir stipriu. Vienas prieš vieną – nerealu. Juk turėdamas įspūdingus duomenis jis dar ir labai judrus bei šoklus. Tad reikėjo tikėtis komandos draugų pagalbos...

- O anksčiau – Vladimiras Tkačenko?

- Tai žmogus – kalnas. Šalia jo buvau kaip paauglys. Susidūręs su juo kokį dešimt kartų per mačą atsidurdavau ant grindų. Žinoma, kai kada tekdavo ir pavaidinti, nes kitaip jį sustabdyti buvo beviltiška.

- Ar pasinaudotumėte galimybe ką nors pakeisti savo gyvenime?

- Turbūt ne. Nuodėmė būtų skūstis likimu. Daug laimėjau, turiu daug draugų. Gal tik būdamas šešiolikos metų nepulčiau žaisti visų amžiaus grupių rinktinėse. Organizmas vystėsi, o krūviai buvo labai dideli. Matyt jau tuomet nualinau kelius, dėl kurių kankinausi visos karjeros metu. Nuo 1984 m. daugiau gudžiausi traumas, o ne žaidžiau. Dabar krepšininkai treniruotėms turi visai kitokias sąlygas, batelius net sunku lyginti su tais, su kokiais žaidėme anksčiau. Dabar ir išvyka į užsienį įprastas dalykas, o ne galimybė kažką užsidirbti, kaip buvo mūsų laikais...  

- Kažkada sklandė gandai, kad Sabonio ūgis - "dirbtinis".

- Ne, viskas natūraliai. Gimiau 1964-ais, kaip pase ir parašyta. Beje, gimiau Drakono metais. Gal dėl to aš toks didelis?

- Ką galite patarti Lietuvos ir Rusijos rinktinėms, dalyvausiančioms Pekino žaidynėse? 

- Dalyvavimas olimpinėse žaidynėse yra šventė, tad galiu tik palinkėti sėkmės. Pagal sudėtį amerikiečiai atrodo stipriausi, tačiau įveikti juos galima. Jei lietuviai ir rusai tikės savo jėgomis, jie pretenduos į aukščiausias pozicijas.

Žinoma, daug kas priklausys nuo aplinkybių. Nuo sėkmės, lyderių traumų... O šiaip smagu būtų laimėti olimpiadą, praėjus 20 metų po Seulo.