A.Trifunovičius pasirengęs ir taikai, ir karui

Aleksandrui Trifunovičiui vasario 13-oji buvo išskirtinė ne tik dėl debiuto Eurolygos "Top 16" turnyre.

Vakar suėjo lygiai metai, kai treneris iš Serbijos vadovauja Vilniaus "Lietuvos ryto" krepšinio komandai.

Nuo Jono Kazlausko laikų (2001-2004 m.) tiek ilgai prie Vilniaus komandos vairo nėra stovėjęs nė vienas strategas.

40-mečio serbo vadovaujami "Lietuvos ryto" krepšininkai iki vakarykščio Eurolygos mačo su Vitorijos "Tau Ceramica" buvo iškovoję 55 pergales ir patyrę 15 nesėkmių.

Ryškiausi A.Trifunovičiaus komandos laimėjimai - SEB BBL čempionų ir ULEB taurės turnyro vicečempionų titulai.

- Treneri, ar pamenate vakarą, kai "Lietuvos rytas" išvargo pergalę prieš Udinės "Snaidero", Zmago Sagadinas buvo atleistas, o jūs iš asistento buvote pakeltas į pagrindinio trenerio pareigas? - "Lietuvos rytas" paklausė A.Trifunovičiaus.

- Žinoma, tada tai man buvo netikėta. Tačiau gavau galimybę treniruoti aukšto lygio komandą su puikiais sirgaliais ir reikėjo ja pasinaudoti.

Aš nebijau iššūkių. Man jie patinka. Gyvenime tokių galimybių nepasitaiko dažnai. Niekada nemaniau, kad trenerio darbas yra lengvas.

Tačiau taip pat nenorėjau likti vienas tokių, kurie turėjo galimybę ką nors pasiekti, bet niekada net nepabandė.

- Kai perėmėte komandos vairą, ji žaidė ULEB taurės atkrintamųjų varžybų pirmajame etape. Dabar dalyvaujate Eurolygos "Top 16" turnyre. Kaip vertinate tokį šuolį?

- Nuėjome ilgą ir sunkų kelią, nes į Eurolygą galėjome patekti tik pasiekę ULEB taurės varžybų finalą. Vasarą vėl lipdėme komandą, kad kitas sezonas būtų sėkmingesnis.

Tačiau visa tai nesusuko man galvos. Augau buvusioje Jugoslavijoje.

Likimas mane išmokė būti pasirengusiam gyventi taikoje 500 metų ir likti pasiruošusiam, jei rytoj prasidėtų karas.

Todėl ir dabar gyvenu taip, kad kitai dienai būčiau pasirengęs.

Pastaruoju metu daug žmonių kalba apie mūsų komandą, tačiau visos svarbiausios kovos - dar prieš akis.

Neketiname sustoti, ir aš tikiu, kad esame pajėgūs nuveikti ką nors daugiau.

- Po J.Kazlausko esate pirmasis treneris, kuris komandai vadovauja ilgiau nei metus. Ar yra kokia nors paslaptis, padedanti išlikti Vilniuje?

- Nėra paslapčių. Tik darbas ir vaikystės pamokos, apie kurias jau sakiau.

Norėčiau švęsti antruosius ir trečiuosius metus čia, bet mūsų darbas nėra nuspėjamas.

Dauguma vyresnių mano kolegų mėgsta priminti, kad treneriui užtenka vieno lagamino - nežinia kada būsi atleistas.

Aš stengiuosi apie tai negalvoti, tiesiog kiekvieną dieną padaryti tiek daug, kiek galiu.

- Kuri pergalė, iškovota su "Lietuvos rytu", jums atrodo reikšmingiausia?

- Man svarbiausia ne pavienės pergalės, bet ir visa komanda, kokią dabar sukūrėme.

Šie vaikinai yra nusiteikę darbui, puikiai tinka vienas prie kito ir galime jau dabar didžiuotis tuo, ką pasiekėme. Nors, žinoma, norisi eiti toliau.

- Kaip jūs ir jūsų šeima prisitaikėte prie gyvenimo Lietuvoje?

- Čia jaučiamės gerai, mano šeima gyvena patogiai. Vyresnysis septynerių metų sūnus Urošas lanko mokyklą, antrajam - Kostai nėra nė dvejų metų. Žmona Isidora juos prižiūri ir padeda man.

Labai gera, kad jie šalia. Turbūt nebūčiau toks tvirtas, jeigu mano artimieji gyventų kur nors toli. Lietuvoje neturiu jokių problemų.