A.Marčiulionis - apie tėčio įtaką, "Ryto" reikšmę, "B Tribūną" ir kita

Šeštajame RYTO podkasto epizode prie mikrofonų atsisėdome su jaunuoju Augustu Marčiulioniu. Legendinio krepšininko Šarūno Marčiulionio sūnus ir Vilniaus „Perlo“ įžaidėjas antrajame savo NKL sezone padarė nemažą progresą. Šį sezoną vaikinas teigia turintis daug daugiau pasitikėjimo savimi. Su jaunuoju krepšininku pakalbėjome apie jo pirmuosius žingsnius krepšinyje, patirtį augant, kuo jo žaidimo stilius skiriasi nuo tėčio bei apie kosminį palaikymą derbyje su „Žalgiriu-2“.

Apie krepšinio pradžią 

Manau, kad tas krepšinio kelias prasidėjo dar tada, kai net nežinojau ir nesuprasdavau, jog tėtis žaidė. Nuo mažų dienų turėdavau tą pakabinamą krepšį ir tai buvo mano mėgstamiausias žaislas. Krepšinis mane sužavėjo jau nuo gimimo. Pamenu tėtis atvedė mane į savo krepšinio mokyklą, atėjau, viskas kaip ir buvo gerai ir 6 metų jau pradėjau sportuoti.

Apie patirtį „Perlo“ komandoje

Pradžioje buvo labai keista žaisti prieš vyrus, kurie yra gero lygio. Gavau labai daug pasitikėjimo ir pamokų iš Arvydo Gronskio, tad norėčiau jam padėkoti, nes duodavo avansu minučių ar tiesiog įmesdavo į ugnį, tai gavau daug patirties. Iš tikrųjų atėjęs iš moksleivių krepšinio lygos net nebuvau supratęs kiek platus tas krepšinis ir kiek yra įvairių detalių. Per praeitais metus išmokau tikrai panašiai kaip per tuos metus moksleivių lygoj. Pernai buvo įdomūs ir svarbūs metai.  

Apie tėčio įtaka krepšiniui 

Tėtis tikrai nemažai prisidėjo, nes žinai, kad turi žmogų, kuris gerai supranta krepšinį ir žino kada nuraminti, žino kas blogai, kas negerai, kur reikia tobulėti. Kadangi nuo mažų dienų jis matė kaip aš augu ir ko man reikia, ko negaliu daryti ar ką reikia tobulinti. Būna tikrai žiūrim nemažai krepšinio, analizuojam, ties krepšiniu jis bando visko išmokyti, atiduoti, ką turi sukaupęs. 

Apie panašumus ir skirtumus su tėčio žaidimu

Pas tėtį stipri savybė buvo veržtis, aš irgi šį elementą dažniausiai naudoju. Tačiau man trūktų fizinės jėgos ir tų duomenų, nes jis iš prigimties labai stiprus buvo, aš to nepaveldėjau gaila (juokiasi). Mes panašūs tuo, kad abu veržlūs, kibūs gynyboje. O skiriamės tuo, jog tėtis buvo toks labiau renkantis taškus, o aš labiau mėgstu vadovauti, tą perdavimą atiduoti. Aš pranašesnis gal tuo aikštės matymu, tikiuosi (juokiasi). Save įsivaizduoju labiau kaip kuriantį žaidėją.    

Apie namų rungtynes prieš „Žalgirį-2“

Buvo vienareikšmiškai įspūdingiausios rungtynės gyvenime. Net keista buvo išeiti, kai mes dažniausiai išeiname apšilinėti likus 30 min. iki rungtynių, nes būna keli žiūrovai, toks ramus išbėgi. O dabar išėjus prasidėjo skanduotės, apšilimą darai ir šiurpai bėga, nors iki varžybų dar daug laiko, žiūrovai renkasi, „B tribūna“ skanduoja. 

Iš tikrųjų to spaudimo aišku yra, čia tiek žmonių žiūri, bet kažkaip išeini, išmeta ginčo kamuolį ir po to jau tik malonumas. Visi skanduoja, tu susikoncentruoji į krepšinį ir atsijungia smegenis. Įmeti taškus, atsisuki, visi tave palaiko. Man per apšilimą tikrai kojos truputį drebėjo, kūnas visas ėjo šiurpais, buvo to tikrai. 

Apie Eurolygos jaunimo titulą

Turbūt viena pagrindinių priežasčių buvo kodėl laimėjome, tai atmosfera buvo kosminė. Žiauriai linksma, visi palaikėme vienas kitą. Kaune, kai buvo atranka, tai nelabai nustebino, nes ten dideliais skirtumais laimėjome. O vėliau žaidžiau rungtynes moksleivių lygoj ir sužinojau, kad su „Real“ grupėj būsim, tai truputį suabejojome. Kai juos nugalėjome, tai supratau, kad privalome laimėti ir kai tai padarėme, buvo kažkas beprotiško. 

Apie laisvalaikį

Turiu nedaug laisvo laiko, darbo dienomis jo išvis beveik nėra. Namie sėdėti mane nervina, tad būna įvairiai, kad ir su draugais į miestą išeiname, turiu tą žmonių ratą, su kuriais galiu praleisti laisvalaikį. Aišku, mėgstu ir prie to kompiuterio pasėdėti. Pas mane būna, kai išeina NBA 2K naujausias, tai nuo rugsėjo iki gruodžio žaidžiu 2K, nuo gruodžio iki vasario „League of Legends“, „Counter-Strike“, tai būna įvairiai. Futbolą irgi žaidžiu, domiuosi.    

Apie „B tribūną“

Mano nuomone, Lietuvoje nėra tokios palaikymo komandos, kuri turi tokią didelę bendruomenę, kuri gali surinkti daug žmonių ir į išvykas, tai Lietuvoje jie yra geriausi. O man asmeniškai šeštadienį žaisti buvo kosmosas, taip jausti tą šeštą žaidėją aikštelėj, iš tikrųjų sunku apsakyt tikrai. Kieti bičai. 

Apie „Ryto“ reikšmę

Tai reiškia daug, nes nuo vaikystės žiūrėdavau tą krepšinį ir kai būdavo parašyta „Vilnius“ tai net nėra tų klausimų, jog gali sirgti už kitą komandą. Ir kai nuo mažų dienų palaikai, domiesi, tai įaugo į kraują ir dabar sunku būtų įsivaizduoti palaikant kažką kitą. Būdamas 7-8 metų žiūrėdavau  per televizorių, o dabar yra ir realių galimybių praverti tas pagrindines komandos duris. Tai yra viena iš tų siekiamybių. 

Visą podkastą rasite ČIA.