Ar veteranams dar yra vietos Lietuvos rinktinėje?

Vis garsiau kalbama, kad atėjo laikas atjauninti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Pasvarstykime, kam iš veteranų jau artėja laikas atsisveikinti ir kas iš jaunųjų gali belstis į rinktinės duris.

Pauliui Jankūnui – 37-eri, Jonui Mačiuliui – 36-eri, Renaldui Seibučiui – 35-eri, Mantui Kalniečiui – beveik 35-eri. Tiek šiems garsiems mūsų šalies krepšininkams būtų kitąmet per Tokijo olimpines žaidynes.

Jei lietuviai patektų į žaidynes, o minėti žaidėjai atstovautų šalies nacionalinei komandai, ji, ko gero, būtų viena vyriausių turnyre. Bet kokiu atveju, jeigu Lietuvos ekipa žaistų Japonijoje, joje tikriausiai nestigtų į ketvirtą dešimtį įkopusių krepšininkų.

Tokie, be išvardytų žaidėjų, būtų ir Mindaugas Kuzminskas, Eimantas Bendžius, Artūras Milaknis, Adas Juškevičius, jeigu nutartų vėl ginti šalies garbę, o šio snaiperio paslaugų prireiktų treneriams.

Tiesa, nėra daug šansų, kad į rinktinės dvyliktuką prasibrautų ilgą laiką dėl traumos nerungtyniaujantis R. Seibutis ar silpnokai besiginantis A. Milaknis, kuriam kitąmet jau būtų 35-eri. Vis dėlto realu, kad nacionalinės komandos aprangą vis dar vilkės gana gausus veteranų būrys.

Ar jie dar duos naudos rinktinei? Ar vis dėlto „senukai“ jau dabar turėtų užleisti vietą jaunesniems krepšininkams? Apie tai, kad rinktinėje turėtų atsirasti šviežio kraujo, pastaruoju metu vis garsiau kalbama.

J. Mačiulio statistika prastėja

Iš didžiųjų mohikanų į rinktinę sunkiausia būtų prasibrauti turbūt J. Mačiuliui. Nors jis kovotojas iki kaulų smegenų, regis, geriausi „Maironio“ laikai yra praeityje. Europos mastu vidutiniokui – Atėnų AEK klubui atstovaujančio lengvojo puolėjo statistika stambiausiuose turnyruose prastėja.

2015-ųjų Europos čempionate Jonas vidutiniškai pelnė net po 13,8 taško, atkovojo 6,3 kamuolio. Tačiau paskui jo indėlis menko. 2016-ųjų olimpinėse žaidynėse kaunietis rinko po 9,5 taško, 2017 m. Europos pirmenybėse – 5,7, 2019-ųjų pasaulio čempionate – 4,8, o 2021 m. „Eurobasket“ atrankos varžybose – tik 3,5 taško.

Tarp lengvojo puolėjo pozicijos žaidėjų – didžiausia konkurencija. Vadinamuoju trečiuoju numeriu žaidžia Edgaras Ulanovas, Mindaugas Kuzminskas, Rokas Giedraitis, Arnas Butkevičius, taip pat Ignas Brazdeikis, kuris gali greitai gauti Lietuvos pilietybę.

P. Jankūno nauda

Tikrai nėra šimtaprocentinės garantijos, kad rinktinės aprangą Tokijuje vilkėtų P. Jankūnas. Jo karjera artėja prie pabaigos. Nacionalinės komandos senbuvis niekada negarsėjo šoklumu, greičiu, bet pastaruoju metu tapo dar lėtesnis. Jam itin sunku suspėti paskui atletiškesnius, staigesnius tiesioginius oponentus. Per praėjusias planetos pirmenybes Kinijoje sunkusis puolėjas įmetė 4,4 taško, sugriebė 1,8 kamuolio, o dvitaškius ir tritaškius (bendrai) metė vos 22 proc. taiklumu. 2019–2020 m. sezoną Eurolygoje veteranas vidutiniškai pelnė po 3 taškus, realizavo tik 14 proc. tritaškių.

Tiesa, P. Jankūno galimybes patekti į rinktinę didina ne tik jo milžiniška patirtis, bet ir maža konkurencija tarp sunkiųjų kraštų. Nors visiškai kitokio stiliaus nei Paulius, tipiškas ketvirtasis numeris iš rimčiausių pretendentų į nacionalinę komandą yra tik E. Bendžius. Domantas Sabonis, Donatas Motiejūnas yra labiau vidurio nei sunkieji puolėjai, o ką jau kalbėti apie tikrus „centrus“ Joną Valančiūną bei Artūrą Gudaitį.

P. Jankūnas puikiai orientuojasi komandinės gynybos pinklėse ir sugeba efektyviai kamšyti atsiradusias skyles. Nereikia pamiršti, kad šis ilgametis rinktinės narys yra vienas dvasinių jos lyderių, kuria palankią atmosferą rūbinėje.

M. Kalnietis dar nepakeičiamas

Iš žinomiausių veteranų tvirčiausios yra M. Kalniečio pozicijos. Taip, Manto žaidimo kreivė po truputį sminga, bet jis vis dar turi pakankamai jėgos, kad ir Tokijo žaidynėse būtų pagrindinis rinktinės atakų organizatorius.

Prieš metus pasaulio čempionate jis ne tik fiksavo 10 taškų vidurkį, bet ir atliko 5,2 rezultatyvaus perdavimo, tritaškius šaudė gana solidžiu 37 proc. taiklumu.

Tobulėja ir jaunasis Rokas Jokubaitis, bet vargu ar jam atsiras vieta dvyliktuke žinant, kad yra ir kitas įžaidėjas – Lukas Lekavičius. Sunkoka įsivaizduoti, kad komandos strategas Darius Maskoliūnas į Japoniją vežtųsi tris atakų organizatorius.

Vietoj R. Seibučio – T. Dimša?

Iš 2019 m. planetos pirmenybėse dalyvavusios mūsų šalies ekipos beveik garantuotai neliks R. Seibučio. Vienas pagrindinių kandidatų užimti jo vietą – Tomas Dimša. Jis per gana trumpą laiką padarė neįtikėtiną pažangą. Ypač Tomas pasitempė atstovaudamas Panevėžio „Lietkabeliui“.

Ne veltui jį neseniai susigrąžino Kauno „Žalgiris“, o D. Maskoliūnas pakvietė į rinktinę padėti per „Eurobasket 2021“ langus. Šis atletiškas atakuojantis gynėjas, galintis žaisti ir lengvuoju puolėju, ypač sustiprėjo psichologiškai, todėl jo žaidime beveik neliko didžiulių bangavimų. Be to, Tomas pastebimai pagerino tolimų metimų taiklumą.

2018–2019 m. Lietuvos krepšinio lygos (LKL) pirmenybėse T. Dimša, būdamas Utenos „Juventus“ narys, rinko po 9 taškus, realizavo 33 proc. tritaškių, o pastarąjį sezoną, gindamas stipresnio klubo – „Lietkabelio“ garbę, įmetė 14,1 taško, iš tolimo nuotolio atakavo 43 proc. tikslumu. FIBA Čempionų lygoje gynėjo rodikliai buvo panašūs – 13,3 taško, 43,5 proc. realizuotų tolimų metimų.

Kitą vasarą T. Dimšai bus 27-eri.

E. Bendžiaus ir A. Gudaičio šansai

Realiausia dar viena sudėties permaina, palyginti su pernykščiu pasaulio čempionatu, – 30-mečio E. Bendžiaus galimas patekimas į nacionalinę komandą. Šis krepšininkas turi smagią rankelę, o šiuolaikiniame krepšinyje iš toli pataikantys sunkieji puolėjai itin vertinami. Per planetos pirmenybes pagal tritaškių taiklumą lietuviai atsidūrė tarp autsaiderių.

Buvęs Vilniaus „Ryto“ žaidėjas gali būti naudingas, kai varžovai dvigubina gynybą prieš J. Valančiūną ar D. Sabonį. Galima spėti, kad E. Bendžius užimtų J. Mačiulio vietą, nors šis yra lengvasis puolėjas. Ši pozicija Kinijoje buvo tiesiog perpildyta.

Tikėtina, kad į olimpinį dvyliktuką prasibrautų „centras“ Artūras Gudaitis, kuriam tada būtų 28-eri. Šis aukštaūgis pernai Kinijoje nepasirodė dėl traumos. Dėl jos padarinių A. Gudaitis 2019–2020 m. sezoną nežaidė taip efektyviai Milano klube kaip praėjusį. Tiesa, jo šansus apsivilkti rinktinės marškinėlius mažina tai, kad turime du aukščiausio kalibro vidurio puolėjus – D. Sabonį ir J. Valančiūną.

Dar mažesnės D. Motiejūno galimybės vykti į Japoniją. Nebent kažkas iš rinktinės bokštų patirtų traumą ar būtų prastos sportinės formos.

Iš jaunųjų krepšininkų, kurie artimiausiu metu gali pasibelsti į rinktinės duris per svarbiausias tarptautines varžybas, be 19-mečio R. Jokubaičio ir 21-erių I. Brazdeikio (jei šiam bus suteikta Lietuvos pilietybė), galima paminėti nebent sunkiuosius kraštus 22-ejų Arnoldą Kulboką ir Gytį Masiulį.

Kartų kaita nepribrendo

Panašios nuomonės laikosi ir „Olimpinės panoramos“ kalbintas buvęs rinktinės ir dabartinis „Šiaulių“ treneris Antanas Sireika. Jo teigimu, laikas kartų kaitai dar neatėjo. Strategas spėja, kad nacionalinę komandą artimiausiu metu, pavyzdžiui, per Tokijo žaidynes, papildys tik vienas kitas naujas krepšininkas, tačiau tai turbūt nebus jauni žaidėjai.

„Reikia, kad kartų kaita rinktinėje vyktų natūraliai. Dabar nematau pakankamai pajėgių jaunų žaidėjų, kurie galėtų efektyviai rungtyniauti didžiausiose tarptautinėse vyrų varžybose. Kol kas daugelis mūsų veteranų naudingesni nei jaunimas. Labai patyrę krepšininkai yra privalumas. Pamenu, kaip Argentinos rinktinė ilgą laiką žaidė puikiai, kai jai atstovavo vyresni nei trisdešimties krepšininkai – Luisas Scola, Pablo Prigioni, Adresas Nocioni, Fabricio Oberto, Carlosas Delfino“, – dėsto A. Sireika.

Kita vertus, pasak trenerio, kai kurie jauni Lietuvos krepšininkai dabar jau būtų pajėgūs padėti vyrų nacionalinei komandai, tačiau juos reikėjo anksčiau kviesti į rinktinę, leisti jiems žaisti mažiau svarbiose rungtynėse, kad grūdintųsi, įgautų daugiau pasitikėjimo. Be to, dalies tokių žaidėjų progresas stabtelėjo ar visiškai sustojo, nes jie pateko į tokius klubus, kuriuose beveik negaudavo pasireikšti.

Vienas tokių – vidurio puolėjas Laurynas Birutis. Jis dalyvavo dviejuose „Eurobasket 2021“ turnyro atrankos mačuose, tačiau iš esmės beveik neturi galimybių patekti į geriausiųjų dvyliktuką, kuris žais Europos čempionate ar olimpinėse žaidynėse, jei ten pateks lietuviai.

A. Sireika mano, kad L. Birutis būtų kur kas tvirčiau žengęs į priekį, jei 2018–2019 m. sezoną būtų likęs Šiaulių komandoje. 2017–2018 m. LKL čempionatas šiam aukštaūgiui buvo fantastiškas. Tada jį susigrąžino „Žalgiris“ ir vidurio puolėjas ilgam sėdo ant atsarginių žaidėjų suolo. Paskui jį dar ėmė kankinti traumos.

Šiaulių klubo vairininkas svarsto, kad R. Jokubaitis galbūt būtų dar labiau patobulėjęs, jei 2017–2019 m. LKL čempionatuose būtų paskolintas kitam klubui ir aikštėje būtų praleidęs daugiau laiko. Tada jis žaidė vidutiniškai po 12 min.

Iš akiračio dingo įžaidėjas Donatas Sabeckis. Jo ir L. Biručio tandemas 2017–2018 m. šalies pirmenybėse gąsdino ir pajėgiausias komandas. Atakų organizatorius „Žalgiryje“ irgi nepritapo, po to laimės ieškojo Vokietijoje, Kroatijoje, kol nutūpė Prienų ekipoje.

„Tikrai jokiu būdu nenoriu savęs girti, bet taip nutiko, kad Birutis ir Sabeckis žaidė Šiauliuose. Jie buvo pagavę gerą bangą. Jei šie abu krepšininkai kartu dar būtų pažaidę bent vieną sezoną ir būtų gavę daug žaidimo laiko, tikriausiai būtų padarę didžiulį žingsnį į priekį“, – svarsto treneris.

Svarbu ryškinti pranašumus

A. Sireikos nuomone, Lietuvos rinktinei pasaulio čempionate Kinijoje būtų padėjęs Rokas Giedraitis, bet jis retai pakildavo nuo atsarginių žaidėjų suolo.

„Nenoriu kritikuoti tuomečių trenerių, jiems geriau matyti, bet turbūt jie nepasitikėjo Roku dėl silpnesnės gynybos. Tačiau Giedraitis yra puikus snaiperis, greitas, veržlus krepšininkas. Ne veltui dabar juo domisi elitiniai Eurolygos klubai. Manau, reikia pirmiausia atsižvelgti į geriausias žaidėjo savybes ir jas tobulinti, o ne akcentuoti neigiamus bruožus. Retas atvejis, kad krepšininkas ir fantastiškai pultų, ir gintųsi. Tarkim, Dirkas Nowitzkis ar Šarūnas Jasikevičius niekada negarsėjo kaip labai gerai besiginantys žaidėjai“, – atkreipia dėmesį A. Sireika.

Treneris įsitikinęs: jei dalis jaunų perspektyvių Lietuvos krepšininkų klubuose nebūtų laikomi ant atsarginių suolo, jei kai kurie jų būtų anksčiau pakviesti į vyrų rinktinę, dabar turėtume stipresnę nacionalinę komandą.

„Anksčiau turėjome Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio, Artūro Karnišovo, paskui – Ramūno Šiškausko, Šarūno Jasikevičiaus, Sauliaus Štombergo, Arvydo Macijausko, Dariaus Songailos, Lino Kleizos kartą. O šiuo metu galime pasigirti tik dviem ryškiomis žvaigždėmis – Domantu Saboniu ir Jonu Valančiūnu“, – atsidūsta A. Sireika.