Šarūnas Marčiulionis iki šiol atsimena 1995 metų skriaudą

Lietuvos krepšinio mėgėjai iki šiol puikiai pamena legendines rungtynes su Jugoslavija 1995 m. Europos čempionato finale. Mūsų šalies rinktinė, vedama lyderių Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio bei Artūro Karnišovo, tuomet susigrūmė su naujai į pasaulio krepšinio areną sugrįžusiais krepšininkais iš Serbijos ir Juodkalnijos.

Buvę rinktinės draugai atsidūrė skirtingose barikadų pusėse

Federacinė Jugoslavija į pasaulio krepšinio elitą iškopė palyginti vėlai. Patikrinkime Europos čempionatų prizinių vietų laimėtojus iki XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio - jugoslavų ten nerasime! Vietoj jų matysime mums įprastas SSRS, Prancūzijos, Italijos komandas bei Čekoslovakiją, kuri pokario metais buvo viena galingiausių Europos krepšinio valstybių.

"Jugoslavai komandiniuose žaidimuose nebūna silpni" - daugumai sporto fanų žinoma aksioma. Pokario metais šios šalies rinktinės prasimušė į pasaulio elitą rankinyje, tinklinyje, vandensvydyje, gerai atrodė futbolo turnyruose. Krepšinis negalėjo būti išimtis. 7-ajame dešimtmetyje "jugai" tapo rimtais JAV bei SSRS rinktinių konkurentais tarptautiniuose turnyruose. Nuo to laiko pagrindinė intriga visose Olimpinėse žaidynėse užvirdavo tarp šio "didžiojo trejeto" komandų - nors, be abejo, visuomet galėdavo atsirasti išsišokėlių, galinčių nukarūnuoti favoritus.

[nuotrauka1]Tačiau Jugoslavija, ilgą laiką visuose turnyruose kovojusi tik dėl aukščiausių vietų, 1991 m. subyrėjo į penkias atskiras valstybes: Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Makedoniją bei naujai sukurtą "mažąją” Jugoslavija, kurios sudėtyje teliko Serbija ir Juodkalnija.

Iki tol ilgus metus netildavo ginčai tarp serbų ir kroatų, kurie gi iš jų įneša svaresnį indėlį į bendros Jugoslavijos valstybės pergales ir yra stipresni. Tiek viena, tiek kita pusė turėjo svarių argumentų: tarptautiniuose turnyruose Jugoslavijos rinktinės lyderiais pasikeisdami būdavo tai serbai, tai kroatai, o Europos turnyruose savo ryškų pėdsaką yra palikusios komandos tiek iš Belgrado ("Crvena Zvezda", "Partizan"), tiek iš Zagrebo ir Splito ("Cibona", "Jugoplastika" / "Split"). Galų gale atrodė, kad abiejų tautų krepšininkai turės progą susigrumti tarptautinėje arenoje ir vieni kitiems įrodyti savo pranašumą.

Tačiau netrukus dėl įsiliepsnojusio pilietinio karo naujoji Jugoslavijos valstybė susilaukė sankcijų iš tarptautinės bendruomenės, o jos sportininkams buvo uždrausta dalyvauti oficialiuose turnyruose. Sporto mėgėjai gerai pamena, kaip 1992 m. danai sensacingai tapo Europos futbolo čempionais, nors ši komanda netgi neiškovojo teisės dalyvauti finaliniame čempionato turnyre Švedijoje. Danijos komanda buvo pakviesta tik dėl to, kad turnyre turėję dalyvauti jugoslavai buvo pašalinti dėl minėtų tarptautinių sankcijų.

Pirmuosius keletą metų Balkanų krepšinį tarptautiniuose turnyruose puikiai reprezentavo Kroatijos ekipa, vedina savo lyderių Draženo Petrovičiaus, Tonio Kukočiaus bei Dino Radžos. Barselonoje 1992 m. jie laimėjo olimpinį sidabrą, 1993 m. Europos pirmenybėse buvo treti.

[nuotrauka2]Jugoslavai 1995 metais grįžo kupini ryžto įrodyti savo jėgą

Serbai buvo priversti kaimynų pergales stebėti iš šalies bei laukti savo valandos. Galiausiai 1995 metais Jugoslavijai buvo leista dalyvauti Europos pirmenybėse. Į šį čempionatą "jugų” rinktinė ėjo su garsiais pareiškimais apie tai, kad ji parklupdys ant kelių visą krepšinio Europą, ir kad titulas galų gale grįš jo teisėtiems savininkams. Jugoslavijos komanda buvo sukomplektuota išties galingai, joje žaidė tokie krepšinio meistrai, kaip Predragas Danilovičius, Aleksandras Djordjevičius, Vlade Divacas, Dejanas Bodiroga.

Finalas Atėnuose tapo legenda

Kaip pamename, jugoslavai Atėnuose triumfavo po dramatiškos finalinės kovos su lietuviais. Šis mačas iki šiol daugelio laikoma pačiu įspūdingiausiu susirėmimu per Europos čempionatų istoriją. Jugoslavai laimėjo šešiais taškais, o lietuvių ekipos duobkasiu tapo Aleksandras Djordjevičius, savo žudančiais tritaškiais vedęs į neviltį visą mūsų komandos gynybą (9/12 tritaškių, 41 pelnytas taškas).

"Ne tik Djordjevičius” - pasakytų daugelis Lietuvos krepšinio aistruolių, nepamiršdami paminėti ir kito šių rungtynių "didvyrio”, juodaodžio teisėjo iš NBA Toliverio. Tuo metu FIBA eksperimentavo, kai kurioms rungtynėms kviesdamasi arbitrų ir iš NBA. Vienas jų - Toliveris - buvo paskirtas ir finaliniam susitikimui 1995 m. Šio teisėjo sprendimai antrajame kėlinyje sukėlė tokį lietuvių ekipos pasipiktinimą, jog ji vienu metu netgi paliko aikštelę ir atsisakė tęsti dvikovą. Tiesa, po keleto minučių lietuviai grįžo, tačiau žaidimo gijas į savo rankas jau buvo tvirtai perėmę jugoslavai.

1995 metais - paskutinis kroatų sėkmingas pasirodymas

Beje - pratęsiant mintį apie serbų ir kroatų priešpriešą - būtent 1995 m. čempionatą galima laikyti savotiška takoskyra Kroatijos krepšinio istorijoje. Atėnuose ekipa pasipuošė garbingais bronzos medaliais. Tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai kroatai užlipo ant rimto turnyro garbės pakylos. Atlantos olimpiadoje 1996 m. jų rinktinė smigo į 7-ąją vietą ir nuo to laiko nebesugebėjo būti rimta "jugų” konkurente kovojant dėl apdovanojimų. Pasitraukus legendiniams krepšininkams, kurie laimėdavo titulus dar kartu su serbais bendroje Jugoslavijos ekipoje (pvz., auksas Maskvoje 1980 m., sidabras Seule 1988 m.), kroatų krepšinis iki šiol nesugebėjo užpildyti atsiradusios spragos.

Š.Marčiulionis iki šiol prisimena skriaudą

Šarūnas Marčiulionis, vienas 1995 m. finalo didvyrių, savo mintimis apie šį mačą pasidalijo su Interneto svetaine www.fibaeurope.com.

[nuotrauka3]- Kokie jūsų bendri prisiminimai apie tą mačą?

- Vienas labiausiai įstrigusių prisiminimų mano gyvenime - tiek pačios rungtynės, tiek tai, kaip 20 tūkstančių graikų sirgalių skandavo "Lietuva, Lietuva!”. Tai buvo didis finalas.

FIBA tuo metu bandė eksperimentuoti ir naudoti teisėjus iš JAV. Kiek pamenu, po mūsų susitikimo su Jugoslavija tokie eksperimentai baigėsi.

Pats žaidimas buvo aukšto lygio, o Jugoslavijos ekipa nusipelno tiktai pagarbos.

[nuotrauka4]- Tai buvo pirmas turnyras, kuriame Jugoslavija dalyvavo po kelių metų diskvalifikacijos. Ar daug žinojote apie šią ekipą?

- Čempionato metu turėjome pakankamai laiko, kad susipažintumėme su jugoslavų žaidimu. Be to, daugelis abiejų rinktinių žaidėjų jau ne kartą buvo susidūrę tarpusavyje, žaisdami klubiniuose turnyruose. Mes puikiai suvokėme "jugų" jėgą, tad visiškai nenustebome, kad finale jie demonstravo tokį galingą žaidimą.

[nuotrauka5]- Ar prieš rungtynes baiminotės A. Djordjevičiaus?

- Ne. Iki tol jis per rungtynes vidutiniškai pelnydavo 12-14 taškų. Pamenu, kaip per pirmąjį kėlinį Aleksandras mums įmetė 20 taškų - einant į persirengimo kambarius, juokaudamas jam tariau, kad jis jau viršijo savo limitą.

Žaidimo eigą labiausiai nulėmė penktoji A.Sabonio pražanga. Ji buvo visiškai nepelnyta. Arvydas tuo metu puolime netgi neturėjo kamuolio! Skirti tokią pražangą, likus porai minučių iki Europos čempionato finalo pabaigos - tikrai drastiškas sprendimas. Tuomet mes jautėmės tikrai apiplėšti - ir šis jausmas gyvas lig šiol.

Tačiau pats krepšinis finale buvo puikaus lygio. Be to, pats čempionatas vyko jubiliejiniais metais: 70 metų nuo krepšinio atsiradimo.

[nuotrauka6]- Pamenant tai, kokia talentinga buvo Jugoslavijos komanda - įdomu būtų išgirsti, kokią strategiją finaliniam mačui pasirinko lietuviai?

- Sunku buvo tikėtis jugoslavams primesti savo žaidimo stilių, t.y., žaisti mums parankesnį greitą krepšinį.

Be to, jie sugebėdavo išprovokuoti priešininkų žaidėjus, įvelti juos į psichologines dvikovas. Šioje srityje jugoslavai yra tikri meistrai. Mes nenorėjome, kad mūsų žaidėjai įsiveltų į šiuos dalykus.

Tikėjomės padėti savo priekinės linijos žaidėjams gintis baudos aikštelėje, dažnai kontratakuoti ir nuvarginti priešininkus. Tačiau tokiai taktikai mūsų suolelis buvo nepakankamai ilgas.

[nuotrauka7]- Jums teko asmeniškai žaisti prieš D.Bodirogą, P.Danilovčių ir A.Djordjevičių. Kurį iš jų buvo sunkiausia dengti?

- Turnyro metu mums neblogai sekėsi gintis zona. Tačiau Djordjevičiaus metimai mus nužudė finale. Tai buvo tikras netikėtumas. Iš pradžių mes rizikavome ir palikdavome jam daug erdvės. Tačiau netrukus buvome priversti pakeisti taktiką ir pereiti prie asmeninė gynybos.

Tokia mūsų taktika buvo paranki D.Bodirogai. Jis gali veržtis vienas prieš vieną ir netgi dengiamas taikliai atakuoti iš 3-4 metrų atstumo. Pataikyti tokius metimus yra labai sunku - tačiau Dejanas turį šį talentą.

Aš dažniausiai gyniausi prieš P.Danilovičių ir A.Djordjevičių. Keletą kartų, keičiantis žaidėjais po užtvarų, teko perimti D.Bodirogą. Tuomet jis panaudodavo savo ūgio pranašumą ir pelnydavo taškus iš po krepšio.

[nuotrauka8]- NBA jūs buvote pratęs žaisti atakuojančiu gynėju. Tuo tarpu nacionalinėje rinktinėje ėmėtės įžaidėjo pareigų. Ar sunku buvo prisitaikyti?

- NBA man išties retai tekdavo įžaidinėti kamuolį. Man būdavo statomos užtvaros, po kurių galėdavau mesti arba veržtis link krepšio.

Lietuvos komandoje buvo ir veteranų, ir jaunimo, tačiau niekas negalėjo gerai įžaidinėti kamuolio. Taigi aš ėmiausi šios užduoties. Buvo tikrai nelengva prisitaikyti, tačiau visi supratome, jog tai geriausia išeitis visos komandos labui.

- 1995 m. Europos čempionatas jums asmeniškai pavyko puikiai. Buvote išrinktas naudingiausiu turnyro žaidėju (MVP). Ar šis įvertinimas buvo nors kokia paguoda, netgi pralaimėjus finalą?

- Tikrai ne. Mes buvome smarkiai nusivylę. Tačiau kas beliko daryti? Galėjome tiktai analizuoti mačą bei ruoštis sekančioms rinktinės kovoms.

Apmaudžiausia buvo tai, jog nesijautėme iš tiesų pralaimėję finale. Manau, tų rungtynių baigtis nebuvo teisinga. O graikų sirgalių reakcija - dar vienas to patvirtinimas.

[nuotrauka9]- Ar nemanote, jog pernelyg jautriai reagavote į teisėjo švilpukus? Galbūt lietuvių komandą pražudė ne patys teisėjo sprendimai, o reakcija į juos?

- Sutinku. Didžiausias posūkis rungtynių eigoje įvyko po mums skirtos techninės pražangos. Ką tik mes pirmavome 1 tašku, ir štai visai netrukus - jau atsilikėjome 3 taškais. Techninė pražanga, "jugų" tritaškis - visa tai mums kainavo 6 taškus. Dėl to kaltas tiek teisėjas, tiek mūsų emocijos.

Po mačo aš šnekėjausi su Donnu Nelsonu (dirbančiu vyr. trenerio padėjėju "Dallas Mavericks” komandoje bei šiuo metu talkinančiu Lietuvos nacionalinei ekipai Švedijoje - aut. past.). Jis teigė, kad asmeniškai niekada nebuvo matęs, kaip per tokį trumpą laiko tarpą būtų taip dramatiškai būtų pakreipta rungtynių eiga.

[nuotrauka10]- Turbūt čempionatas Graikijoje reiškė artėjančią vienos iš Lietuvos krepšinio erų pabaigą? Juk daugelis tos komandos žaidėjų jau paskutinį kartą dalyvavo Europos pirmenybėse.

- Taip, mūsų karta žaidė rinktinėje paskutiniuosius savo metus. Tačiau naujoji Lietuvos rinktinė visus nustebino Sidnėjuje. Ką gi, reiškia, mūsų rezervai buvo didesni, negu tikėjomės.

- Ką prognozuotumėte Lietuvai artėjančiame Europos čempionate?

- Pažiūrėsime, kaip seksis mūsų jauniesiems žaidėjams. Konkurencija tarp pagrindinių komandų yra milžiniška, ir laimėti auksą gali daug kas.

Turnyras dar svarbus tuo, kad nuo jo rezultatų priklausys komandų patekimas į Olimpines žaidynes. O juk tai daro didžiulę įtaką rinktinės veiklai maždaug 5 metų laikotarpyje, jos biudžetui ir planams.

[nuotrauka11]- Beje, biudžeto reikalai nėra svetimi ir asmeniškai jums, dirbant FIBA Šiaurės konferencijos Valdybos direktoriumi. Jūs jau anksčiau norėjote įsitraukti į administracinį darbą krepšinyje, o gal tai įvyko neplanuotai?

- 1992 m. mes subūrėme naująją Lietuvos rinktinę ir ėmėme ruoštis Barselonos Olimpiadai. Reikėjo rasti lėšų - vyriausybė tuomet jų neskyrė. Turėjome patys ieškoti rėmėjų. Aš tuo užsiėmiau Jungtinėse Amerikos Valstijose - galima sakyti, kad tai buvo mano administracinio darbo pradžia. Nors, tiesą sakant, nesijaučiu esąs tikras administratorius. Šiuo metu nesu susijęs su mūsų federacija ar su šalies rinktine.

Jeigu per daug įsitrauki į patį krepšinį - po kiek laiko pajunti, kad nustojai mokytis ir tobulėti. Šiuo metu palaikau tam tikrą distanciją nuo krepšinio, užsiimu įvairiais projektais, tačiau visada seku įvykius ir galiu pasitikrinti, kas išties vyksta.

[nuotrauka12]- Galiausiai, paskutinis klausimas. Kas jums buvo maloniau: laimėti Europos čempionato sidabrą su Lietuvos rinktine, ar olimpinį auksą, žaidžiant SSRS rinktinės sudėtyje?

- Tiek vienas, tiek kitas medalis yra susiję su daugybe prisiminimų ir įvykių, tad būtų sunku juos lyginti ir priešpastatyti vieną kitam. Atstovavimas SSRS rinktinei - tai juk skirtinga era. Tuo tarpu žaidžiant už Lietuvą, buvo daugiau emocijų, daugiau patriotizmo.

Visgi abu šie pasiekimai turi didelę vertę, tad juos išskirti ir lyginti yra sunku.