Ateina laikas vėl būti pirmiems

2003-ųjų rugsėjo 14 diena mano gyvenime įrašyta auksinėmis raidėmis. Būtent tą dieną Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė mūsų šaliai padovanojo didžiulę šventę — po 64 metų pertraukos į Tėvynę parvežė Senojo žemyno "auksą". Tą dieną Lietuvos vardas suskambo ne tik visoje Europoje, tačiau ir už jos ribų. Mūsų šalies vardą afišavo visa pasaulio žiniasklaida, saldžias triumfo akimirkas rodė stambiausios televizijos.

Po šios auksinės pergalės praėjo beveik du metai ir šį rugsėjį Lietuvos krepšininkų laukia dar vienas išbandymas. Serbijoje ir Juodkalnijoje lietuviai gins Senojo žemyno čempionų vardą. Ne veltui sakoma, jog titulą apginti yra sunkiau nei jį iškovoti. Į Serbiją vykti atsisakė keturi didžiosios 2003 metų pergalės kalviai: rinktinės variklis Šarūnas Jasikevičius, kapitonas Saulius Štombergas, vidurio puolėjas Eurelijus Žukauskas ir "sunkusis" kraštas Darius Songaila. Nebeišvysime ir Donato Slaninos bei Virginijaus Praškevičiaus.

Tačiau, kaip sako nacionalinės komandos treneris Antanas Sireika — "kuo mums sunkiau, tuo geriau mes žaidžiame". Tikiuosi, kad šie auksiniai žodžiai pasitvirtins, ir mūsų krepšininkai Serbijoje ir Juodkalnijoje drąsiai žengs į aikštelę bei kovos iki paskutinės minutės.

Žinoma, mums trūks savo charizma minias aistruolių, komandos draugus bei net varžovus pavergiančio Š.Jasikevičiaus, ilgų E.Žukausko rankų po savo krepšiu, taiklių S.Štombergo tritaškių ir aštrių reidų bei D.Songailos atkovotų kamuolių ir varžovų "traiškymo". Tačiau nepakeičiamų nėra, ir aš tikiu, kad šių didžiosios pergalės Stokholme (Švedija) kalvių vietas rinktinėje užims kiti krepšinio šalies žaidėjai.

Sakoma, kad krepšinis Lietuvoje — antroji religija. Tačiau daugelis Marijos žemės aistruolių tiesiog gyvena šiuo užburiančiu žaidimu. Galiu drąsiai teigti, kad mūsų pagoniškoje šalyje krepšinis didžiajai daliai žmonių yra pirmoji religija, o mūsų stabai — Lietuvos komandos žaidėjai.

Čia, Lietuvoje, krepšiniui kuriami himnai, mūsų žaidėjai graibste graibstomi Senojo žemyno rinkoje, o mūsų klubai Europoje skina skambias pergales.

Nacionalinės ekipos mačai į aikšteles ir prie žydrųjų ekranų sutraukia milijonus aistruolių. Kai žaidžia lietuviai — visi sirgaliai pamiršta tarpusavio rietenas bei nesutarimus, nebaigtus buities darbus ir problemas, visi aistruoliai būna vieningi lyg broliai.

Nors krepšinio šalis gyventojų skaičiumi ženkliai nusileidžia kitoms valstybėms, kurios deleguoja savo komandas į Europos čempionatą, Lietuvos sirgalių vienybės ir dvasios mums pavydi visos mūsų varžovės.

Geriausias to pavyzdys — 2003 metų rugsėjo 14-ąją vykęs Europos krepšinio čempionato finalas. Tuomet į Stokholmo "Globe" arenoje susikovė Ispanijos bei Lietuvos komandos. Tuomet didžiulė 13 tūkstančių vietų arena nusidažė trispalvės spalvomis. Ispanijos, kurioje gyvena apie 40 mln. gyventojų, palaikyti atvyko bene 3 ar 4 kartus mažiau sirgalių. Po finalo sirenos, užfiksavusios lietuvių pergalę rezultatu 93:84, mūsų šalyje į gatves suplūdo visi krepšinio sirgaliai, kurie nenurimo iki pat ryto.

Noriu ir tikiu, kad tai, kas buvo prieš du metus, rugsėjo 25-ąją vėl pasikartotų. Nesvarbu, kad krepšinio ekspertai čempionato favoritais laiko Balkanijos šalių atstovus. Aš, kaip ir kiekvienas krepšinio žemės gyventojas, tikiu savo komandos sėkme. Pirmyn, lietuviai!

"Eurobasket.lt" administracija ragina savo lankytojus aktyviau dalyvauti rubrikoje "Aistruolių balsas" ir publikuoti savo straipsnius.