Broliai Lavrinovičiai nenori žaisti vienas prieš kitą

Apie dvynius Kšyštofą ir Darjušą Lavrinovičius kalbama, kad jie neišskiriami. Jie kartu mokėsi garsioje olimpinio čempiono Šarūno Marčiulionio krepšinio mokykloje, vėliau kartu atstovavo Lietuvos rinktinei, dabar abu rungtyniaus Kazanės "Uniks" komandoje. Su "Sovetskij Sport" korespondentu broliai susitiko viešbučio kavinėje per "Federacijų Supertaurės" turnyrą Vilniuje.

IŠLIKIMO PAMOKOS BUVO NAUDINGOS

- Į krepšinį greičiausiai atėjote nesusimąstydami. Kuo gi dar užsiimti Lietuvoje?

Kšyštofas Lavrinovičius. -Nepasakyčiau. Prieš pradėdami mėtyti kamuolį į krepšį išbandėme daug sporto šakų. Lankėme karate, plaukimo treniruotes. Tarp kitko, pasiekėme neblogų rezultatų. Beje, plaukioju iki šiol puikiai.
Darjušas Lavrinovičius. -Neblogai mušuosi (juokiasi). Žinoma, juokauju. Mes nesame konfliktiški vaikinai. O į krepšinį patekome vien tik dėl ūgio. Nuo vaikystės suvokėme, kad būsime aukštesni nei 2 metrai. Atėjome į Marčiulionio mokyklą, ten ir prasidėjo mūsų kelias.

- Ar galite prisiminti, kada pirmą kartą metėte į krepšį?

K.L. - Dar mokykloje, per fizinio lavinimo pamoką. Visi pradėjo mėtyti, pabandėme ir mes. Žinoma, jokios technikos neturėjome, tačiau, mano manymu, kelis kartus pataikyti pavyko.
D.L. - Kšyštofas kažką painioja. Fizinio lavinimo pamokos įskaitoje, norint gauti penketą, reikėjo įmesti 5 baudas iš 10. Mes užduotį įvykdėme. Aš įmečiau lygiai pusę, Kšyštofas - 6 baudas.

- Su savo įspūdingu ūgiu jūs gana taikliai atakuojate krepšį nuo tritaškio linijos. Nedažnai sutiksi vidurio puolėją, turintį stabilų tolimą metimą. Tai įgimta ar treniruočių rezultatas?

K.L. - Beje, Lietuvoje aukštaūgiai visada turėjo gerą metimą. Prisiminkit kad ir Sabonį ar Einikį. Nežinau kaip jie, o mes turime savo istoriją. Vaikystėje buvome labai liesi. Turint tokį ūgį tai atrodė tiesiog juokinga. Kai atėjome į Marčiulionio mokyklą, vaikinai po krepšiais mus nuolat stumdė. Skaudėjo ir tekdavo atsitraukti toliau. Taip ir pradėjome tobulinti metimą.
D.L. - Taip, pamenu, buvo nelengva. Kaip trenks kas į paširdžius...Skauda, bet norisi atsakyti ne šiurkštumu, o taikliu metimu. Tuomet nubėgdavau toliau ir "šaudavau". Dabar galima pasakyti, kad šios išlikimo pamokos mums buvo naudingos.

- Abu žaidžiate vidurio puolėjo pozicijoje. Kaip pavyksta konkuruoti vienoje komandoje?

K.L. - Kai žaidžiau "Ural-Great", dažniausiai teko rungtyniauti tikru "centru". Iš tiesų ideali pozicija man - sunkusis kraštas. Čia jaučiuosi geriausiai, man reikia daugiau erdvės.
D.L. - O man labiau patinka pasistumdyti po krepšiu. Laikui bėgant, priaugau masės, ir galingų varžovų nebijau. Mano stichija - pralaužti gynybą, sugriebti atšokusį kamuolį arba įkalti jį iš viršaus. Na, žinoma, kartais galiu pasižymėti ir mesdamas iš vidutinio nuotolio ar iš toli.

VAIKYSTĖJE DAŽNAI APGAUDINĖDAVO MOKYTOJUS

- Jei nėra paslaptis, kas iš judviejų vyresnis?

K.L. - Žmonės kalba, kad aš. Nors nesu įsitikinęs.
D.L. - Taip, jis teisus. Lygiai dešimčia minučių. Taip išėjo, kad gimiau antras. Tačiau kas gali žinoti, gal mus vežimėlyje sumaišė (juokiasi).

- Tuomet Kšyštofas turi daugiau teisių?

K.L. - Ką jūs, mūsų šeimoje lygybė, ką reiškia tos dešimt minučių?
D.L. - Atvirkščiai, Kšyštofas turi mane lepinti, juk jauniausiems atitenka viskas, kas geriausia.

- Jūsų beveik neįmanoma atskirti, nepainioja komandoje?

K.L. - Visiems tai yra didelė problema. Per varžybas komandos draugai, žinoma, žiūri į nugaras. Aš turiu dvyliktą numerį, Darjušas - septintą. Per treniruotes taip pat vilkime skirtingus marškinėlius.
D.L. - Jei įsižiūrėti, skirtumų yra. Pavyzdžiui, man sulaužė nosį, ir kažkas blogai sugijo. Taip kad gerai įsižiūrėjus tikrai neapsiriksite (juokiasi). Kšyštofas ant dilbio turi tatuiruotę, kurią turbūt pasidarė, kad mūsų nepainiotų.

- O giminės jus iškart atskiria?

K.L. - Dabar taip, tačiau kai mato tik kažkurį vieną iš mūsų, retai supranta, Kšyštofas tai ar Darjušas. O kai esame kartu, atskiria, tačiau įdėmiai įsižiūri.
D.L. - O štai vaikystėje mus atpažindavo tik mama. Net iš balso atskirdavo. Štai ką reiškia motinos jausmas. O tėvas, kai pavargęs grįždavo iš darbo, dažnai supainiodavo. Mus taip pat ir rengdavo vienodai, kad vienas kitam nepavydėtumėm.

- Neteko vienas už kitą laikyti egzaminus?

K.L. - Buvo daug kuriozinių atvejų. Aš, pavyzdžiui, beveik visada eidavau prie lentos už Darjušą rusų kalbos ir literatūros pamokose. Kažkaip geriau tai sekėsi, brolį gelbėjau visada
D.L. - Nelikdavau skolingas, man labiau sekėsi matematika, uždavinius spręsdavau aš. Žinoma, kartais mus pagaudavo, tačiau beveik visada atleisdavo. Labai jau juokingai ir nekaltai tai atrodė, tiesiog kaip filme apie "Elektroniką". Tik ten už Syroježkiną viską robotas darė, o čia - vienas už kitą.

- Gal dėl meilės literatūrai Kšyštofas ir geriau kalba rusiškai?

K.L. - O gal aš tiesiog gabesnis užsienio kalboms? Arba mano smegenys humanitarine linkme sutvertos?
D.L. - Be to, Kšyštofas jau tiek laiko žaidžia Rusijoje. Rungtyniavo Permėje, Maskvoje, Kazanėje. Prisirinko ten žodelių ir išsireiškimų...

LIETUVIŠKOS VESTUVĖS

- Jau baigėte viengungišką gyvenimą?

K.L. - Taip, radau savo laimę. Prieš keleris metus sutikau merginą, kurią pamilau iš pirmo žvilgsnio. Ji iš Permės, o susipažinome Maskvoje krepšinio varžybų metu. Tuomet atstovavau "Dinamo", turėjau išeiginę dieną ir nusprendžiau nuvykti į CSKA rungtynes. Šalia sėdėjo permietė, mes užmezgėme poklbį. Patiko ji man labai. Pradėjau prašyti telefono numerio, tačiau Tania atsisakė jį duoti. Aš nepasimečiau ir daviau savo. Ir įvyko stebuklas - ji paskambino.
D.L. - Man viskas buvo paprasčiau. Susipažinau su lietuvaite kavinėje. Iš karto supratau, kad ji taps mano žmona. Pakviečiau romantiškos vakarienės ir nuo to viskas prasidėjo.

- O toliau?

D.L. - Tegu Kšyštofas papasakoja apie savo vestuves. Juo labiau, kad jos įvyko vos prieš kelias savaites ir buvo tiesiog pasakiškos. Jo žmona - "Rusijos Gražuolė-2005". Net dalyvavo "Miss Pasaulis", kur pateko į dešimtuką, taip kad tegu kalba.
K.L. - Visų pirma, žmoną aš myliu ne už tai, kad ji grožio konkursuose dalyvauja (juokiasi). O vestuvės iš tiesų buvo puikios. iškilmės vyko Vilniuje. Mes suderinome rusiškas ir lietuviškas tradicijas. Pavyzdžiui, mane aprengė geltono viščiuko kostiumu. Įsivaizduokite, kaip tai atrodė...

O iš Taniušos tyčiojosi berniūkščiai. Jai teko vaikščioti po Vilnių su krepšiu ir pardavinėti beliašus. Lietuvoje toks pardavinėjimas nėra priimtinas, ir žmonės tiesiog atšokdavo nuo jos. O ji visiems aiškino: "Aš rytoj išteku, šiandien mano mergvakaris, turiu įrodyti, kad esu gabi mergaitė". Visi šypsojosi ir pirko beliašus. Galų gale ji juos visus pardavė.

Tuokėmės kaime, kuriame su broliu gimėme ir užaugome, jame iki šiol gyvena mūsų močiutė. Vestuvės truko tris dienas. Penktadienį šventėme restorane, o šeštadieniui ir sekmadieniui išsinuomojome bazę ant ežero su gulbėmis kranto. Ten buvo ir šašlykas, ir pirtis, ir atskiri kambariai kiekvienai šeimai. Svečių buvo apie 100 žmonių. Taip nuodugniai viską pasakoju, nes puikiai pasilinksminome. Ir prisiminsiu tai visą gyvenimą.

NEMANDAGU, KAI KITI NESUPRANTA

- Sakoma, kad dvyniai labai smarkiai jaučia vienas kitą...

K.L. - Visą gyvenimą esame kartu. Nebuvo nė dienos, kad nesusiskambintume. Kai pradėjau žaisti Rusijoje, labai truko Darjušo, tačiau vėliau laikas padarė savo. Dabar esu labai laimingas, kad žaisime kartu. kaip sakant, petys petin.
D.L. - Žinoma, jaučiame vienas kitą. Pavyzdžiui, man suskaudo kelį, skambinu Kšyštofui, o jis iškart pareiškia, kad jam maudžia koją. Ir taip nuolat. Kazanėje gyvensime kaimynystėje, išvykose - viename kambaryje. Vėl atgavome šeimą.

- Jums neteko varžytis krepšinio aikštelėje?

K.L. -Ne, ką jūs. Ir gink Dieve. Nenorėčiau atsidurti su Darjušu skirtingose barikadų pusėse. Ne viename turnyre galėjome susitikti, tačiau likimas aplenkė.
D.L. - Visada stengiamės būti kartu, net kai juokaudami žaidžiame du prieš du. Mes kaip broliai Kličko, prisiekę niekada į ringą neišeiti kovoti vienas prieš kitą. Tiesa, treniruotėse kartais žaidžiame vienas prieš kitą, tačiau be didelio entuziazmo...

- Lietuvos rinktinėje dažnai į aikštelę išeinate kartu?

K.L. - Viskas priklauso nuo aplinkybių. Kaip klostosi rungtynės, kaip reikia suderinti žaidimą. Jei reikia jėgos po krepšiais - mes visada pasiruošę.
D.L. - Puiku, kad rinktinės treneris Sireika taip pat pasirašė kontraktą su "Uniks". Manau, kad su juo turime daugiau šansų aikštelėje būti kartu. Patikėkite, tai darome su dideliu malonumu. Manau, Sireika mumis pasitikės.

- Beje, Kazanėje susidarė visa lietuvių diaspora: puolėjas Štombergas, trenerio asistentas Chomičius. Neteks likusiems komandos nariams mokytis lietuvių kalbos?

K.L. - Žinoma, džiugina, kad daug žemiečių. Tačiau yra ir kitų žaidėjų, reikia, kad jie mus suprastu. Pernai mes su Štombergu tik susinervinę pradėdavome kalbėti lietuviškai. Nemandagu, kai kiti tavęs nesupranta. Vėliau kalbėdavome arba rusiškai, arba angliškai.
D.L. - Aš, atvirkščiai, mokysiuosi rusų kalbos. Tačiau jei vaikinai pageidaus, mokysiu juos kalbėti lietuviškai (juokiasi).

- Kokie šio sezono tikslai?

K.L. - Norisi kuo geriau pasirodyti pasaulio čempionate. Turime puikią komandą, esu įsitikinęs, kad iškovosime medalius, niekas nesugebės mums sutrukdyti. Galima užsimoti ir aukščiau, tačiau neprognozuosiu. Visgi planetos pirmenybėse žais JAV, Serbija, Argentina, Ispanija.
D.L. - O aš svajoju nugalėti CSKA. Yra stimulas žaisti prieš tokią puikią komandą. Jei būsime pirmi Rusijoje ir dar gerai pasirodysime Europoje, galima bus mirti iš laimės.

- Galima pasakyti, kad esate laimingi žmonės?

K.L. - Žinoma, turime viską: meilę, mėgstamą užsiėmimą, esame apsirūpinę. Ko dar reikia laimei? Neiškeisčiau dabartinės savo padėties nė į ką.
D.L. - Turiu puikią žmoną, darbą. Duokdie sveikatos, o visa kita mes jau turime.