D.Maskoliūnas: "Aš, Petia Vasilkovas, nuo šiol būsiu jūsų treneriu"

Buvęs ilgametis "Žalgirio” kapitonas, Lietuvos rinktinės gynėjas be krepšinio ramiai gyveno ištisus metus. Netgi atmetė pasiūlymus ir žaisti, ir dirbti treneriu. Vis dėlto prigimtis nugalėjo - sulaukęs antrojo pasiūlymo grįžti į "Žalgirį”, geležine gynyba garsėjęs Švarcas nebesispardė. "Žalgirio” treneriu asistentu tapo komunikabilus, draugų mylimas, humoro jausmą ir tvirtą nuomonę turintis Lietuvos ir Lenkijos čempionas, Europos taurės laimėtojas, Eurolygos čempionas, Sidnėjaus olimpiados prizininkas. "Jeigu man nepasiseks, bent žinosiu, kad pabandžiau, ir mano sąžinės negrauš joks kirminas, kad nepasinaudojau turėta galimybe”, - sakė 36 metų
Darius Maskoliūnas.

- Dariau, kokiais žodžiais prisistatėte "Žalgirio” komandai?

- Pratybos tą rytą vyko treniruoklių salėje, priėjau prie kiekvieno žaidėjo ir pasakiau, kad aš, Petia Vasilkovas, nuo šiol būsiu jūsų treneriu asistentu. Ir viskas.

- Kodėl 2005-aisiais padėjote tašką krepšiniui? Juk pagal amžių ir galimybes dar galėjote žaisti ne vienus metus.

- Visiškai neturėjau noro. Kodėl? Velnias žino. Pats savęs to klausdavau. Tikriausiai taip atsitiko dėl to, kad radau kitą mane stipriai užvaldžiusį sportą - pradėjau žaisti lauko tenisą. Jaučiau didžiulį "kaifą”, man netrūko judėjimo, galbūt todėl netrūko ir krepšinio. Vaikščiojau į rungtynes, domėjausi, bet kamuolio turbūt metus laiko visai nebuvau paėmęs į rankas, nebent su sūnumi prie namo pakvailiodavome.

- Dauguma sportininkų baiminasi to laiko, kai tenka atsisveikinti su didžiuoju sportu. Galbūt Jums tos baimės nebuvo, nes turėjote verslą?

- Iš tiesų tuštumą vienu momentu buvau pajutęs - kai baigėsi vasara, o aš nepradėjau pasirengimo sezonui. Tuomet dar kildavo minčių - gal dar žaisti? Bet kitą akimirką nuspręsdavau nesiblaškyti, nors turėjau dar ne vieną užsienio klubų pasiūlymą ir būčiau galėjęs rungtyniauti. Tuo apsisprendimo metu labai padėjo mano draugas Židrūnas Garšva, Kauno krepšinio pasaulyje gerai žinomos bendrovės "Dextera” vadovas. Jis ir įtraukė mane į savo verslo vieną padalinį. Tad greitai atsirado užsiėmimas ir man nereikėjo gulėti nieko neveikiant ir galvojant, ką daryti. Draugai kvietė ateiti pažaisti į Kauno mėgėjų lygą (šiuo metu D.Maskoliūnas yra jos prezidentas - red.), į Verslininkų lygą, bet visiems pasakiau - nenoriu.

- Pradėjęs dirbti "Žalgiryje” kamuolį vėl paėmėte į rankas?

- Taip, bet riešas stipriai sustingęs. Atsimenu, treneris Jonas Kazlauskas mums drausdavo žaisti tenisą sakydamas, kad šis sportas kietina riešą. Taip ir yra. Bet dabar aš jį išmankštinsiu ir "Žalgirio” treniruotėse, mesdamas tritaškius, susikausiu ne su vienu žaidėju.

- Daugiau kaip metus krepšinis buvo išbrauktas iš Jūsų gyvenimo. Dabar sugrįžo, tik truputį kita forma. Kaip vertinate šį žingsnį? Tai dar vienas Jūsų gyvenimo eksperimentas ar logiškas sprendimas?

- Krepšinis niekada nebuvo visiškai išėjęs iš mano gyvenimo - kaip katalikas sekmadieniais į bažnyčią, taip aš ėjau į visas "Žalgirio” rungtynes, stebėjau ir "Lietuvos ryto” kovas Eurolygoje. Krepšiniu domėjausi, tik man nereikėjo žaisti, prakaituoti aikštėje. Eksperimentu savo sprendimo negalėčiau vadinti ir dėl to, kad su "Žalgirio” vadovais jau kalbėjau ir praėjusį sezoną. Bet tuomet pasakiau, kad galbūt man dar ne laikas ar kažką panašaus. Galima sakyti, truputį pabijojau, juk ir situacija komandoje buvo ne pati geriausia. Kai pasiūlymo sulaukiau antrą kartą, supratau, kad jeigu dar kartą nepasinaudosiu atsiradusia galimybe, po to galbūt graušiuosi visą gyvenimą. Juk šansą man suteikė ne šiaip kažkokia komanda, o "Žalgiris”, kuriame aš užaugau ir subrendau kaip žaidėjas, kuri yra garsi visoje Europoje. Trečio šanso galiu ir nesulaukti, todėl būtų buvę neteisinga pasakyti "ne” dar kartą. Manau, kad sutikdamas padėti "Žalgiriui” pasielgiau teisingai. O kaip bus, pamatysime ateityje. Kol kas aš pats nesusigaudau, ar man šis darbas patiks, sakyčiau, esu truputį sutrikęs. Dabar dar jaučiuosi svyruojantis kaip "Vanka Vstanka” - nežinau, į kurią pusę palinksiu. Aišku viena - jeigu man trenerio darbas patiks, privalėsiu jam visiškai pasišvęsti. Per šį pusmetį "Žalgiryje” save išbandysiu ir jau galėsiu pats sau atsakyti į kai kuriuos klausimus - ar mano patarimai naudingi, ar sugebu patarti.

- Ar esate susitaikęs su mintimi, kad jeigu Jums nepasiseks, užgrius kritikos lavina?

- Turbūt puikiai žinote, kad kritikos, kaip krepšininkas, aš prisiklausęs tiek... Todėl jeigu mane dabar kritikuos daugiau ar mažiau, man nebus svarbu. Tikrai nebijau kritikos. Be to, aš esu trenerio asistentas. Žmonės nežino, ką aš darau treniruotėse, kuo stengiuosi padėti komandai, todėl kritikuoti tiesiogiai mane gali būti sunku. O kad "Žalgirį” kritikuos - nieko nauja, Lietuvoje - du milijonai ekspertų, negali visiems būti geras. Juk net ir lamėdamas ne visada būni geras.

- Žinote, kas Jus sieja su buvusiu "Žalgirio” treneriu Ainaru Bagatskiu? Abu dirbti "Žalgiryje” pradėjote per savo gimtadienius.

- Pirmiausia, aš nesu vyriausiasis treneris, o tik asistentas. Be to, aš pasiūlymo dirbti sulaukiau anksčiau, o darbą pradėjau jau po gimtadienio. Gal tik paskelbta apie mane buvo gimtadienio dieną. Tad jeigu turite galvoje kokius nors blogus ženklus, man jie netinka.

- Ar pats žaisdamas krepšinį pagalvodavote, kad galėtumėte būti treneriu?

- Jeigu atvirai - ne. Trenerio darbas man neatrodė patrauklus. Bet kai žaidžiau Sopote, per vaikų žiemos atostogas turėjome jauniams ar jaunimui vesti treniruotes. Sakyčiau, man visai patikdavo.

- Jūsų karjeroje buvo trys įspūdingi laimėjimai. Ar galite išskirti brangiausią?

- Kiekvieną kartą, kai bandau atsakyti į šį klausimą, dvejoju. Lyg ir noriu pasakyti, kad brangiausia pergalė - Eurolygoje, bet iš tiesų labai svarbūs buvo visi trys laimėjimai - Saportos taurė, Eurolyga ir Sidnėjaus žaidynių bronzos medalis. Jie labai įsimintini, juk ir ėjo trejus metus iš eilės - 1998, 1999, 2000-aisiais. Bet puikiai atsimenu ir pirmuosius LKL aukso žiedus, ir tą finalą, kai "Atletui” pralošinėjome 0:2 ir sugebėjome laimėti. Prisimenu visas sunkiai iškovotas pergales. Bet Eurolyga ir Sidnėjaus olimpiada - kaip razinos ant torto.

- Ar prisimenate, kad Jūsų, kaip gero gynėjo, era, prasidėjo tuomet, kai, atrodo, 1995 metais Europos taurės rungtynėse uždengėte tuometinę NBA žvaigždę Dominiką Vilkinsą, atstovavusį Atėnų "Panathinaikos” klubui?

- Atsimenu ir tas rungtynes, ir Vilkinsą. Aš buvau dar snarglius. Tada Vilkinsas pelnė tik 7 taškus. Bet tai nebuvo mano vieno nuopelnas. Treneris Jonas Kazlauskas, pasakęs, kad aš turėsiu dengti Vilkinsą, man rodė įrašus, kaip jis žaidžia, ką daro. Aš jį pristabdžiau nuolat jausdamas komandos draugo petį, nes be komandos pagalbos tokios NBA žvaigždės tikrai nebūčiau uždengęs. Sakote, nuo tada prasidėjo mano, kaip gero gynėjo, era? Galbūt. Bet gali būti, kad tai buvo ir mano klaida, kad užuot pelnęs taškus, aš daugiausia gindavausi. Juk iki žaidimo "Žalgiryje” aš buvau metikas, o šioje komandoje tapau specialias užduotis vykdančiu krepšininku. Matyt, tokia mano dalia buvo.

- Nors tokių žaidėjų nori turėti kiekvienas treneris, tačiau kontraktų suma buvo mažesnė nei tų gynėjų, kurie pelnydavo taškus?

- Tai aišku, čia nėra paslapties. Už tai daugelis žaidėjų ir nori bet kokia kaina pelnyti taškus, nes jie atsispindi statistikos protokole ir turi įtakos kontrakto sumai.

- Kodėl "Žalgiryje” Jums prilipo Švarco pravardė?

- O, pravardžių turėjau daugybę. Bet dažniausiai mane vadino Švarcu. Galbūt todėl, kad buvau visai kitokio sudėjimo nei Arnoldas Švarcnegeris.

- Aikštėje būdavote labai piktas. Ar toks pat esate ir gyvenime?

- Žiauriai piktas, - juokėsi Darius. - Iš tiesų rungtynėse būdavau piktas, bet, manau, tai yra gerai. Ar esu piktas gyvenime, reikėtų kitų klausti. Man atrodo, kad tikrai nesu piktas.

- Ar turite savo gyvenimo credo?

- Sakykime taip - gyvenu, kaip man atrodo teisinga. Nesu susikūręs jokių taisyklių.

- Koks Jūs esate savo vaikams - sūnui Gustui ir dukrai Emai?

- Galvoju, kad esu neblogas tetis, nes vaikai mane labai myli. Bet man pačiam sunku save vertinti.

- O iš žmonos Aidijos kartais mėgstate perimti moteriškas pareigas?

- Ne.

- Kavos į lovą rytais jai atnešate?

- Retai. Bet šeima man yra labai svarbi. Sako, geri yra tie namai, į kuriuos malonu sugrįžti. Man gera sugrįžti į savo namus. Tačiau namuose aš nesistengiu nuo visko "atsijungti”. Esu kompanijos žmogus, mėgstu, kai pas mane būna draugų, pats mėgstu į svečius važiuoti. Esu komunikabilus žmogus, mėgstu bendrauti.

- Kada ir kodėl Kauną iškeitėte į Vilnių?

- 2000-aisiais. Konkrečių priežasčių negalėčiau įvardyti. Tiesiog baigiau žaisti "Žalgiryje”, išvažiavau į Sopoto "Prokom Trefl” ir man nebuvo didelio skirtumo, į kurį miestą iš Lenkijos grįžti. Turėjau Kaune ir sklypą nusipirkęs, norėjau namą statyti, bet tuomet pradėjome galvoti, kur geriau būtų - Vilniuje ar Kaune. Suveikė ekonominiai svertai. Supratome, kad iš Vilniaus į Kauną sugrįžti būtų lengviau. Kaip parodė gyvenimas ir atsiradę nekilnojamojo turto kainų skirtumai, mano mąstymas ir investicijos buvo teisingi.

- Ateitį taip pat siejate su Vilniumi?

- O kas čia žino?

- Yra žinomų krepšininkų, kurie, baigę karjerą, įsipainiojo į nemalonias istorijas. Ar Jūs, kažką darydamas, pagalvojate, kad Jūsų vienas ar kitas poelgis gali būti įvertintas visai kitaip nei, visuomenei nežinomo žmogaus?

- Be abejo. Tiek metų žaidžiau "Žalgiryje”, Lietuvos rinktinėje, manau, kad galbūt grupelė žmonių mane dar atsimena, todėl smukti jų akyse būtų negražu. Galbūt nelabai vykęs pavyzdys, bet jeigu už vairo pagaus išgėrusį mane ir šaltkalvį Petrą, visuomenės akyse tai atrodys skirtingai. Petras gaus piniginę baudą, o aš - dar ir moralinę.

- Tai reiškia, kad išgėręs už vairo nesėsite?

- Ne. Tai tikrai nėra mano stilius.

- Tačiau savo gero bičiulio Gintaro Einikio nuo to neapsaugojote. Ar šiuo metu jam padedate morališkai?

- Stengiuosi visais būdais. Esu tikras, kad jis atsities ir nuoširdžiai jam to linkiu. Kuo galėsiu, tuo Gintarui padėsiu.