D.Tarlačas džiaugiasi grįžęs pas savo pirmąjį trenerį

Praėjusią savaitę Maskvos CSKA klubas, žaisiantis vienoje Eurolygos grupėje su Kauno "Žalgiriu”, baigė formuoti savo sudėtį naujajam sezonui. Paskutinį žaidėją maskviečiai įsigijo praeitą savaitę - jie pasirašė kontraktą su 30 metų 211 cm ūgio vidurio puolėju iš Serbijos Draganu Tarlaču. Praėjusį ketvirtadienį (09.18) naujasis legionierius pirmą kartą treniravosi su komandos draugais. Po treniruotės, duodamas interviu dienraščiui "Sport Ekspress”, D.Tarlačas neslėpė pasitenkinimo tuo, kad vėl galės dirbti su savo pirmuoju treneriu Dušanu Ivkovičium.

[nuotrauka1]- Draganai, kada pirmą kartą gavote pasiūlymą iš CSKA dėl kontrakto?- Datos tiksliai neprisiminsiu, tačiau tai buvo jau pasibaigus Ispanijos čempionatui (Praeitame sezone D.Tarlačas žaidė už Madrido "Realą” - aut. past.), kai aš atvykau atostogauti į Belgradą. Sulaukiau skambučio iš savo agento, kuris pranešė, jog manimi domisi Dušanas Ivkovičius. Tiesą pasakius, iškart tuo net nepatikėjau, tačiau po keleto valandų man paskambino pats Duda (D.Ivkovičiaus pravardė - aut. past.). Po kiek laiko mes susitikome akis į akį, ir pasišnekėjus aš supratau, kad jo ketinimai visiškai rimti.

- Kodėl gi tuomet CSKA taip neskubėjo su jumis pasirašyti kontrakto?

- O koks skirtumas, kada jį pasirašėme - vakar ar prieš mėnesį? Su CSKA generaliniu direktoriumi Sergejumi Kuščenka pirmąsyk susitikau tik prieš tris savaites, tačiau esu tikras, kad jis viską žinojo apie mūsų pokalbį su D.Ivkovičium.

- Kodėl nežaidėte už Serbijos ir Juodkalnijos rinktinę praėjusiame Europos čempionate Švedijoje?

- Treneriai iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad man pavyks sužaisti Švedijoje. Komanda turėjo rimtų problemų su priekine linija, tad aš labai norėjau jai padėti. Tačiau blauzdos raumens trauma, kurią gavau sezono pabaigoje, mane išvedė iš rikiuotės ilgesniam laikui, negu tikėjausi. Vos tik paaiškėjo, kad nevyksiu į Europos čempionatą, apie tai pranešiau D.Ivkovičiui. Belgrade jis man rado fizinio pasirengimo trenerį, su kuriuo aš ėmiau dirbti pagal individualų planą. Dabar jaučiuosi visiškai sveikas. Tai patvirtino ir vakarykštis medicininis patikrinimas CSKA klube.

- Ką galvojate apie savo šalies rinktinės fiasko Europos čempionate?

- Prieš važiuojant į Švediją, Serbijos ir Juodkalnijos krepšinio federacija davė treneriams užduotį - leisti pailsėti veteranams ir išbandyti jaunimą. Niekas net nešnekėjo apie aukso ar sidabro medalius, užduotis tebuvo parodyti gerą krepšinį. Tačiau dauguma jaunų perspektyvių krepšininkų atsisakė prisijungti prie rinktinės, tai komandoje sukėlė įtampą. Kaip bebūtų, visi buvo įsitikinę, kad papulsime bent jau į ketvertuką. Daug ko trūko, tačiau komanda juk turėjo superžvaigždę Predragą Stojakovičių!

Tačiau aš manau, kad Švedijoje mūsų komanda užėmė jai priklausančią vietą. Ko nors daugiau tikėtis ji negalėjo. Tiesą sakant, ten ir komandos jokios nebuvo.

- O ką pasakytumėte apie Rusijos rinktinę?

- Grupės varžybose ji atrodė puikiai - ypač rungtynėse su mano tėvynainiais. Ko gero, prieš Serbiją rusai sužaidė savo geriausias rungtynes. Tačiau atėjus lemiamoms kovoms, visas parakas pasibaigė. Lūžio tašku laikyčiau mačą su kroatais, per kurį Rusija prarado per daug jėgų. Mes visi matėme: kai aikštelėje žaidžia Andrejus Kirilenka, Viktoras Chriapa ir Sergejus Monia, Rusijos rinktinę sustabdyti beveik neįmanoma. Kitas klausimas, kaip teisingai panaudojama jų energija, ar ji nešvaistoma veltui - būtent tai neretai atsitikdavo jūsų komandoje. Rusija tikrai galėjo patekti į pusfinalį, ir dėl nepatekimo komanda gali kaltinti tiktai pati save.

[nuotrauka2]- Grįžkime prie CSKA reikalų. Kaip jautėtės sužinojęs, kad jūs savo komandoje vėl nori matyti Dušanas Ivkovičius, kuris jus treniravo legendinio Pirėjo "Olympiakos” sudėtyje?

- Tai buvo tikras šokas - teigiama prasme, be abejo. Tuo metu aš svarsčiau keletą pasiūlymų iš įvairių Ispanijos komandų, tačiau, vos tik išgirdau ragelyje Dudos balsą, visi tie pasiūlymai neteko prasmės.

Aš susipažinau su D.Ivkovičium senai, dar iki "Olympiakos" laikų. Galima pasakyti netgi daugiau: aš jam skolingas už tai, kad išvis patapau profesionaliu krepšininku. Kai man buvo 13 metų, Duda mane pastebėjo vienoje iš Somboro - mažo miestelio Voivodinos provincijoje šiaurinėje Serbijoje - krepšinio aikštelių ir pasikvietė pas save į Novi Sado "Voivodinos” komandą. Vargu ar būčiau krepšinyje pasiekęs tiek daug, jeigu ne šis treneris. Duda tiesiogine šio žodžio prasme pakeitė visą mano likimą, ir už tai aš jam galiu būti tik dėkingas. Mano vaikystė nebuvo lengva - kai man buvo devyneri metai, mirė tėvas, mama viena išaugino mus su broliu. Dabar esu laimingas, kad tapau savarankišku žmogumi, ir mama gali gyventi be materialinių rūpesčių.

- Ar D.Ivkovičius pasikeitė nuo jūsų pirmojo susitikimo dienos?

- Ne. Jis vis dar taip pat pasitiki savimi ir yra toks pats žmogus - visu šimtu procentu. Vos paminėjus jo vardą, man mintyse iškyla vienas žodis - mokytojas. D.Ivkovičius man visų pirma yra mokytojas - tiek aikštelėje, tiek gyvenime. Manau, po šiais žodžiais galėtų pasirašyti daugelis žaidėjų.

[nuotrauka3]- Po 1999-2000 metų sezono jūs palikote "Olympiakos” klubą, ir po to jūsų vardas jau nebeskambėjo taip garsiai. Kodėl?

- Aš išvykau žaisti už "Chicago Bulls”. Iš pradžių viskas ten klostėsi labai gerai. Tačiau antrojoje sezono pusėje klubo politika ryškiai pasikeitė, ir mane pasodino ant suolelio. Aš ir toliau treniravausi su komanda, tačiau kažkodėl negaudavau žaisti ...

Perėjimas į "Realą” taip pat žadėjo daug perspektyvų. Vadovybė "karališkajam klubui” numatė "karališkus uždavinius”. Tačiau komandą užgriuvo tikra traumų lavina. Iš pradžių mėnesiui iškritau aš, po to - Aleksandras Džordževičius, vėliau - Žanas Tabakas. Žodžiu, 2001-2002 sezonas, iš kurio tikėtasi garsių pergalių, atnešė tiktai nusivylimus. Po to buvo smarkiai atnaujinta sudėtis, vyriausiuoju treneriu tapo Javieras Imbroda. Praeitą sezoną jam nieko gero nesigavo, o mane vėl išmušė iš ritmo problemos su sveikata. Tačiau šį kartą sutrukdė ne trauma, o eilinis nelaimingas atsitikimas buityje. Šeimininkaudamas virtuvėje smarkiai apsiplikiau ranką karštu pienu, ir turėjau daugiau negu mėnesį gydytis.

- Ar nemanote, kad padarėte klaidą, išvažiuodamas į NBA lygą?

- Čikada mane pakvietė per 1995 m. naujokų biržą. Į JAV aš turėjau galimybę išvykti tiktai 1996 m., kai baigėsi mano kontraktas su "Olympiakos” klubu. Tačiau iki skrydžio į Ameriką likus tik keletui dienų, naujuoju "Olympiakos” klubo treneriu buvo paskirtas D.Ivkovičius. Jis pasikvietė mane į savo kabinetą, ir mes ten diskutavome apie porą valandų. Aš argumentavau, kad Europoje esu pasiekęs jau viską, tad būtų gerai išbandyti save aukštesniame lygyje. O jis atsakė: "Draganai, šiemet mes turėsime nepaprastą komandą. Europoje ją prisimins dar ilgai”.

[nuotrauka4]- Jūs pasilikote dar sezoną, ir tuo pačiu praradote NBA čempionų žiedą ...

- Taip. Tačiau dėl to visiškai nesigailiu: 1996-1997 m. sezone laimėjome Eurolygą su puikia komanda, kurį vedė D.Ivkovičius.

Galėjau į Čikagą išvažiuoti ir 1998 m., kai McDonald’s turnyre Paryžiuje gerai sužaidžiau prieš Michaelo Jordano komandą ir vėl gavau jų pasiūlymą.

Ar išvis vertėjo važiuoti už vandenyno? Žinote, Serbijoje po karo mes visi jautėmės esą "šiek tiek generolai". Todėl 2000 m. vykau į Čikagą visiškai įsitikinęs, kad netgi ir praradęs pagrindinius žaidėjus, klubas kovos dėl čempionų titulo. Iš kur galėjau žinoti, kad komanda beveik visiškai iširs ir nukris į autsaiderės poziciją? Nors, tiesą sakant, nesigailiu ten važiavęs - patikrinau save, pamačiau Ameriką, susipažinau su daugeliu įdomių žmonių.

- Patys ryškiausi jūsų karjeros momentai buvo "Olympiakos” klube. Su kuo tuomet geriausiai sekdavosi kartu žaisti?

- Be abejo, su Davidu Riversu ir Milanu Tomičium. Amerikietis buvo tikras lyderis, ir, vadovaujamas D.Ivkovičiaus, tapo viena ryškiausių Europos krepšinio žvaigždžių. Negaliu prisiminti, kad D.Riversas būtų išties nesėkmingai sužaidęs bent vienas rungtynes. Iki šiol nesuvokiu, kaip klubo vadovybė galėjo jo atsikratyti po pergalės Eurolygoje.

Milanas Tomičius? Perdavęs kamuolį jam į rankas, jausdavausi tarsi padėjęs pinigus į Šveicarijos banką. Būtent todėl Milanui visada patikėdavome paskutinį metimą.

- O su kuo draugavote už krepšinio aikštelės ribų?

- Su visais. Bet kuri D.Ivkovičiaus komanda - tai šeima, kurioje visi pasirengę ateiti vienas kitam į pagalbą. Bendros vakarienės, pobūviai, gimtadieniai - visa tai atrodė savaime suprantama.

- Ar manote, kad šiandieniniame CSKA viskas taip pat?

- Kol kas dar nespėjau su visais susipažinti, tačiau manau, kad ir čia viskas vyksta pagal D.Ivkovičių. Matau, kad ir komanda, ir vadovai ne tik daug dirba, bet ir yra labai draugiški.

- Kuriuos iš dabartinių klubo draugų jūs pažinojote iš anksčiau?

- Kiek geriau pažįstu Aleksejų Savrasenką, Teodorą Papaluką, Sergejų Panovą. Iš kitų komandos narių iš Europos žvaigždžių dienų pamenu Sergejų Kudeliną, Vasilijų Karasiovą ir trenerį Stanislavą Jeriominą.

- Ar dar prisimenate 1995 metus, kai jūsų "Olympiakos” Eurolygoje žaidė prieš "apnuodytą” CSKA? Dešimtiese prieš penkis ...

- Šiandien, prieš pasirašydamas kontraktą, aš užėjau į S.Kuščenkos kabinetą. Ant jo stalo stovėjo statulėlė, vaizduojanti milžiną, kuris ietimi perveria liūtą, simbolizuojantį "Olympiakos” klubą. Labai nustebau ir paklausiau, kas tai per dalykas. O jis man atsako: "Pameni 1995-uosius?” Po to visi linksmai pasijuokėme, prisiminę tą atsitikimą.

O šnekant rimtai - tos rungtynės, kurias maskviečiai baigė trise, iš tiesų paliko ne patį maloniausią įspūdį. Mes žinojome, jog CSKA žaidėjai apsinuodijo vandeniu, tačiau FIBA leido žaisti mačą. Tiesiog negalėjome atsisakyti išeiti į aikštelę. Nors mūsų nei sekundei neapleido neteisybės jausmas.

- Šią vasarą jūs vedėte?

- Ne šiaip sau vedžiau, o surengiau iškilmingą sutuoktuvių ceremoniją Kroatijoje.

- Nejaugi jūsų išrinktoji - kroatė?

- Ne, ji serbė. Tiesiog Dalmatija, kuri priklauso Kroatijai, yra mano protėvių gimtinė. Ten serbai gyvena jau 600 metų. Idėją sutuoktuves surengti būtent ten man pasiūlė vienas stačiatikių vyskupas, su kuriuo susipažinau žaisdamas Čikagoje. Serbams ten nereikalingos vizos, todėl trims dienoms atšvęsti vestuvių suvažiavo visi mano giminės ir draugai. Man labai malonu, kad mus sutuokė netgi du vyskupai: mano minėtasis draugas iš JAV, ir vietinis - iš serbiško vienuolyno Dalmatijoje. Beje, ten pat mes pakrikštijome ir savo sūnų vardu Luka. Jam dabar 10 mėnesių.

- Kada atsivešite žmoną ir vaiką į Maskvą?

- Kai tiktai su CSKA grįšiu iš turnyro Sankt-Peterburge (09.27-28 - aut. past.).

- Kiek ilgai manote žaisti Rusijoje?

- Kol kas apie tai dar negalvoju. Svarbiausias dalykas dabar yra įvykdyti CSKA komandai iškeltą užduotį - šį arba sekantį sezoną laimėti Eurolygos taurę.