D.Vanterpoolas: "Kitame Eurolygos etape viskas vėl prasidės nuo nulio"

Sienos "Montepaschi” klubas, pernai žaidęs Eurolygos Finaliniame ketverte Barselonoje, šiemet tik paskutiniu momentu išorinių aplinkybių dėka pateko į šį prestižinį Europos turnyrą. M.Žukauskui ir jo komandos draugams vieta tarp turnyro 24 komandų buvo suteikta tik po to, kai buvo nutarta iš jo pašalinti krizės draskomą Bolonijos "Virtus” klubą.

Sienos komanda nebuvo laikomi vienais iš turnyro favoritų, tačiau jie tuoj pat privertė su savimi skaitytis visus grupės varžovus. Šiuo metu Eurolygos B grupėje italai turi surinkę 4 pergales ir 4 pralaimėjimus - kaip ir jų varžovai Kauno "Žalgiris” ir Atėnų "Panathinaikos” - ir kovoja dėl patekimo į sekantį grupių etapą.

Vienas pagrindinių "Montepaschi” ramsčių šį sezoną - į komandą prieš sezoną atėjęs 30 metų 194 cm ūgio Davidas Vanterpoolas, vidutiniškai per rungtynes pelnantis 15,5 taško ir perimantis po 2,37 kamuolio.

Besirengdamas artėjančioms ketvirtadienio rungtynėms išvykoje su Kauno "Žalgiriu”, šis amerikietis davė interviu oficialiai Eurolygos interneto svetainei euroleague.net.

- Jūsų komanda prie Eurolygos prisijungė vėliausiai už visas. Nepaisant to, pakankamai sėkmingai žaidžiate ir kovojate dėl patekimo į sekantį etapą. Kaip dabartinę padėtį ir žaidimo sėkmę vertina pati komanda?
- Tiesą sakant, mes esame laimingi, kad šį sezoną išvis dalyvaujame Eurolygos varžybose. Turnyro pradžioje buvo pora apmaudžių rungtynių, kai turėjome visas galimybes švęsti pergales, tačiau jos išslydo iš rankų. Tad galėtume būti dar geresnėje pozicijoje. Bendrai paėmus, patekimas į tokią stiprią grupę teigiamai veikia ilgalaikį komandos vystymąsi, jis leidžia jai grūdintis ir gerinti žaidimą. Dabar, jeigu pateksime į kitą etapą, būsime pasiruošę bet kokiam varžovui. Manau, ten grupės bus panašios į tokią, kurioje dabar žaidžiame. Su visais bus nelengva kovoti. Taigi, sakyčiau - netgi gerai, kad patekome į tokią "mirtininkų grupę”.

[nuotrauka1]- Jūs pats taip pat vėlai prisijungėte prie komandos - prieš pat sezono pradžią. Kokie argumentai jus įtikino pasirinkti būtent Sienos ekipą?
- Kai pasirašiau sutartį, komanda dar "kybojo ore” tarp Eurolygos ir ULEB Taurės. Tačiau klubas buvo rimtai nusiteikęs suburti stiprius žaidėjus ir kovoti dėl pirmų vietų visuose turnyruose: tiek Italijos pirmenybėse, tiek Europoje - nesvarbu, ar tai būtų ULEB Taurė, ar Eurolyga. Laimei, pakliuvome į pastarąjį turnyrą, ir čia mūsų tikslas išlieka toks pats - patekti tarp geriausiųjų komandų. Kovojame dėl to iki šiol.

- Ar daug žinojote apie praeitų metų klubo sėkmę, kai jis pateko į Eurolygos Finalinį ketvertą? Ar Sienoje nesigirdi kalbų, kad ir šiemet būtų neblogai pakartoti tokį sėkmingą pasirodymą?
- Pernai aš sekiau Eurolygą kiek galėdamas atidžiau ir tikrai daug apie ją žinojau, ypač apie Italijos komandas. "Montepaschi” prasiveržimas į Finalinį ketvertą - tobulas pavyzdys, kaip galima kiekviename etape tarsi pradėti iš naujo ir nubraukti galbūt ne visai sėkmingą pasirodymą prieš tai. Kai patenki į kitą etapą - vėl pradedi nuo nulio. Visos komandos vėl pradeda nuo nulio pergalių ir nulio pralaimėjimų, ir visai nesvarbu, kad kažkieno yra aukštesni reitingai. "Montepaschi” nežaidė labai gerai pirmajame etape, tačiau po to parodė tikrą atsidavimą ir charakterį, ir galiausiai pakliuvo į Finalinį ketvertą. Šiuo metu niekas per daug nešneka apie tai, iki kurio etapo būtų galima nueiti sezono pabaigoje. Mes bandome keliauti žingsnis po žingsnio. Kaip jau sakiau, turnyrinėje lentelėje galėtume būti šiek tiek aukščiau, nes pralaimėjome porą gana apmaudžių rungtynių pabaigų, tačiau neverta apie tai per daug galvoti, kaip neverta ir per toli žiūrėti į ateitį. Tiesiog turime kiekvienas rungtynes žaisti dėl pergalės. O kai kitame etape visi startuos nuo nulio - turnyras tarsi prasidės iš naujo.

- Atrodo, kad šiemet iš "Montepaschi” nėra reikalaujama nuversti kalnų Europoje. Ar tai, kad nejaučiate spaudimo, padeda komandai?
- Kartais atrodo, kad ypatingo spaudimo išties nėra, tačiau pralaimėjus rungtynes, kurias privalėjome laimėti, reikalai pasikeičia. Tokiais atvejais tarytumei esi nuleidžiamas ant žemės ir turi pažvelgti realybei į akis. Tačiau galų gale, kad ir kokius lūkesčius turi visi tie, kurie į mus žiūri iš šalies, visi mes sau keliame didžiulius reikalavimus. Jeigu kartais atrodo, kad mes gerai žaidžiame ir esame gerąja prasme atsipalaidavę - tai dažniausiai treneri Carlo Recalcati nuopelnas. Jis - puikus komandos vadovas. Jis leidžia mums veikti patiems. Jeigu mano, kad reikia įsikišti - duoda patarimų ir deda ranką ant komandos vairo. Tačiau tai nėra spaudimas tikrąja šio žodžio prasme. O žaidėjams reikia tik susikaupti, kontroliuoti tiek, kiek jie gali, stengtis iš visų jėgų.

[nuotrauka2]- Sezono pradžioje į komandą atėjo keturi nauji žaidėjai, vaidinantys svarbų vaidmenį - jūs pats, Marvisas "Bootsy” Thorntonas, Giacomo Galanda ir Davidas Andersenas. Be to, pats treneris C.Recalcati šį sezoną debiutuoja Sienoje. Nepaisant to, jūs stebėtinai greitai radote tarpusavio supratimą ir demonstruojate gerą komandinį žaidimą. Kaip jums tai pavyko per tokį trumpą laiką?
- Tiesiog žaviuosi mūsų komandos progresu. Manau, mūsų žaidimas ateityje turėtų dar labiau pagerėti - kuo ilgiau žaidžiame kartu, tuo daugiau įgyjame bendros patirties ir išmokstame. Malonu, kai pagalvoji, jog komanda dar neišnaudojo viso potencialo ir nežaidė geriausio savo krepšinio. Kartais puikiai sužaidžiame atskiras atkarpas, kartais pavykdavo gerai pravesti visas rungtynes, būdavo ir blogų atkarpų. Dar trūksta stabilumo. Tikiuosi, jeigu pasieksime savo geriausią formą ir pateksime į Eurolygos šešioliktuką, galėsime pademonstruoti dar geresnį žaidimą. Svarbiausias faktorius, padėjęs mums taip greitai susižaisti, buvo mūsų treneris. Jis yra tikras "žaidėjų treneris”. C.Recalcatti anksčiau pats buvo krepšininkas, žaidė Italijos rinktinėje, taigi jis puikiai suprantą visą komandą ir bendro kolektyvo narys. Kai kurie treneriai nutolina save nuo žaidėjų ir tarytumei laikosi atskirai, tačiau C.Recalcatti yra ne toks.

- Rungtyniaujate Eurolygoje pirmą sezoną. Kokie kol kas buvo įspūdžiai?
- Man čia žaisti labai patinka. Daug fizinio krepšinio. Kiekvieną savaitę gauname galimybę susitikti su geriausiais Europos žaidėjais, ir aš to visuomet laukiu. Man patinka čia propaguojamas žaidimo stilius. Aš anksčiau žaidžiau NBA lygoje, ir, atvirai šnekant, netgi nesu tikras, ar ten žaidimas labiau fizinis, negu šiuo metu Eurolygoje. Kol kas teisėjai buvo labai geri. Jie leidžia krepšininkams žaisti patiems ir nuspręsti rungtynių baigtį. Žodžiu, mane ypatingai užveda galimybė žaisti tokio lygio turnyre. Tam ir pasirenki šį kelią - kad žaistumei krepšinį ir galėtumei įrodyti savo vertę prieš pačius geriausius. Eurolyga suteikia tokią galimybę.

- Jūsų grupėje žaidžia dvi komandos, dažnai įvardijamos kaip viso turnyro favoritės: Tel Avivo "Maccabi” ir Maskvos CSKA. Ką manote apie jas?
- Be abejo, tai dvi stipriausios komandos, su kuriomis man pačiam teko susitikti turnyre. Tačiau vėl pasakysiu - jokiam išankstiniam favoritui nėra garantuoti taškai ir pergalės. Kiekvieną kartą reikia išeiti į aikštelę ir kovoti, atiduodant ne mažiau jėgų, negu varžovas. Kitaip kokios čia būtų varžybos? Norėdami patekti į Finalinį ketvertą, "Maccabi” ir CSKA turi neprarasti koncentracijos, neleisti sau klysti. Favoritams yra sunkiau: visi varžovai bando į tave kabintis ir ypatingai gerai sužaisti būtent prieš tave. Favoritus slegia padidinta lūkesčių našta. Tačiau jie turi ir stipriausias komandas. Juos labai sunku išmušti iš vėžių ir nugalėti, tačiau, kaip ir sakiau - tam ir yra turnyras, dėl to mes ir žaidžiame.

[nuotrauka3]- Tai antras jūsų karjeros laikotarpis Europoje. Ar galite paminėti skirtumus, palyginus su tuo, kai čia žaidėte pirmą sykį?
- Pirmą sykį čia atvykau tik kelioms rungtynėms, kai buvau žymiai jaunesnis. Praeitą sezoną vėl grįžau į Italiją ir visą sezoną žaidžiau "Air Avellino” komandoje. Šiemet viskas kitaip, ir svarbiausias to faktorius yra skirtingo lygio klubas ir visa jo organizacija. "Montepaschi” visuose save veiklos aspektuose yra labai profesionalus klubas, jie yra aukščiausio lygio organizacija. Kaip ir atvykęs pirmą kartą, žaidžiu Italijoje, tad pats krepšinis čia man pažįstamas. Tačiau galimybė žaisti Eurolygoje - tai didžiulis pasikeitimas, kuris mane džiugina.

- O kaip jums sekėsi žaisti Kinijoje?
- O, ten viskas buvo skirtingai nei čia! Juokingiausia tai, kaip stereotipai veikia mūsų lūkesčius. Pasakius žodį "Kinija”, vaizduotėje iškart iškyla žemaūgiai žaidėjai, ar ne? Tuo tarpu, man žaidžiant toje šalyje, lygoje tuo pat metu rungtyniavo Yao Mingas, Mengke Bateeras, Wang Zhizhi, kurie po to pakliuvo į NBA. Tuo metu jie netgi nebuvo priskiriami prie geriausių Kinijos lygos žaidėjų! Buvo aukštaūgių, kurie lygoje rungtyniavo nei kiek ne blogiau. Nuvykus į Kiniją, šis dalykas man buvo labai netikėtas. Tačiau svarbiausia buvo ne tai, kas dėjosi aikštelėje, o pats gyvenimas toje šalyje, prie kurio aš taip ir nesugebėjau pritapti. Tai labai skirtingas pasaulis - visai kas kita, negu Italija, kuri man labai patinka.

- Komanda pirmauja Italijos čempionate, kietai kovoja Eurolygoje. Ar ne laikas "Montepaschi” fanams pakylėti lūkesčių kartelę kiek aukščiau?
- Manau, kad kartelė jau ir taip yra pakelta. Nors žmonės atvirai nieko nereikalauja, bando būti kukliais ir nenori daryti spaudimo mūsų komandai, tačiau jų lūkesčiai yra tikrai nemaži. Sirgaliai nori, kad mums sektųsi, o mes žaidžiame taip, kad jų norai dar padidėja. Man labiausiai norėtųsi, kad fanai iš mūsų nereikalautų titulų ir iškovojimų, o tiesiog norėtų, kad mes kiekvienas rungtynes žaistume iš visų jėgų, rodytume viską, ką galime, griūtume kovoti ant grindų dėl kiekvieno kamuolio. Šitiek mes galime pažadėti. Yra dalykų, kurių negalime kontroliuoti: kai mums kamuolys "nelenda” į krepšį, arba kai priešininkams "eina” visi metimai. Tačiau sirgaliai tikrai gali iš mūsų reikalauti, kad kovotume iš visų jėgų. Jeigu padarome viską, tačiau pralaimime - ką padarysi. Tačiau sirgaliai turi teisę ant mūsų pykti, jeigu neparodome charakterio ir neatiduodame visų jėgų.