D.Bičkauskis - apie krepšinį Baisogaloje, Ž.Urbono dovanotą gesintuvą ir kita

Vilniaus „Ryto“ naujokas Dovis Bičkauskis praėjusį sezoną buvo lyderis rezultatyvių perdavimų kategorijoje „Betsafe–LKL“ čempionate. Kad pasiektų tai, iš Baisogalos kilęs jaunuolis turėjo sunkiai dirbti ir ne vieną vasarą skirti alinančioms treniruotėms. Nuo mažens krepšiniu susidomėjęs įžaidėjas treniruotėse yra sviedęs ne vieną kamuolį, o dėl savo karšto charakterio dovanų yra gavęs net gesintuvą ir energetinio gėrimo „Red Bull“. Tačiau dabar esą jis ramesnis, nors pasitaiko visko.  

– Dovi, kokia buvo tavo vaikystė? 

– Nežinau, mano vaikystė buvo normali. Daug žaisdavom lauke, nebūdavo telefonų, turėjom tą gyvenimą (juokiasi). Iki 7 metų buvau lauko vaikis, o nuo 7-8 metų pradėjau krepšininko karjerą. Tėtis pradėjo vežti mane į treniruotes, kažkaip užsikabinau ir nuo tada tapau krepšininku 

– O kaip tau sekėsi mokykloje?

– Iki tol, kol nepradėjau žaisti krepšinio, tai neblogai. O vėliau krepšinis perėmė didesnę gyvenimo dalį ir tie pažymiai suprastėjo, ypač į mokyklos pabaigą. 

– Kai nuo 7 metų pradėjai treniruotis ar jau nuo tada norėjai būt krepšininku?

– Na nežinau ar labai norėjau, man tiesiog patiko, dėl to, jog tai buvo naujas dalykas man. Pradėjau lankyti, užsikabinau, daugiau mažiau sportavau ir laikui bėgant pradėjau į tai žiūrėti rimčiau. Tai jog iš karto norėčiau būti krepšininku – taip nebuvo.

– Kokios treniruotės buvo Baisogalos miestelyje? 

– Ten nebuvo treniruočių. Tėtis pradėjo vesti mane į salę ir žiūrėdavau kaip jis žaisdavo su draugais. Man patikdavo, pirmi prisilietimai prie kamuolio buvo su ašaromis akyse, nes norėjau, jog viskas išeitų iš pirmo karto, bet nedamečiau, apsiverkiau ir nieko nebenorėjau (juokiasi). Tačiau vėliau tėtis pradėjo vežti mane į treniruotes Radviliškyje vos ne kiekvieną dieną. Tada užsikabinau, man pradėjo patikt ir viskas gavosi savaime. 

– Tėvai tave motyvuodavo žaisti?

– Tėtis labiau, mama nelabai iš pradžių. Kadangi tėtis buvo sporto entuziastas, parodė man tą krepšinį ir stumdavo mane į priekį. Jis parodė man kelią į krepšinį, užsikabinau vien dėl jo ir dabar negaliu gyventi be krepšinio.

– O ką mama sakydavo?

– Mama sakydavo, jog mokslai pirmiausia. Čia turbūt visiems tas pats, tad reikėdavo suderinti ir mokslus, ir krepšinį, mamai neprieštaraudavau. 

– Galbūt jaunystėje turėjai savo krepšinio idealų? 

– Žinoma turėjau. Žiūrėdavau ir NBA rungtynes, nebūdavo tiek daug tos informacijos. Man patikdavo kaip žaidė Kobe Bryantas, Dwyan’as Wade’as, tie garsūs krepšininkai, į kuriuos galėdavai lygiuotis ir bandydavai pamėgdžioti. 

– Kokius jų judesius bandydavai atkartot? 

– Tai Kobės „fadeaway“, aišku labai gerai neišeidavo, tai nustojau tą daryti. 

– O kaip svarbu jaunam žmogui būt susikoncentravusiam ir kiek lemia psichologija ankstyvame amžiuje?

– Jauname amžiuje pats to nelabai galbūt ir supranti, nes reikia kažko, jog pastūmėtų tave į priekį, kad parodytų kelią, atrastum savo nišą, nuo kažko pradėtum. Kadangi pats to nežinai ir gali eiti bandyti vis kitus dalykus kasdien, bet kad užsikabintum turi padėti tėvai. Jiems aišku reikia likti kantriems, nežinau iš kur pas mano tėvus tiek to kantrumo buvo, nes vežiodavo mane kiekvieną dieną ir dabar esu čia. Galbūt kartais reikia griežtos rankos.       

– O kiek psichologija turi įtakos žaidžiant vis aukštesniame lygyje?

– Kuo tu ramesnis – tuo tau lengviau. Kildamas į aukštesnį lygį tu susiduri su vis didesniu spaudimu. Pats susikuri tokią mintį, kad negali susimauti, nes gali tekti atsisėsti ant suolo ar krist į žemesnį lygį. Todėl visada turi būti susikoncentravęs ir pasiruošęs. Reikia irgi treniruotis ties šia vieta.  

– Pats esi gana karštas žaidėjas?

– Karštas, taip gal neatrodo, bet labai karštas. 

– O kaip tau sekasi valdyti emocijas?

– Dabar geriau, nes senais laikais tekdavo išsilieti, kaip sakant. Aišku irgi reikia padirbėti ties ta vieta. 

– Ar yra buvę rungtynių, jog pratrūktum?

– Tikrai buvo ne vienos rungtynės, kad susinervinčiau, paleisčiau kamuolį. Per treniruotes taip pat. Esu karštas, galbūt to nesimato, bet dabar jau išeina susivaldyti.

– Tos emocijos vieniems žaidėjams padeda, kitiems labiau kenkia. O kaip yra tau?       

– Man kenkdavo. Kadangi esu įžaidėjas ir į tave žiūri visa komanda, todėl turi būti kaip pavyzdys. Turi eiti nuraminti, nesikarsčiuoti, nes nuo tokio tavo elgesio, pradeda ir komanda elgtis taip pat. Turi suvaldyti ją, anksčiau to padaryti nepavykdavo, o dabar pavyksta.

– Būdamas visai jaunas pradėjai žaisti Nacionalinėje krepšinio lygoje. Koks įspūdis buvo sužaidus pirmas rungtynes ar jaudinaisi? 

– Pačias pirmas rungtynes žaidžiau Radviliškio klube, kai man buvo 15 metų. Atsimenu išėjau, įmečiau tritaškį, tad buvau pakylėtas, skraidžiojau tarp debesų. O kada jau tapau didesne komandos dalimi ir 18 metų atėjau į „Perlą“, tada gaudavau daugiau minučių ir atsirado tas pasitikėjimas savimi.   

– Ar kaip jaunam žaidėjui buvo sunku įsilieti į NKL lygį? 

– Man tai buvo labai sunku. Buvau lyderis tarp savo metų ir metais vyresnių, tačiau atėjau į vyrų krepšinį ir viskas apsivertė 180 laipsnių. Fiziškumas, greitis, sprendimai – viskas.

– 2016 m. su Sudūvos komanda laimėjai NKL čempionatą, kokia atsmofera tada buvo komandoje ko joje išmokai?

–  Visų pirma, tai buvo surinkta labai gera komanda, puikus treneris, kuris nemažai padėjo su psichologija. Čia ir išmokau būti ramesniu, labiau pasitikėt savim ir kovoti iki galo. Tai buvo ta terpė, kai pakėliau savo žaidimą į aukštesnį lygį. 

– Esi minėjęs, kad pirmieji metai NKL tau buvo sunkiausi, o visgi, kuris sezonas tau buvo sunkiausias Lietuvos krepšinio lygoje?

– Irgi patys pirmieji metai. Atrodo iš moksleivių atėjau į vyrų krepšinį, po to iš NKL į LKL. Laimi NKL ir atrodo, kad esi pasiruošęs – ne, taip nėra. Reikėjo bent metų laiko persiorentuot dėl to pačio greičio, fiziškumo, kuris buvo kitame lygyje.   

– Ar gali palygint atvykimą į sostinę, kai pradėjai žaisti „Perle“ ir, kai šiais metais startavai „Ryto“ komandoje? 

–  Kai žaidei NKL buvo vienaip, o atėjus į LKL – vėl kitaip. Viskas kyla ir dalykus reikia daryti daug geriau.  

– O kaip galėtum apibūdinti savo patirtį Utenoje?

– Po NKL atėjau į „Juventus“ ir praleidau ten 3 metus, kurie man buvo naudingi. Tai yra puiki komanda, gera organizacija, tikrai pakliuvau į gerą terpę žiūrint į ateitį. Buvo smagu, turėjau gerą patirtį, nors buvo ir sunkių momentų. Išmokau įvairių krepšinio subtilybių ir tai buvo trys geri metai ten.

– Esi gavęs dovanų gesintuvą nuo Žydrūno Urbono, kas tai per istorija?

– Gavau jį dėl savo karšto būdo. Gavau ne tik gesintuvą, bet ir energetinio gėrimo„Red Bull“, kad suteiktų sparnus. Kai būnu karštas, tai reikia mane nugesinti, o kai būnu per daug nugesintas, tada reikia išgerti „Red Bull“, tai tokia ta istorija (juokiasi).  

– Taip pat esi žaidęs universiadoje, kurioje 2017 metais su studentų rinktine nugalėtoje JAV bei laimėjote aukso medalius. Kokia tada atmosfera buvo komandoje?

– Euforija. Toks pirmas trofėjus po NKL, buvo labai geras jausmas, dirbom pusę vasaros, atidavėme visas jėgas, tada siekėme aukščiausių tikslų. Kai daug dirbai ir viskas atsiperka su kaupu. Net dabar sunku kažkaip paaiškint tą jausmą, nes tai buvo visiška euforija.  

– Vasaras mėgsti skirti sunkioms treniruotėms?

– Esu sakęs anksčiau, kad jeigu vasarą sunkiai nedirbčiau, tai krepšinio nežaisčiau. Gal žaisčiau, bet megėjiškai.  

– Kaip atrodo tavo vasaros treniruočių procesas?

– Po sezono norisi pailsėti dvi ar tris savaites, o vėliau pradedi dirbti. Pirmą vasaros pusę dirbu fiziškai, o po to įjungiu ir krepšinio salę. Kai ateina komandinis pasiruošimas dirbi su ja ir ateina sezonas.

– Fizinio parengimo treneris gyrė tave, kad būtent šią vasarą daug sunkiai treniravaisi. Kaip atrodė tavo gyvenimas tas 6 savaites Teksaso valstijoje? 

– Būdavo taip, kad pirmadienį, antradienį, ketvirtadienį bei penktadienį turėjau po dvi treniruotes svarmenų salėje. Dvi, tris savaites pradžioje dirbdavom ten, o vėliau eidavom ir į salę. Kartais gaudavosi po 3 treniruotes per dieną ir papildomai dar eidavom savaitgaliais. Buvo nelengvas laikotarpis, atrodė vienu metu, jog užtenka ir reikia važiuoti namo, tačiau pavyko persilaužti ir jaučiausi pasirengęs naujam sezonui.

– Ar Amerikoje turėjai laisvo laiko pamatyti jų kultūrą?

– Per daug neturėdavau. Mieste, kuriame gyvenome, buvo labai karšta, tad kartais važiuodavau į miestą ar už jo pasižiūrėti kaip gyvena žmonės. Tačiau pagrinde buvo tik darbas.     

– Šiais metais debiutavai Lietuvos nacionalinėje rinktinėje atrankos turnyre. Esi minėjęs, kad manei, jog tada sąrašuose įsivėlė klaida, bet kuo tai buvo ypatinga tau asmeniškai?

– Kai pirmą kartą pakvietė, sakiau nejuokaukit. Paskambinau tėvams, jie irgi sako, kad nejuokaučiau, bet pasakiau, jog nemeluoju, tai tėvai labai apsidžiaugė. Atėjo laikas, kai susirinkome ir buvo lengvas kosmosėlis, bet praėjo pirmos dienos, išvažiavome, sužaidėme rungtynes, dar neblogai sekėsi ir buvo smagu.

– O kaip, pavyzdžiui, anksčiau vertindavai aršias Juventus ir Ryto dvikovas tiek Karaliaus Mindaugo taurėje, tiek atkrintamosiose. 

– Pirmais metais KMT teko net laimėti, buvo daug džiaugsmo. O apskritai, tai visada kovodavome, kadangi neturėdavome ką prarasti. „Rytas“ būdavo stipri komanda, tad mes savo charakteriu ir kovingumu duodavom tą kovą. Kiek pavykdavo, kiek ne, kartais gal pritrūkdavo fortūnos. 

– Ar tai būdavo kaip papildoma motyvacija žaidžiant prieš sostinės komandą?

– Faktas, visada norisi laimėti prieš stipresnę komandą. Kad ir kur bežaistum, tu nori užimti jų vietą, dėl to ir kovoji. 

– Kas lėmė tavo sprendimą šią vasarą persikelti į „Rytą“? 

– Lėmė tai, jog „Rytas“ pasiūlė geriausias sąlygas, iš visų ekipų, kurios manimi domėjosi. Labai daug jų aišku nebuvo, bet jie davė tai, ko aš norėjau ir daug negalvojau. Būdamas Amerikoje sutarėme visas sąlygas ir viskas.

– Koks tas jausmas pradėjus čia žaisti? Taip pat puikiai debiutavai ir Europos taurės kovose namų arenoje, kokia ta atmosfera?

– Labai jaudinausi. Tokio lygio rungtynėse žaidžiau pirmą kartą, atmosfera buvo nereali, žmonės palaikė, visi žaidėme užsivedę ir dar laimėjome. Tai turbūt geriausias debiutas, koks tik gali būti. Svarbiausia pergalė ir visi laimingi.

– Atlikai 8 rezultatyvius perdavimus ir šį žaidimo elementą išnaudoji gana dažnai. Pernai tapai ir daugiausiai rezultatyvių perdavimų atliekančiu LKL žaidėju. Ar visada pirmiausia stengiesi atrasti komandos draugus?

– Faktas. Mano pozicija yra tokia, jog turiu juos atrasti, kad jie pelnytų taškus. Tam tikrose situacijose turiu paduoti kamuolį. Kartais neišeina paduoti tų perdavimų tiek, kiek norisi, bet čia yra žaidimo dalis. Darai tai, kas pasakyta ir laikaisi sistemos.  

– Kalbant apie komandos draugus. Kaip sutari su jais?

– Visi gerai sutariam, labai draugiška kompanija. Vieni kitus kartais patraukiam per dantį, tačiau visi esame draugiški. 

– Kokių dalykų iš tavęs žaidžiant prašo treneris?

– Geros gynybos ir jog kontroliuočiau žaidimo tempą. 

– Kiek lemia žaidimas namų arenose?

– Iš tikrųjų lemia daug. Kiekviena komanda žaidžianti namuose, žaidžia su dvigubai didesne energija, tai yra labai svarbus faktorius norint laimėti rungtynes. 

– Ar tavo draugė ateina į namų rungtynes?

– Visada ateina, palaiko, rėkia (juokiasi).

– O tėvai ar stebi tavo žaidimą?

– Taip, būna atvažiuoja irgi. Nuo krepšinio jie labai neatitrūksta ir atstumas nėra priežastis to. 

 – Ar tėtis stebėdamas žaidimą pasako tau kokių pastebėjimų?

– Visą laiką pasako. Gaunu jų, nors sužaidžiu gerai, o kai blogai, gaunu jų daugiau. Mama irgi įsitraukus dabar duoda kažkokių patarimų.

– Galbūt turi asmeninių tikslų LKL ar Europos taurėje?

– Visada turiu tikslų ir svajonių, bet nenoriu garsiai apie tai kalbėti, nes reikia dirbt ir viską pamatysime ateityje.