“Devotion” ir Lietuvos klubinis krepšinis

"Devotion” - krepšiniui ar eurams?

Tikriausiai nėra nė vieno Lietuvos krepšinio mėgėjo, kurio dėmesio nebūtų patraukęs šiemetinis Eurolygos šūkis "Devotion” (liet. "atsidavimas”, "pasiaukojimas”). Ir tikriausiai nė vienam, stebėjusiam legendinio ir šių laikų "Žalgirio” mūšius TSRS ir Europos aikštelėse ar Lietuvos rinktinės pasiaukojamą kovą prieš NBA multimilijonierius, ar pagaliau atkaklų "Lietuvos ryto” brovimąsi į Europos klubų elitą nereikia aiškinti, ką reiškia šis žodis.

Tiesiog daugeliui tautiečių, kuriems krepšinis yra tautinio pasididžiavimo ir netgi savimonės dalis, "atsidavimas” (arba "devotion”) yra kur kas daugiau nei Eurolygos marketingo šūkis. Ir vis dėlto truputį ironiška, kad šiuo skambiu socialiniu šūkiu vadovaujasi komerciniais, daugeliu atvejų - artimais NBA, principais besivadovaujanti struktūra.

Reikia konstatuoti faktą, kad Europos profesionaliojo krepšinio filosofija tampa vis artimesne Nacionalinei krepšinio lygai (NBA) ir Europos futbolo Čempionų lygai, kur žaidėjų "atsidavimas” matuojamas dolerinėmis kontraktų sumomis, o pergalėmis daugeliu atvejų gali džiaugtis tik didžiųjų miestų "rinkose” gyvenantys "sirgaliai-vartotojai”.

Daug klausimų - mažiau atsakymų

Taigi kokios perspektyvos laukia mažiau turtingų europiečių teisės į "atsidavimą” krepšinio magijai? Ar visai netolimoje ateityje teisę į "devotion” klubiniame krepšinyje turės tik turtingųjų Europos metropolių — Madrido, Barselonos, Milano ir net šiandien nieko bendra su krepšinio elitu neturinčių Paryžiaus ar Londono miestų (tiksliau - "rinkų”) krepšinio mėgėjai (pirmasis žingsnis ta linkme - NBA komandų parodomieji mačai su Eurolygos komandomis?)?

Ar išties pajėgias klubines komandas pajėgs suburti tik stiprius nacionalinius čempionatus turinčios didžiosios valstybės (Ispanija, Italija, Rusija), tuo tarpu kitų šalių klubai tenkinsis retkarčiais išsišokančių vidutiniokų ir talentų "peryklų” vaidmenimis?

Ar ir Europos krepšinyje turėsime žvaigždžių-individualistų kultą, kur "žvaigždės” bus labiau pajėgios "dėlioti į krepšį” autografus ar būti gerais reklamos veidais nei atiduoti gražų rezultatyvų perdavimą komandos draugui?

Šių apmąstymų tikslas nėra nei Eurolygos modelio kritika, nei "aplinkos kaltinimas”, nei kurios nors vienos iš Lietuvos klubinių komandų interesų palaikymas (NB. autorius serga už Lietuvą), o tik mėginimas paliesti visiems mums rūpimus klausimus ir paskatinti konstruktyvias diskusijas.

Lietuvos krepšinis - nuolat iš pelenų kylantis feniksas?

Gilios Lietuvos (o taip pat tokių šalių kaip Serbija, Kroatija, Slovėnija, Latvija) krepšinio tradicijos lemia, kad mūsų šalis yra, atrodytų, neišsenkantis krepšinio talentų aruodas. Laimei, kol kas nė karto nepasitvirtinto skirtingais laikais skambėję juodųjų pranašų balsai apie Lietuvos krepšinio "gulbės giesmę”.

Po lietuviškai amerikietiškos P.Lubino ir Co. kartos atėjo čempioniška S.Butauto, S.Stonkaus, K.Petkevičiaus karta. Po tam tikrą laiką trukusio medalių štilio užgimė M.Paulauskas, kurio talentas vėliau įkvėpė krepšiniu užsiimti A.Sabonio, Š.Marčiulionio ir "auksinio” Žalgirio” kartą, o pastarosios pasiekimai ir prasidėjusi visuotinė krepšinio "beprotybė” (dar stipriau nei "devotion”!) į krepšinio mokyklas atvedė S.Štombergo, Š.Jasikevičiaus, A.Macijausko ir dar daugybės žvaigždžių ir žvaigždučių kartą, jau metusią iššūkį ir visagalei NBA krepšinio filosofijai.[nuotrauka1]

Už slenksčio - nauja pasaulio krepšinio jaunimo čempionų karta ir pilnos krepšinio mokyklos nuo mažens kamuolį bumpsenančių vaikų. Kokios įtakos šių kartų atėjimui turėjo naujųjų laikų "Žalgirio” pergalės Europos taurėje ir Eurolygoje bei "trijų milijonų” Lietuvos rinktinės pergalės? Ir ar išties galėtų kilti ranka skambinti pavojaus varpais?

Sėkmės pagrindas - krepšinio mokyklos ir užkrečiantys pavyzdžiai

Tokį čempioniškų kartų tęstinumą sąlygoja iš esmės du pagrindiniai veiksniai. Visų pirma, tai krepšinio mokyklų tinklas, suteikiantis meistriškumo pagrindus ir nuo vaikystės formuojantis tai, ką mes visi vadiname lietuviškąja krepšinio kultūra (t.y. stiprūs komandiniai ryšiai, pasiaukojimas vardan komandos rezultatų, puiki metimo technika ir pan.). Ir antra - galimybė vaikams nuo mažumės stebėti Lietuvoje žaidžiančius savo krepšinio idealus.

Jau vien ko Lietuvos krepšinio ateičiai buvo verti praleisti ilgi M.Paulausko, A.Sabonio, R.Kurtinaičio, V.Chomičiaus metai, vėliau - jau kiek trumpesni S.Štombergo, A.Macijausko, R.Šiškausko metai žaidžiant Lietuvoje.

Galima pastebėti gana liūdną tendenciją, kad metų, kuriuos geriausi Lietuvos krepšininkai praleidžia žaisdami Lietuvos klubuose, skaičius nuolatos mažėja. O juk būtent stebėdami savo mylimų klubinių komandų žaidimą būsimieji krepšininkai ima pavyzdžius ir pasirenka sektinus idealus.

Rinktinės pasirodymas (duok Dieve, sėkmingas!) keletą savaičių per metus gali suteikti patriotiškų jausmų antplūdį ir paskatinti masinį norą būti vienijamais "alaus ir krepšinio”, bet tai yra tarsi lašas jūroje meistriškumo mokyklos prasme.

Legionierių devalvacija

Taigi klubinis krepšinis ir visų pirma mūsų krepšinio grandai vaidina didelį vaidmenį užauginant naujus talentus ne vien dėka turimų mokyklų ("Žalgirio” atveju), bet ir dėka to užkrečiančio meistriškumo ir kovingumo pavyzdžio, kurį visi gali stebėti tiek Kauno Sporto halėje, tiek Vilniaus "Siemens” arenoje.

Vis dėlto, pastaruoju metu vis dažniau kyla klausimas, kokį komandinės dvasios pavyzdį gali rodyti "altruistinis” T.Beardas, "NBA žvaigždės” taiklumo pavyzdį - K.Andersonas, "kovingumo” - R.Freemanas, lygiai kaip ir likusi neįkvepianti gvardija "pilkų” legionierių (su retomis išimtimis kaip M.Nielsenas ar R.Štelmaheris) bei epizodinių vietinių statistų (išskyrus perspektyvų ir nuoširdžiai dirbantį jaunimą).

Globalinės krepšinio tendencijos arba "who cares about devotion”?

Akivaizdu, kad susidariusi situacija tėra "žiedeliai” bendrųjų tendencijų, pastebimų pasaulio ir Europos krepšinyje, kurios nėra itin palankios mūsų didiesiems klubams, net ir labai besistengiantiems pasinaudoti atsirandančiomis krepšinio rinkos galimybėmis.

1. Pirmiausiai, tai pasikeitęs požiūris į užjūrio (pirmiausia - Europos) krepšininkus NBA verslo sistemoje. Kontraversiško krepšinio genijaus Michaelo Jordano pavyzdys davė pradžią būriui egocentriškų "žvaigždžių”, leidžiančių sau mesti po 40 metimų per rungtynes.

[nuotrauka2]Būtent Europos krepšininkai pastaraisiais metais NBA komandose tapo pergalių garantais ir ta malonia išimtimi, vis dar leidžiančia krepšiniui vadintis komandiniu žaidimu.

2. Išaugusi Europos (ir ypač - Lietuvos) krepšininkų pasaulinė paklausa natūraliai kelia likusių aukštos klasės žaidėjų kainas, o kai kurių pozicijų krepšininkų Europoje lieka "ant pirštų suskaičiuoti” (apie vidurio puolėjų pasiūlą daug byloja turtingiausio Eurolygos klubo CSKA priekinės linijos situacija ir belgų "superžvaigždės” įsigijimas po D.Anderseno traumos).

3. Pagaliau legionierių limito panaikinimas ir Eurolygos kaip komercinės klubų struktūros atsiradimas reiškia, kad pergalės turnyre tikimybė tampa tiesiogiai priklausoma nuo klubų finansinės investicijos dydžio (tam tikra maloni išimtis - pernykštis finalo ketvertas Maskvoje (Rusija), nors Tel Avivo "Maccabi” irgi ne vargšų prieglauda).

Vis dėlto, tenka pripažinti, kad stebint Kauno "Žalgirio” susitikimus su ispanų klubais Barcelonos "Winterthur FCB” ar Malagos "Unicaja” jautėsi tam tikras klasės, kurią galima nupirkti už 3,5 mln. eurų ir, atitinkamai, už 11-12 mln. eurų, skirtumas. O juk taip nesinori kalbėti ekonominiais "pirkimo-pardavimo” terminais, kai kalba eina apie "devotion”...

Beje, jeigu siurprizo neištaisys išsišokėlė Zagrebo "Cibona” (Kroatija), ir šiemetinis "Top 8" labai jau primins G-8 (t.y. "turtingųjų klubą”): Maskvos CSKA, "Maccabi", "Winterthur FCB", Madrido "Real", Vitorijos "TAU Ceramica" (abi - Ispanija) ir Pirėjo "Olympiakos" (Graikija) jau užsitikrino vietas atkrintamosiose varžybose ir tik keli "milijonieriai” jau baigė varžybas ("Unicaja", Bolonijos "Climamio", Milano "Armani Jeans" (abi - Italija).

Akcentas jauniesiems talentams. Tik ar ilgai?

Net neabejoju, kad 3 milijonams Lietuvos krepšinio ekspertų visa tai yra puikiai žinomi faktai. Kitas klausimas - kokios ilgalaikės mūsų superklubų ateities perspektyvos ir kokios jų galimybės įtakoti/pasinaudoti besiklostančiomis "žaidimo taisyklėmis” (ne, šiuo atveju ne krepšinio, o verslo)?

Savo žaidimu reguliariajame Eurolygos sezone abu klubai įrodė, kad yra verti elitinio Europos klubų turnyro ir kad tiek Kauno, tiek Vilniaus žiūrovai nusipelnė ne tik didžiojo ketvirtadienio, bet ir didžiojo trečiadienio.

Kas labiau, nei šis sezonas įrodė, kad pagrindinė mūsų klubinio krepšinio stiprybė glūdi mūsų pačių jaunime bei jų jaunatviško entuziazmo suderinimu su Europos krepšinio pagrindus išmanančių ir nuo krepšinio nepervargusių legionierių patirtimi?

Tikėkimės, kad tokią išvadą padarys ne tik kroatas N.Spahija, planuojantis vasarą šaukti Lietuvos "vietinių išteklių mobilizaciją”. M.Kalniečio, P.Jankūno, J.Mačiulio pavyzdžiai parodo, kas yra didžiausias turtas, ir kad bent dalis "Žalgirio” klubo strategijos visiškai pasiteisina.

Tuo tarpu artėjantis žaidėjų turgaus tarpsezonis su nerimu verčia tikėtis, kad R.Seibutis išliks vieninteliu anksti Lietuvą dėl Eurolygos klubo palikusiu jaunimo čempionu.

Finansiniame ringe - skirtingos svorio kategorijos?

Labai sunku tikėtis, kad abu Lietuvos miestai (iš tiesų, net ir vienas…) ateityje bus pajėgūs kaip lygus su lygiais ekonominėje krepšinio arenoje kautis su didžiųjų rinkų atstovais - kalba eina ne tik apie nuolatinį "Siemens” arenos Vilniuje ar arenos "X” Kaune užpildymą, bet ir klubų pajamas už reklamą, parduodamą simboliką ir t.t. Visi šie veiksniai matuojami anaiptol ne "devotion”, bet rinkos dydžio ir mokumo kriterijais (pritraukiant sponsorius, parduodant klubo gaminius ir pan.).

Galima teigti, kad klubų strategai puikiai suvokia kylančius iššūkius ir yra padarę esminių žingsnių "prekės ženklo” stiprinimo srityje. Klausimas tik, ar Lietuvos (kad ir Baltijos..) rinka bus pakankama vieno ar kelių rimtų Europos elito klubų rentabilumui, ypač tuo atveju, jei krepšinis paseks futbolo pavyzdžiu ir taps pinigus "gaminančia”, o ne prarandančia sporto šaka.

Kaip rodo laisvosios rinkos praktika, Vakarų šalių multinacionalinės kompanijos pirmiausia dėmesį atkreipia ne į tradicijomis pasižyminčius mažiukus, bet į metropolines šalis/sritis, kuriose gyvena daugiausiai jų "vartotojų”. Europos futbole net puikias tradicijas ir mokyklas turintys vidutinio dydžio valstybių Olandijos ir Belgijos klubai tik epizodiškai gali mesti iššūkį Anglijos, Italijos ar Ispanijos lygų grandams.[nuotrauka3]

Ir tai yra dar anaiptol ne blogiausias atvejis, tik ar to mes norime žvelgdami į Lietuvos klubinio krepšinio elito ateitį ir ar turime galimybių pasirinkti?

Ateities perspektyvos - balansas tarp rinkos ir nomenklatūros?

Kaip pastebėjote, tikrai nesiekiu užsiiminėti "aplinkos kaltinimu” ir problema šiuo atveju ne "musyse”. Kiekviena susidariusi situacija gali būti ir problema, ir galimybė kur kas perspektyviau pasirinkti antrą požiūrį.

Žvelgiant į ateitį galima būtų tikėtis, kad kada nors baigsis NBA "Euromanija”, susiurbianti visus perspektyviausius Europos žaidėjus. Galima tikėtis, kad kada nors pagaliau baigsis beprotiškas naftos ir nikelio dolerių srautas Rusijoje, visiškai iškreipiantis nusistovėjusią Europos krepšinio rinką.

O gal koks "artimojo užsienio” oligarchas atsitiktinai vėl mestels apskritą sumelę legendiniam ir sentimentus žadinančiam Kauno klubui? Visa tai spėlionės, vertos Mikaldos ar Nostradamo pranašysčių.

Lietuvos klubai turėtų suvokti, kad jų pačių ir Lietuvos krepšinio ilgalaikiams interesams svarbu dirbti tiek išnaudojant dabartines krepšinio komercializacijos teikiamas galimybes, tiek siekti sugrąžinti socialinį sporto statusą, veikiant per FIBA ir kitas Europos sporto struktūras.

Akivaizdu, kad nei "sueuropintas" NBA variantas, nei senoji FIBA nomenklatūra netarnauja Lietuvos klubų ilgalaikiams interesams. Tai vėl gi reiškia delikataus balanso tarp abiejų polių paiešką.

Tai reiškia ir darbą su krepšinio rinka (sporto rūmų statyba, aktyvus mūsų klubų marketingas visame regione - kas gali paneigti, kad "Manchester United” ar "Liverpool” nėra pasauliniai vardai, turintys gerbėjų armijas ne tik Anglijoje?), ir darbą su politinėmis krepšinio struktūromis (tiek Eurolyga, tiek FIBA). O tuo tarpu belieka palinkėti sėkmės Lietuvos atstovui gegužės mėnesį vyksiančiuose FIBA Europe prezidento rinkimuose.